Į pasaulį su šypsena

                              Labas visiems, mažiems ir dideliems!

Rašyti naujo įrašo neskubėjau. Esu tikra, kad ir jūs tai pastebėjote. Iš dalies kaltas laikas, nes jo man visada trūksta, tačiau antrą dalį užima mano požiūris. Aš įsitikinusi, jog kokybė visada geriau už kiekybę. Kam man po savaitės vėl imti rašyti įrašą apie nuobodų dalyką, jeigu galiu palaukti kelis mėnesius, per juos kaupti informaciją, patirti nuostabių nuotykių, o 'pribrendus' - pradėti straipsnį. 
Manau suprantama, kad pusę dienos praleidžiu mokykloje. Ten, jei noriu, tikrai galiu nuoširdžiai juoktis. Man patinka krėsti išdaigas, o pertraukas leisti lauke. Kad ir kaip bebūtų, tačiau kontroliniai, atsiskaitymai ir mokytojai tikrai gadina nervus ir pasakoti čia apie mokyklos įvykius tikrai nėra tinkama vieta. Po mokyklos aš einu į muzikos mokyklą. Nežinia kodėl, bet šiais metais muzikos mokykloje laiko neleidau itin smagiai.. Kuo didesnė klasė - tuo viskas sunkiau, be to, laiko šis dalykas tikrai atima. Tai kas gi lieka? Nuostabieji savaitgaliai, laisvesni penktadieniai ir atostogos.
Ką gi, tebūnie. Vienoje iš savo užrašinių paskyriau du puslapius, kuriuose pasižymiu, apie ką galėčiau parašyti įrašą. Šiandien atsiverčiau tą knygutę ir iš aštuonių pasirinkimų išsirinkau du. Ką daryti? Neilgai sukau galvą. Nusprendžiau nušauti du zuikius vienu metu - sujungti dvi temas į vieną!
O papasakosiu Jums apie vakar. Gegužės dvidešimt antroji, penktadienis, savaitės pabaiga.. Tiesa, nesitikėjau, kad tą dieną nuveiksiu ką nors, ką vertės prisiminti, įamžinti nuotraukomis ir aprašyti dienorašty bei čia, tinklarašty. Bet, kaip sakoma, geriausi dalykai nutinka neplanuojant. Taip nutiko ir man. Jau ketvirtadienio vakare nutiko dalykų, kurie verčia šypsotis iki šiol. Visų pirma - Lietuva pateko į Eurovizijos finalą, antra - pradėjau bendrauti su žmogumi, kuriuo žaviuosi ir trečia - supratau, kad turiu nuostabius draugus. Penktadienį dar kartą įsitikinau trečiuoju mane džiuginančiu dalyku.
Vakare grįžau iš muzikos mokyklos. Pavargau - pamokos, tada dar viena solfedžio pamoka muzikos mokykloje.. Netikėtai gavau draugės sms žinutę. Ji kvietė eiti į lauką. Žadėjau vakarą paskirti serialams, tačiau pažvelgiau pro langą ir supratau, kad turiu išeiti į lauką ir džiaugtis nuostabiu oru. Nuojauta kuždėjo, kad nepasigailėsiu. O aš neklydau.
Pirmosios minutės nebuvo įdomios - šnekėjom apie 'buitiškus' dalykus, nežinojom kur eiti. Galų gale patraukėm į stadioną, kur visada šviečia saulė. Keista ar ne, ten nesportavom, tik sėdėjom futbolo aikštėje, stebėjom sportuojančius ir šypsojomės be priežasties. Šnekėjomės apie įvairiausius dalykus - pradedant sportu ir baigiant mergaitiškomis temomis. Jau tada supratau, kad vakaras bus nepamirštamas.
Stadione praleidome didžiąją laiko dalį, tačiau tikrai ne visą vakarą. Maždaug aštuntą valandą nuėjome prie pradinių klasių mokyklos. Nežinau, kas mums šovė į galvą, bet nusprendėm pabūti modeliais. Taip, taip.. Išsitiesus, be šypsenos, tiksliai, gražiai, su pasitikėjimu... Sunkiausiai įvykdėm stereotipą, kad negalima šypsotis. Mes vos pradėjusios žengti 'podiumu' juokdavomės iki ašarų. Po tokios keistos veiklos mums į galvą atėjo dar dvi. Ji užšoko man ant nugaros ir aš bandžiau ją nešti. Pirmaisiais kartais mums sekėsi, tačiau vieną kartą aš pakėliau ją aukščiau ir ji pradėjo kristi. Aš irgi ėmiau virsti ant žemės, o prie viso to prisidėjo ir juokas.. Ačiū Dievui, nieko nesusižalojom, tačiau aš net nenumanau, kaip atrodėm gulėdamos ant asfalto ir nesustodamos juoktis.
Antrasis sumanymas buvo iš abiejų - jos ir mano - plaukų supinti vieną kasą. O tada - į miestą! Tiesa, viso miesto pereiti nedrįsome, bet vistiek labai įdomu vaikščioti tokiu būdu. Nors paeiti labai sunku ir gyventi taip būtų neįmanoma... Pasiekus miestą, storąją kasą išleidome ir atsisėdom ant suoliuko. Saulė jau leidosi, tačiau šildė. Miestelis atrodė pasakiškai - vos keli pravažiuojantys automobiliai, saulės, o ne dirbtinių šviesų apšviesta alėja, ramuma... Vėl šnekėjomės, nors dabar jau nepamenu, apie ką...
Susitikimas jau ėjo į pabaigą, kadangi laikrodis tiksėjo ir rodyklė artėjo prie devynių. Dar kiek pavaikščiojom, dar pasijuokėm, dar prisiminėm... Palikome miesto centrą ramų ir tylų, oras vėso, energija išseko. Galiausiai atsisveikinom ir patraukėm savo keliais. Eidama namo tiesiog švytėjau ir šypsena mano veide neišnyko tiek visą vakarą, tiek visą naktį. Supratau, kad esu beprotiškai laiminga. Laiminga, nes patyriau tai, ką aš vadinu laimę. Ir tą dieną aš tvirtai nusprendžiau - daugiau laiko gamtoje, daugiau laiko su draugais, daugiau juoko ir šypsenos... Juk tada ir gyvenimas geresnis!




                                Tuo ir baigiu. Susitiksime vasarą! Su meile, Gabrielė

Vasaros prisiminimų sukūry

                                        Labas, mielieji skaitytojai!

Praėjo aštuoniolika dienų. Aš vėl čia. Galvojau, kad ilgai nesugrįšiu - mano gyvenime per tą laiką nutiko per mažai ypatingų įvykių, kad ateičiau čia ir su džiausmu pasidalinčiau. O dar kaip tyčia užpuolė bacilos! Bet, kad ir kaip keista, esu joms šiek tiek dėkinga. Juk tik dėl jų kaltės šiandien nėjau į mokyklą ir nusprendžiau parašyti naują įrašą. O nusprendžiau parašyti todėl, nes prisiminiau vasarą. Visada taip būna - pavasarį prisimenu tai, kas geriausia nutiko ankstesniais šiltųjų metų laikais. Tad ilgai negalvojusi griebiau kompiuterį, įsijungiau muzikos (šiandien klausau tik lietuviškos), įsijungiau savo blog'ą ir štai... rašau. Koks geras jausmas! O dar smagiau rašyti, kai fone groja viena iš mėgstamiausių dainų, primenančių tai, apie ką papasakosiu šiandien...

Taigi, vasara... Mintimis nusikėliau į 2014 metų liepos mėnesį. Keliaudama po įdomias ir neįdomias, nepamirštamas ir veltui praleistas dienas prisiminiau geriausią vasaros įvykį - dainų šventę Vilniuje. Nežinau, kodėl man ten taip velniškai patiko. Kartais net juokiuosi iš savęs, kad net susigraudinu prisiminusi. Ar vienintelė mano širdis plakė taip stipriai, dainuojant dainas Lietuvai? Ar aš vienintelė žavėjausi tuo, ką padariau? Ilgos repeticijos, kelionės, kojų skausmas - tai nemenkas iššūkis man, vienuolikmetei mergaitei, kurį dažniausiai keliauja su tėvais. Ir galiausiai... Ar vienintelė aš vis dar prisimenu, vis dar dalinuosi su kitais, vis dar jaučiu tą jausmą? Jausmą, kuris net stipresnis už laimę.

Viskas prasidėjo nuo to, jog su choru patekome į šią nuostabią šventę. Svarbiausia tai, jog nusprendžiau važiuoti tik tada, kai liko vos dvi dienos iki išvykimo. Kaip sakoma, geriausi dalykai nutinka neplanuojant. Kai išvykau, net nesitikėjau, kad tos nepilnos keturios dienos bus geriausia, kas nutiko vasarą. Tai supratau daug vėliau, gal net per vėlai...

Aš patyriau daugybę nuotykių, pajaučiau jausmų įvairovę ir supratau, kad myliu Lietuvą. Aš tikrai myliu Lietuvą. Kai mintimis sugrįžtu ten, į Vilnių, aš prisimenu. Prisimenu, kaip traukiau dainas troleibusuose kartu su choristais. Man patiko matyti, kaip žmonės šypsosi, kaip kartu dainuoja. Man patiko mąstyti, jog galbūt jų diena nebuvo nuostabi, o vakare mes jiems sukėlėme šypseną. Net jei taip nebuvo, aš buvau įsitikinusi ir niekas manęs negalėjo perkalbėti. Prisimenu, kaip su skaudančiomis kojomis, batų nutrintais kulnais ir pavargusiu veidu ėjau link stotelių, kur laukėme troleibusų. Pamenu, kokia pavargusi, bet LAIMINGA aš jaučiausi. Prisimenu, kaip laukdama repeticijos, nuo begalinio karščio ir nuovargio aš beveik apalpau. Man pradėjo suktis viskas aplink, tačiau aš save suėmiau į rankas, išgėriau daug vandens ir toliau stengiausi. Žinojau, kad galiu ir pailsėti, bet norėjau tinkamai pasiruošti šventei, net jei ir nuo vieno žmogaus (manęs) niekas nepriklauso. Prisimenu, kaip ėjau Vilniaus gatvėmis, stebėjau katedrą, lankiausi Gedimino pilyje. Visur jau esu buvusi, tačiau seniai ir tai man buvo lyg... atgimimas?

Svarbiausia - dainų šventės diena. Kėlėmės anksti, prieš tai dar nuvykome į miestą. Grįžome priešpiet ir galutinai pasiruošėm visai likusiai dienai. Nuėjome į Vilniaus centrą, kur laukėme, kada pajudės eisena. Karštis - nežmoniškas, rankinė velniškai sunki, kadangi jos viduje daug vandens buteliukų ir kitokių reikiamų dalykų, laukti teko ilgai. Pagaliau pajudėjome. Jei ne žmonės, kurių gatvėse stovėjo tūkstančiais, kurie šypsojosi ir mojavo, palaikė ir skandavo, turbūt šypsenos mano veide nebūtų buvę. Tačiau aš šypsojausi, šypsojausi taip nuoširdžiai, kaip ir skandavau. Tie septyni kilometrai mane, mažą būtybę, labai išvargino. Bet tai tik pradžia! 

Prasidėjo šventė. Laukėme savo eilės. Ir pagaliau, pagaliau sulaukėme. Maniau, jog viskas - nukrisiu ir nebeatsikelsiu. Tokia pavargusi jaučiausi! Vėl gi teko save suiimti. Pasakiau sau : 'Nagi, Gabriele, tai vienas didžiausių nuotykių Tavo gyvenime. Tu negali pasiduoti!'
Ir aš buvau teisi. Visiškai teisi. Kai pradėjome dainuoti, kai stebėjau tuos žmones, kurių ten sėdėjo ir stovėjo tūkstančiais, aš jaučiau kažkokį keistą jausmų mišinį. Laimė, meilė, ištikimybė, pagarba, laisvė, džiaugsmas... Jaučiausi laiminga. Tokia laiminga, kokia dar niekad nesijaučiau.

Dabar kovas. Laiko iki vasaros - daug. Nežinau, ką turėsiu nuveikti per ją. Kas man atstos tokią patirtį, kokią patyriau Dainų Šventėje? Tačiau ir čia aš atrandu šviesos kruopelę - jau balandžio aštuonioliktąją aš būsiu Vilniuje. Ir vėl dainuosiu. Tik šį kartą - ne Vingio parke. Aš nesijausiu tokia laiminga, nepatirsiu viso to, ką jaučiau, nebūsiu ten kelias dienas. Bet, po velnių, aš pamatysių Jį! Pamatysiu Vilnių. Miestą, kurį pamilau liepos ketvirtąją. 

Apibendrinant viską, ką šiandien papasakojau - džiaugiuosi, kad aplankiau sostinę. Kad atidaviau viską, ką savy turėjau. Kad supratau, ką reiškia būti savarankiškai. Kad dabar turiu ką papasakoti lietuvių kalbos mokytojai, draugams, Dievui, dienoraščiui ir Jums. Aš niekada nepamiršiu šio įvykio. Jis mano širdelėje užima daugiausiai vietos. Ačiū kažkam, galbūt kažkam iš aukščiau, galbūt choro mokytojai, galbūt mamai, kad galėjau tai patirti. Būsiu dėkinga AMŽINAI.


Truputį evoliucijos arba kaip keitėsi mano mąstymas.

2014.07.04  8:30
Vilniau! Mano sostine... Jau šiandien, šiandien antrą kartą gyvenime atkeliausiu pas Tave. Ir vėl vaikščiosiu Tavo plytelėmis, vėl stebėsiuosi Tavo grožiu... Tik pirmoji kelionė buvo pažintinė - niekur neskubėjomm buvome lankytinuose objektuose, stabtelėdavome pasigrožėti... O šiandien prasidės sunkesnė kelionė. Ilgos repeticijos, miegmaišiai, troleibusai, dainos, lagaminai.. Ir viskas dėl DAINŲ ŠVENTĖS! Lauk manęs, Vilniau.

2014.07.07 2:40
Ach.. Ar pameni, Vilniau, ką rašiau prieš kelionę? Ir taip, buvau teisi. Tu laukei ir pavertei mane laiminga. Supratau, ką reiškia tikrai pavargti, ką reiškia būti atsakingam už save. Ačiū Tau už tai. Buus gaila palikti tokį nuostabų miestą. Bet aš dar sugrįšiu. Prižadu.


2014.07.12 12:00
Pasiilgau Tavęs, mielasis. Pasiilgau ir noriu sugrįžti. Noriu vaikščioti Tavo gatvėmis. Noriu grožėtis pastatais. Noriu žavėtis linksmais žmonėmis. Noriu pajausti Tavo artumą.
Noriu, bet negaliu. Tai ir yra bjauriausia. Vilniau, o Tu ar pasiilgai manęs?

2014.09.06
Vilniau! Ak, mielasis Vilniau! Ir galiausiai - MANO VILNIAU! Pasiilgau Tavęs. Tavo grožio, gėrio, jaukumo. Pasikartosiu - tos kelios dienos buvo geriausios mano vasaroje. Visada žinok, kad svečiuodamasi pas Tave kiekvieną akimirką jaučiausi laiminga. Patyriau tai, ko galbūt niekada nebepatirsiu. Net jei taip nutiks, Tu visada išliksti miestas, kuriame slypi viskas, kas geriausia. Myliu Tave, nepamiršk to.



                          Linkiu geros dienos ir pavasariškos šilumos, Gabrielė.

P.S. Nepagalvokit, kad esu išprotėjusi, aš tiesiog įsimylėjau miestą.

'Mažos mergaitės troškimai' pirmasis įkvėpimas

'Gera kurti, rašyti, skaityti. Gera atsijungti nuo pasaulio. Gera žinoti, jog kažkas skaito tai.'

Taip, tai mano mintis, bet... kas aš? Aš - žmogus, galbūt naujoji jūsų draugė, šio blogo rašytoja, Gargždų miesto gyventoja, nedidelė dulkelė dideliame pasauly ir galiausiai - aš, aš esu ta mažoji mergaitė, kuri turi nesuskaičiuojamą daugybę troškimų. Ir meilę rašymui. Neapsakomai tyrą ir tikrą meilę. 

Jei įdomu - blog'us kuriu jau seniai. Bet paskaičiusi senesnius tiesiog nusijuokiu - kaip galėjau rašyti apie vaikų evoliuciją, gyvenimo grožį ir prasmę, jei nė nespėjau subręsti? Taigi, nors jų neištryniau, tikrai ten nesilankysiu. Tačiau visada pasiimu į rankas dienoraštį, turiu bent dvylika užrašų knygučių ir nė dienos neištveriu kažko nesukūrusi, neparašiusi. Tai tik įrodo, jog mano galvelėje nuolat sukasi mintys ir planai.

O dar tas posakis 'Nauji metai - nauja pradžia'. Jis irgi turėjo įtakos. Tik aš, kaip visada, šiek tiek pakeičiau žodžius - vėl pavasaris, vėl laimė, taigi ir nauja pradžia. Kadangi jau prakalbom apie pasiryžimą kažką keisti, tai pradėjau ne tik naują blog'ą. Vėl reguliariai sportuoju, stengiuosi mokytis (nors kartais net be pastangų gaunu gerus pažymius, amh..), noriu tobulėti muzikos mokykloje, taip pat prisiminiau pavasarišką veiklą - važiavimą dviračiu, pasivaikščiojimus, susitikimus su draugėmis...

Turbūt ne vienam iškilo klausimas, kodėl su pavasariu man lyg atgyja ta 'ugnelė širdyje'. Ak, kad žinotumėt, kokia pavasario mylėtoja aš esu.. Kvaila, bet esu įsitikinusi, jog ir jis mane myli. Žinoma, jeigu tai apskritai įmanoma. Bet argi Gabrielė galėtų galvoti, jog tai neįmanoma? Bet kuriuo atveju - pavasarį aš dievinu ir nėra nieko nuostabiau, kai tą metų laiką keliuosi ir užmiegu su šypsena, kasdien noriu vis labiau pakeisti rutiną ir daaaar daugybė dalykų, kurie vyksta Lietuvos atgimimo metu. (aš laikau pavasarį kaip atgimimą, nesvarbu, kas prisikelia - aš, gamta, Lietuva, kiti žmonės ar visas pasaulis)

Kad ir nukeliavau į lankas - reikia grįžti prie to, kad šis bloga's - šviežias. Ir manau ne vienam būtų įdomu sužinoti, apie ką jis bus. Žinau, kad turbūt tokių blog'ų yra milijonai, bet bandysiu laimę ir stengsiuosi sudominti. Aš rašysiu paprastus, bet galbūt neįtikėtinus įvykius iš savo gyvenimo. Taip sakant - paprastai nepaprastus. Galbūt ir negyvenu labai ilgai, bet tų akimirkų ir nuotykių yra tiek, kad ne visi telpa mano prisiminimuose. Mano svajonė panaši į rašytojų, kurie nori matyti savo knygas aptrintas, o ne naujas bibliotekose. Taigi, o aš noriu, kad kasdien didėtų peržiūrų skaičius, komentaruose atsirastų ne tik pagyrimų, bet ir kritikos, o žmonės atrastų manyje kažką, ko niekas neturi. Juk kiekvienas žmogus originalus, tik klausimas - ką turiu aš? 

Na ir pagaliau - kadangi tai pirmasis šio blogo 'tyro gurkšnio įkvėpimas', su juo ir mano troškimas. Troškimas, apie kurį kalbėjau anksčiau. Ir aš žinau, kad kažkada jis išsipildys. Net jei reikės laukti porą dešimtmečių - aš lauksiu ir tikėsiu. Juk tokia mano dalia, toks mano mąstymas, toks pašaukimas.

 Ačiū, kad perskaitėt. Tikiuosi, kad patiko. Iki kito karto, šypsokitės ir džiaukitės, nes jaunesni nei šią akimirką NIEKADA nebūsite!