Vaikystėje buvau daug aukštesnė už kitus bendraamžius. Dėl to labai kompleksavau, įvardydavau kaip vieną svarbiausių nemeilės sau priežasčių. Nes aš kitokia nei kiti, nes visi nustemba, kaip tokia maža mergaitė gali būti tokia aukšta. Tada man vienas artimas žmogus sakydavo, jog džiaugčiausi savo ūgiu, nes tai geriau, nei, cituoju, „būti tokiai žemai ir lieknai kaip [klasiokės vardas]“. Man tai nepadėjo - na, toks bandymas save įtikinti. Bet tada dar nepagalvojau, kad taip galvoti išvis yra kvaila. Ir kuo jau kuo, bet save pamilt žeminant kitus (kad ir mintyse) nėra teisingas sprendimas.
Taip, ta klasiokė buvo mažesnė ir smulkesnė nei kiti. O aš buvau aukštesnė, dėl to ūgio ir daugiau svėriau, be to, ir šiaip niekada nebuvau liekna. Taigi, abi neatitikome kažkokių stereotipų, kuriuos net neaišku kas sukūrė. Bet juk tik dabar pamąstau, kad tada ABI buvom gražios, ABI buvom vertos meilės iš kitų ir iš savęs, kurios niekas neišmokė tinkamai. Abi buvom tokios pat NUOSTABIOS kaip ir visi kiti, kurie tilpo į tuos „normalių vaikų“ rėmus.
Tada iškyla klausimas: kodėl net artimiausi mus netinkamai guodžia? Man atrodo, jog mus labai veikia tai, ką girdim, skaitom, matom. Galim net neatkreipti dėmesio, bet po to kalbi su kuo nors, ir tos sakomos mintys jau ne tavo, o kažkur girdėtos ir nugvelbtos... Ir tada imi mąstyti: ar jos tikrai teisingos? Ar aš noriu jomis gyventi? Deja, ne visi ir ne visada susimąstom, ar tai gerai. Kartais pateisinam tai tuo, kad „Nu gi viskas čia aišku ir suprantama, nuo seno taip yra.“ Arba „Juk visi taip daro“. Blogiausia, kad mokom kitus to paties.
Man pasisekė, jog vaikystėje ir ankstyvoje paauglystėje daug skaičiau, domėjausi, žiūrėjau ne visai „patogų“ kiną. Anksti suformavau nuomonę daugeliu klausimu, kiek tik atmenu save, visada stengiausi mokytis suprasti kitus, pažinti skirtingas kultūras, suvokti kitų gyvenimus. Vis dar mokausi neteisti, priimti, prieš ką nors sakant pasidomėti. Bet užvis sunkiausia ir kol kas man neįmanoma užduotis - pamilti save. Atrodo, jog lengviau būtų atkentėt kontrolinių pilną savaitę, nei pasakyt sau, kad esu enough ir šyptelėt į atvaizdą veidrody.
Gal dėl to, kad tos meilės sau mokykloj niekas nemokė. O visuomenė su savo reklamomis, žurnalų viršeliais ir holivudinių filmų istorijomis irgi nepadėjo. Juk moksliukę merginą mokyklos gražiausias vaikinas pastebi tik tada, kai ji nusiima akinius, pradeda dažytis ir išsitiesina plaukus. Gal todėl ir sunkiausia save pamilti, kai neatitinki tų įsišaknijusių standartų. O juk turi nuolat ir sunkiai dirbti, kad pasikeistum ne išorėj, bet VIDUJE. Gal dėl to ir sunkiausia, nes turi dirbti PATS, turi stengtis, turi atlaikyt spaudimą iš šalies. O tuo pačiu metu - gyventi, mokytis, mylėti kitus ir bandyt mylėt gyvenimą. Ei, bet juk žmogus negali visko pajėgti! Tai kodėl keliam tokias karteles sau ir tikimės to iš kitų?
Nežinau, kiek truks šis procesas, nežinau, ar kada baigsis. Bet pažadu, kad bandysiu, kad stengsiuosi. Ir kad niekuomet, niekuomet kelyje link meilės sau mintyse nepeiksiu kitų norėdama pasijusti geriau. Todėl, nes mes visi verti meilės ir švelnumo, visi esam loveable, kad ir ką transliuotų social media ar televizija, kad ir kaip bandytų įžeisti netinkami partneriai ar toksiški draugai. Kurkim aplink save erdvę be stereotipų, kur kiekvienas žmogus yra gražus, nepriklausomai nuo savo išvaizdos. Pasėkim savyje gražias mintis ir skleiskim jas, nes tik savo stiprybe stiprinsim kitus.
Share love. Gabrielė