Gyvenimo variacijos

Tęsiu savo nuotraukų, įamžintų juostiniu fotoaparatu ir tekstų, kurie man atrodo labiausiai tinkantys joms, ciklą. Jis slenka lėtai ir vis nutrūksta, bet stengiuosi švelniai save paglostyti žodžiu primindama, jog net ir tai yra savotiškas procesas, kuriuo reikia džiaugtis ir mėgautis. Tad ir bandau tai daryti.

Kai man buvo treji, su šeima vykome į Palangą atostogauti. Aš, aišku, nieko neatsimenu, bet žmonės man pasakoja, jog mėgau lakstyti smėliu, o po to užmigti vežimuke per popietinį pasivaikščiojimą pušyne. Man sakė, kad maždaug tokiais gyvenimo metais laksčiau kaip vijurkas ar ugnies kamuolys. Nebepamenu, ar vienas, ar kitas, bet abu skamba gana įspūdingai. Kartais svarstau, kur visa tai dingo, nors atsakymą kaip ir žinau.

Kai man buvo trylika, aš bėgau su kerzais tuo pačiu Palangos smėliu. Buvo balandis, ir mano širdis buvo išsiilgusi saulės bei klajonių. Tą dieną aš iškeičiau vadovėlius į jūrą ir net jei gyvenime retai moku teisingai rinktis, iki pat šiol žinau, kad tą kartą nusprendžiau tikrai teisingai. Tą pačią dieną grįžtant namo užmigau automobilyje padėjusi galvą ant savo sesės kojų ir jausdama švelnų galvos glostymą bei šildančius saulės spindulius ant veido. Mane užmigdė ne kas kitas, bet pušys. Sako, nuo jų kvapo miesto žmogui įskausta ir pavargsta galva – taip giliai jame įsismelkę išmetamųjų dujų kamuoliai, kad grynas lietuviško pušyno oras išgąsdina smegenis. Norėčiau gyventi taip, kad galva išsigąstų ne pušų, o išmetamųjų dujų kvapo, bet kol kas rinktis negaliu.

Kai man buvo treji, buvome su šeima prie jūros – gal toje pačioje Palangoje – ir aš pasidūriau pagaliu pėdą. Verkiau nesustodama kokias dvi valandas – visą laiką, kol dar buvome pajūry ir visą kelią namo. Mama sakė, jog turbūt ne tiek iš skausmo, kiek iš to vaikiško užsispyrimo, kurį tikrai esam ir patys surežisavę, ir matę kitų, kai jau užaugom. Anot jos, žaizda nebuvo tokia didelė, kaip kad man atrodė. Po 13 metų manau, kad aš labiausiai liūdėjau dėl to fakto, jog iš visų vaikų, palaimingai lakstančių paplūdimyje, pagalys į pėdą nusprendė įsirėžti būtent man. Šita gyvenimo neteisybė mane ir vėliau ne kartą užklupo, bet reaguodavau truputį ramiau. Dažniausiai...

Ar žaizda buvo proporcingo dydžio mano ašarų dydžiui, dabar jau nebepamatuosim, bet tikrai žinau, kad tas įvykis man pasėjo daug didesnę baimę širdyje, nei kad būtų tai padaręs kitam žmogui – vadinasi, bet kuriam iš tų minėtųjų vaikų, kurie buvo truputį drąsesni, o gal truputį užmaršesni. Taigi kiekvieną kartą, kai vėl vykdavom prie jūros, nesvarbu, ar man būdavo šešeri, ar dvylika, medgaliais nusėtą smėlio plotą praeidavau labai lėtai ir atsilikdavau nuo šeimos, kuriai tekdavo laukti, kad po to nepradėčiau panikuoti, neberasdama jų tarp daugybės margų skėčių. Norit tikėkit, norit ne, bet būdama trylikos ir gal truputį nerūpestingiau žingsniuodama link medinio takelio aš... susižeidžiau pagaliu pėdą. Šį sykį aš jau neverkiau, tik mintyse išreiškiau pyktį ir surūgusiu veidu parvažiavau namo. Negalėjau patikėti, jog mano baimė, kitų laikyta nepagrįsta ir absurdiška, tokia nebuvo.

Kai man buvo dešimt, tėvai nusprendė važiuoti prie jūros, o aš užprotestavau, nes many buvo pradėjęs vešėti kūno kompleksas. Negalėjau net pagalvoti, kaip žmonės spoksos į mano pūpsantį pilvą. Todėl tėvams pavyko įkalbėti mane tik tada, kai prižadėjo nusivežti į nuošalesnę vietą. Taigi įprastą įvažiavimą pravažiavome ir atsidūrėme Karklėje, kur žmonių buvo išties mažiau. Pamenu, kaip pusę laiko prasėdėjau ant didžiulio akmens – vieno iš daugybės, kurie išsidėstę visame šio paplūdimio ruože – ir galvojau turbūt apie kokius nors braškinius ledus. Gal net suvalgiau jų porciją. Ar mano galvai nuo to buvo geriau, nežinau, bet truputį ramiau širdžiai. Deja, kompleksas niekur nedingo, ir ateityje būta kartų, kai manęs taip ir neįtikindavo vykti drauge.

Kai man buvo penkiolika, sesė dirbo Karklėje, ir savaitgaliais mes, jei oras būdavo geras, atvažiuodavom jos aplankyti, o kartu ir pasivartyti prieš malonią liepos saulę. Niekada nepamiršiu, kaip vaikščiojau pajūriu niūniuodama gražiausias dainas, sėdėjau ant didelio akmens skaitydama „Doriano Grėjaus portretą“ ir įsivaizdavau, kad vaidinu nuostabiam meniniam filme. Saulė šildė mano skruostus, ausis glostė jūros ošimas, plaukus ir taškuotą sarafaną kėlė malonus ir kiek stiprokas pajūrio vėjas, o galvojau aš tikrai nebe apie tai, koks pilvas yra po tuo sarafanu, bet apie tai, kiek daug grožio telpa štai tokiose akimirkose, kai jauties esantis labiau filme nei realybėj. Kaip gerai, kad tada man jau rūpėjo, kas parašyta kitame knygos puslapyje, o ne tai, ką pagalvos praeinantis berniūkštis.

Nežinau nieko apie gyvenimą – nebent tai, kad jame daug kas kartojasi, ir kai kurias paraleles gebame pastebėti tik praėjus kuriam laikui. Tiesa ta, kad tai gali tikrai išgąsdinti – kai kurių įvykių nenorėčiau ir nepajėgčiau ištverti dar kartą, lygiai taip pat nenorėčiau vėl sutikti kai kurių žmonių ar susidurti su jau, regis, įveiktomis baimėmis. Vis tik reikia nepamiršti, kad gyvenime kartojasi ir geri įvykiai, ir tai teikia vilties, kad vėl išgyvensiu kiek pakitusias, bet panašias dienas į tas, kurių taip stipriai ilgiuosi. Tokias kaip tas, kai bėgau pajūrio smėliu ir negalėjau sustoti šypsotis, arba kaip tas, kai gyvenau jūros ošimu ir gerų knygų puslapiais. Akimirkomis, kai viskas atrodo beprasmiška, tai suteikia visai visai nedaug, bet labai įstabios vilties.



                                                  Su meile, Gabrielė