2016 metų apžvalga: iššūkiai; mažieji tikslai

Prieš dešimt dienų pasidalinau įrašu apie patirtį įgyvendinant tikslus, kuriuos dar praeitąmet pakrikštijau „didžiaisiais“. Kodėl būtent didžiaisiais? Turbūt dėl to, nes jie reikalauja nemažai laiko ir pastangų. Tai ne tos svajonės, kurias galėtum išpildyti per vieną dieną ar net greičiau ir išbraukti iš sąrašo. Tokiems mažiems ar tiesiog paprastesniems norams aš skyriau atskirą vardą - „iššūkiai arba mažieji tikslai“. Šį gražų vakarą noriu jums papasakoti kaip man sekėsi susidoroti su jais. Patikėkite, net jei jie atrodo tokie mažyčiai ir paprastučiai, jiems reikėjo bemaž tiek pat daug pasiruošimo ir laiko, kiek didesniems tikslams.

                               Iššūkių; mažųjų tikslų vykdymas

1. Kursiu/atrasiu savo stilių. Pripažinsiu, kad vieno konkretaus stiliaus taip ir neišsirinkau. Vieną dieną rinkdavausi šviesią mergaitišką suknelę, kitą apsirengdavau juodai nuo auskarų iki batų, trečią griebdavau sportinę aprangą. Taip ir nenusprendžiau, ar žaviau puoselėti hipių madą, ar vis gi šiuolaikinę, taip ir nepasirinkau - geriau juoda ar pastelinės spalvos. Bet gal taip ir geriau? Gal tas suvokimas ateina savaime? Arba kaip tik, gal tam neužtenka 365 dienų, ypač, kai tikrai ne visas jas skiri stiliui ir grožiui. Taigi, aš vis dar rengiuosi kas tik šauna į galvą, che.

2. Paliksiu kuo daugiau įkvepiančių žinučių įvairiose vietose. Pagaliau galiu drąsiai ir nemeluojant pasigirti. Šis iššūkis nebuvo nei labai sunkus, nei reikalaujantis ypatingų sugebėjimų. Imi ir darai, negali nė jokių pasiteisinimų būti. Kartais vis susimąstau - kiek gi žmonių rado mano žinutes ir, dar įdomiau, kiek iš jų nusišypsojo. Būtų gera žinoti, bet, deja, tenka visa tai susikurti vaizduotėje. Patikinu, kad šis iššūkis (dabar jau nebe toks ir iššūkis) bus vykdomas ir 2017 metais. Skatinu ir jus prisijungti prie šios nerealios idėjos!

3. Bandysiu įveikti bent vieną baimę. Taip! Man rimtai pavyko! Nors nė nesitikėjau, jei atvirai. Žinoma, nėra taip, kad visiškai įveikiau baimę liftams, bet bent jau nebedrebu, kai reikia ten įeiti. Kitų mažų (ir siaurų!) patalpų vis dar vengiu, tačiau galiu pasidžiaugti - Čekijoje esančiame Čekų Rojuje man teko lįsti pro gana siaurus tarpeklius. Ir ką - nieko nenutiko! Lygiai taip pat su visokiais vabzdžiais ir vabalais - į rankas jokio mažo padarėlio deja, nepaėmiau, bet pratinausi prie minties, kad kokia boružėlė ar musė tikrai nieko man nepadarys. O tai visiška tiesa!

4. Pagaliau, po tiek laiko, įsigysiu kerzus. Žinokit, vis dar sunku apie tai kalbėti ir rašyti, nes kartais atrodo, kad sapnuoju, bet... šis tikslas ĮVYKDYTAS. Po trijų metų svajonių, kurios iki lemtingos šių metų lapkričio devynioliktos atrodė tuščios ir neįgyvendinamos, kerzai jau kurį laiką keliauja su manimi... beveik visur. Dievaži, nebūčiau nė pagalvojusi, kad tai ne tik velniškai gražūs, bet ir tokie patogūs batai! Taip, keistų žvilgsnių buvo, lygiai taip pat ir replikų, bet ar nuo to sumažėjo meilė kerzams? Nė trupučio!

5. Žiūrėsiu daugiau filmų, turinčių prasmę. Pa-ga-liau. Rimtai, kiek galėjo tęstis tas mano kvailų romantinių komedijų žiūrėjimas? Net pikta, kad praeityje tiek daug brangaus laiko skyriau tokiems išliekamosios vertės neturintiems kūriniams. Šiemet aš perlipau per savo įvairiausio plauko principus, įsitikinimus ir sėkmingai pažiūrėjau bent jau dešimt dėmesio vertų filmų. Keletą iš jų galiu pasiūlyti ir jums: „Atskalūno laiškai“, „Kuprotas kalnas“, „Aplink visatą“, „Aš, Erlas ir mirštančioji“, „Protas ir jausmai“, „Mirusių poetų draugija“. Galbūt vieną dieną apie juos parašysiu ir atskirą įrašą...

6. Toliau sėkmingai mokysiuosi įvairių kalbų. Kaip minėjau aną kartą, esu gabi kalboms. Bet taip pat pabrėžiau ir tai, kad šis iššūkis atims daug laiko (o juk įrašo pradžioje minėjau, kad prie mažųjų tikslų stengiausi priskirti tik „smulkesnius“ pasižadėjimus, che). Taip ir buvo - kalbų mokymasis tikrai ne pats lengviausias dalykas, bet tikrai jo nepamiršau ir nenustūmiau į šalį. Dar kartą ėjau į ispanų kalbos kursus, dar labiau stengiausi anglų bei rusų kalbos pamokose ir net gi išmokau keletą naujų lotyniškų žodžių. Žinau, žinau - kalnų nenuverčiau, bet progresas yra. O tai juk ir svarbiausia!


Taigi, dabar, kai išsamiai paatviravau apie visus tikslus, kurie sudarė šiuos metus, galiu ramiai laukti naujųjų sutikimo. Žinot, ateinantiems metams niekur nerašiau ir nerašysiu jokių svajonių. Jos, žinoma, gyvens mano mintyse, nuolat kursis naujos ir galbūt karts nuo karto kur nors bus užsirašytos. Bet nebus tokių mažų ir didelių tikslų sąrašų nei užrašų knygutėse, nei tinklarašty. Turbūt kiek pavargau, juk jau ne pirmus metus kūriau, rašiau ir, svarbiausia, daugiau ar mažiau sąžiningai vykdžiau. Šiais metais viliuosi kuo daugiau spontaniškų sprendimų, neįtikėtinų atsitiktinumų ir laimingų akimirkų. To nuoširdžiai linkiu ir jums, mieli skaitytojai.


                                   Laimingų naujųjų metų! Gabrielė