Sausio atradimai: filmai

Nors negaliu drąsiai sakyti, kad sausį viskas ėjosi kaip sviestu patepta, vis dėlto naujieji metai kol kas atrodo geresni už praėjusius...*tpfu tpfu tpfu* Skaitau tai, ką rašiau dienorašty 2016 ir ką rašau dabar, lyginu praeities bei dabarties nuotraukas, dažnai mąstau apie visa tai, kas buvo ir yra. Suprantu, kad dabar esu visai kitas žmogus. Kiekvieną dieną bandau pamilti save, gyvenimą, pamatyti grožį kituose, na, ir tai veda prie kažko labai labai gražaus. Tikiuosi, kad ir jūs taip jaučiatės. 

Šiandien nusprendžiau, kad vis gi reikia kokią rašliavą apie sausį parašyti. Trisdešimt viena diena man atnešė ne tik kontrolinių, galvos skausmo ir nuovargio, bet ir labai daug šypsenų, gražios muzikos, apsikabinimų, saulėlydžių, sėkmės bei... filmų. Pirmąjį sausio mėnesį peržiūrėjau penkis filmus ir nors suprantu, kad tai nėra ypatingas skaičius, vis dėlto mano gyvenime jis nemažas, ypač, kai kalbame apie penkis filmus ir tik vieną mėnesį, kurio kiekviena diena ir valanda suplanuota!


Bet juk ne apie planus ir vargus šiandien. Kadangi artėja sekmadienio vakaras, kurį dažnai norisi praleisti žiūrint filmą ir pasitinkant naują savaitę su gerų emocijų pripildyta galva, skubu aprašyti penkis daugiau ar mažiau patikusius filmus, kuriuos pamačiau pirmąjį žiemos mėnesį!


1. „Deadpool“ (2016) 

Visų pirma pakalbėkime apie žanrą. Šis dar gan „šviežias“ filmas priskiriamas prie mokslinės fantastikos, bet vis gi tai apgaulinga. Jei būtų mano valia, šalia parašyčiau, kad tai dar ir komedija. Taip, filmo mintis nėra labai pozityvi, bet bent jau kas kelias minutes čia išgirsime ar pamatysime ką nors juokingo. Mano nuomone, tie juokeliai ir buvo vienintelis dalykas, kuris privertė visą laiką negalvoti „Ką aš čia, po velnių, žiūriu?“ Jei ne draugė, kuri labai norėjo, kad pamatyčiau šį filmą, gal nė nebūčiau pabaigusi. Kita vertus, visada gera smagiai pasijuokti ir tiesiog būtina susipažinti su įvairaus žanro filmais.

2. „Mr. Nobody“ (2009)

Kaip ir sakė vieno filmų tinklaraščio rašytoja, kurios dėka sužinojau apie šį filmą: „Šito filmo tiesiog neįmanoma aprašyti. Bet ne dėl to, kad jis atima žadą ar panašiai. Tiesiog neįmanoma.“
Kol nepamačiau šio filmo, nežinojau, kaip į tą aprašymą reaguoti, kaip jį suprasti. Dabar, kai filmą mačiau, suprantu - jo aprašyti iš tiesų neįmanoma. Bet jau vien dėl labai gražių minčių, kurias galima cituoti ir cituoti, vaizdų bei nuostabių aktorių verta pažiūrėti šį filmą. O tada jau patys suprasite, ką tas sakinys reiškia.

3. „Sense and Sensibility“ (1995)

Nesu tas žmogus, kuris žiūri tą patį filmą daugiau nei kartą, bet su šiuo vis gi taip atsitiko. Svarsčiau, ar pasakoti apie šią žavią dramą - juk man ji nebuvo šio mėnesio atradimas, bet su mintimi, kad kažkam tai dar neatrastas ir nežinomas filmas, nusprendžiau parašyti. Retai žiūriu tokias kostiumines dramas, bet kai vasarą įsijungiau „Sense and Sensibility“, supratau, kad jos absoliučiai nuostabios. Na, arba papuolė gera, irgi nežinia. Sunku pasakyti, kuo jis mane taip sužavėjo, bet puikiai pamenu, kad filmo pabaigoje apsiverkiau. Matyt dėl to, nes mano mylimas aktorius Alanas Rickmanas stovėjo ten ir šypsojosi, o dabar belieka tikėtis, kad ir danguje taip pat plačiai šypsosi. 

4. „Sing Street“ (2016)

Pagaliau! Pagaliau galiu papasakoti apie filmą, kurį įsimylėjau nuo pirmos minutės, o pasibaigus liūdėjau, nes man reikėjo dar, dar ir dar. Aš vis negaliu nustoti galvoti apie jį, negaliu nustoti klausytis garso takelio. Visiška beprotybė! Esu tikra, kad kadanors vėl žiūrėsiu „Sing Street“ ir stengsiuosi mėgautis kiekviena akimirka dar labiau, nei pirmąjį kartą. Na, bet reikia baigti žarstyti pagyrimus, juk net neaišku už ką jie. Ogi šis gražus filmas, sukurtas praėjusiais metais, pasakoja apie 1980-ųjų Dubliną ir labai žavų berniuką, kurio gyvenimas ne toks jau ir žavus. Bet man visada patiko tai, kad netobula. Visų pirma, tai vien dėl laikotarpio galėčiau parašyti aukščiausią įvertinimą, o kur dar garso takelis, stilius, dialogai ir nuostabūs veikėjai. Aš in love su šiuo filmu, rimtai.

5. „Before Sunrise“ (1995)

Dar vienas 1995m. metais sukurtas filmas. Jaučiu, kad tie metai buvo pilni gerų filmų. Tiesa, šis ir pasakoja būtent apie tą laikmetį, kitaip nei anksčiau aprašytas „Sense and Sensibility“, nukeliantis į praeitį. Manau, jog daugelis iš mūsų ne kartą girdėjome apie šią romantišką trilogiją. Man teko girdėti iš tiesų nemažai ir, deja, nė vieno blogo žodžio. Gal dėl to kiek nusivyliau. Nedrąsu taip rašyti, nes, kaip sakiau - niekas taip apie jį neatsiliepia. O gal nusivyliau visai ne dėl to, kad kažkas ne taip su tuo filmu. Galbūt po to, kai „Sing Street“ man paliko tokį didelį įspūdį, aš negalėjau taip greitai rasti kažko, kas jam prilygtų. Vis dėlto nesiginčysiu - idėja žavi. Ne mažiau nei dialogai, iš kurių susilipdo visas filmas. Filmas, kuris, nepaisant mano paniurzgėjimų, labai jausmingas ir gražus.

Tai toks tas pirmasis blynas bandant rašyti apie filmus. Kaip man sekėsi, galite pasakyti tik jūs. Tad primenu, kad visada mielai laukiu jūsų pastabų ir pagyrimų komentaruose!


                                             

                                            Gražaus sekmadienio! Gabrielė