Vasara su juostiniu fotoaparatu

Aš labai mėgstu kalbėti ir rašyti apie dalykus ne tada, kai jie vyksta ar būna ką tik pasibaigę, bet praėjus kokiam geram pusmečiui. Kartais, būna, rašau iš karto, nepaisydama nieko kito, tik tuo metu jaučiamų emocijų. Bet vis tiek dažniausiai tuo su kitais dalinuosi kur kas vėliau. Kodėl? Nežinau. Gal tai koks dėsnis? Gal kokia žmogaus psichologija? Arba nieko, kas reikalautų sudėtingų paaiškinimų - tik paprasčiausias įprotis, kuris turbūt nėra žalingas, tad ir jaudintis nėra ko.

Šį žvarbų vakarą noriu jums papasakoti apie dalyką, kurį atradau šią vasarą - jau prieš pusmetį. Tai buvo tėčio jaunystės juostinis fotoaparatas smena8, nuo liepos mėnesio lydėjęs mane beveik visur. Kuprinė buvo sunkesnė nei įprastai, bet atrodė nuodėmė neįsidėti jo kur nors einant, kad ir paprasčiausiai trumpam pasivaikščioti. Fotografuodama supratau, kiek daug grožio aplink mus esti ir kaip dažnai to nepastebim. Tad galiu teigti, jog juostinis fotoaparatas padėjo man ne tik įamžinti savo vasarą, bet ir leido geriau stebėti dalykus, reiškinius, žmones. Tai man labai svarbu ir ne mažiau įdomu!



2 kadras. Pirma diena su įdėta juostele. Liepa, močiutės sodas, gėlės, kurių pavadinimo nežinau, apniukusi diena ir džiaugsmas, sumišęs su jauduliu. Pirmą kartą bandžiau užfiksuoti arti esantį objektą, todėl buvau beveik tikra, kad nesigaus. Rizikuoti? Rizikuoti. Pykšt, ir kelio atgal jau nėra.

Penktasis kadras. Liepa, jūra, vėsus vakaras, ramuma, kopos. Iš pradžių mėgaujuosi vaizdu ir garsu, o po to pagalvoju, jog noriu tą prisiminti ir kokią 2025-ųjų vasarą. Penktąjį kartą drebančia širdimi spaudžiu fotoaparato mygtuką. Pykšt - ir užfiksuota. Amžiams.







14 kadras. Brangiausias Nidos takelis, kurį minu nuo 2010 metų. Rugpjūtis, Nida, medžių ošimas, miško kvapas, labai šilta ir giedra diena, žmonių beveik nėra. Sustoju, traukiu fotoaparatą, metu kuprinę ir suradusi gražiausią vietą spaudžiu mygtuką. Su viltimi, jog mišką fotografuoti ne sunkiau nei jūrą.

15 kadras. Turbūt ketvirtojo vakaro Nidoje saulėlydis. Mintys apie greitai ateisiantį išsiskyrimą. Rugpjūtis, vakaras, vėsuma, besileidžianti saulė, pokalbiai, jūros ošimas. Atsistoju magiškiausiu momentu ir spaudžiu mygtuką, kol aplink sėdintys trumpam sulaiko kvapą. Pykšt, ir vėl galima kvėpuoti.

19 kadras. Vienas pirmųjų vakarų Nidoje. Josios grožis ir aš, tokia maža, pačiam kamputy, bandanti suvokti šią euforiją ir penktą kartą pažinti Nidą. Rugpjūtis, šiluma, vakarėja, mylima apranga, Parnidžio kopa, šypsena pro ašaras. Antrą kartą atsiduriu ne fotografo, o to, kurį fotografuoja, pozicijoj. Šypsausi penkias minutes, nes nežinau, kada bus paspaustas mygtukas.

20 kadras. Paskutinis Nidoje. Rugpjūtis, suoliukas, vėsuma, Parnidžio kopa, smuikininkas, grojantis po pušimi, ramybė ir pilnatvė, ašaros akyse ir smėlis batuose. Einu nuo vienos vietos prie kitos, ant aukštesnės ir žemesnės, kol galų gale randu tinkamiausią. Jau beveik nebesimato saulėlydžio, bet privalau įamžinti.

22 kadras. Paskutinis, mat iš 24 liko tik tiek. Jau namai, priešpaskutinė rugpjūčio diena. Pokalbiai apie tai, kaip viskas nebe ryškiai, o nublukusiai žalia, vidurdienis, namukai, kuriuose visada norėjau gyventi ir gimtasis miestas. Sėdžiu ant laiptų ir išsitraukiu fotoaparatą. Giliai atsidūstu, pagalvoju ir nusprendžiu - taip, paskutinis kadras gims čia.



                          Dažniau prisiminkim, juk taip gera. Gabrielė