Aš kone visą gyvenimą (o tiksliau - nuo tada, kai pradėjau
kurti tekstus ir regzti sakinius) bandžiau visur kišt pozityvą. Iš pradžių
viskas buvo lyg ir gerai, mat pradėjau rašyt būdama 9-10m., taigi ir gyvenimas
nebuvo labai sudėtingas. Tikrai nebuvo sunku mąstyti pozityviai bei apie tai kalbėti. Nors nesakau, jog viskas klojosi puikiai, nes paauglystės pradžia kartino kasdienybę, tačiau tada tai manęs labai neveikė. Bent ne tiek, kad nugrimzčiau į blogų emocijų liūną.
Po to tas pozityvas ėmė darytis toks įkyrus, netikras, kone šleikštus. Kaip visos tos motyvacinės knygos, kurias vos pradėjęs skaityt meti į šalį. Netikiu jų nauda ir nemanau, jog kažkas turėtų, nes, atvirai pasakius, absurdiška ir kvaila tikėtis, jog perskaičius vieną kitą veikalą tapsi kažkuo kitu - geresniu, sėkmingesniu, gražesniu. Vis dėlto tada aš, kaip ir daugelis kitų žmonių, dar tikėjau tokiais paistalais.
Taigi tas perspaustas pozityvas mane ėmė pykdyti. Mano tekstai nebuvo nuoširdūs, nors iš turinio galėjai pagalvoti, kad esu pats nuoširdžiausias žmogus šioj žemėj. Tačiau tai buvo tik kažkokia žodžių krūva, kuri, maniau, yra visai nebloga, nes pozityvi. Juk ei, tokių žmonių reta!!! Bet kokia nauda iš to? Meluoti visuomenei - negražu, bet ne taip blogai, kaip meluoti sau. Meluoti, kad man viskas gerai, kad nieko man neskauda ir, kad nėra mano gyvenime vietos liūdesiui. Bet gi nė velnio! Kodėl mumyse pasėta toji baimė blogoms emocijoms ir jų pripažinimui?
Patikėkite, tai nereiškia, jog dabar grimztu į negatyvą ar jį aukštinu. Visiems sakau ir sau kartoju: kraštutinumai nėra gerai. Todėl štai kuo pradėjau labai žavėtis (ir kuo dažniau tuo gyventi) - ramiu pozityvu, kurį papildo liūdesys. Tokia rami ir žavi harmonija. Jei jaučiu, kad šiandien tikrai labai gera savam kūne ir pasauly, tai kodėl gi man nepasidalinus tuo su kitais? O jeigu kitą dieną viskas tarsi griūna ir dūžta širdis, tai why should I write stupid positive things? Nereikia. Neprivalau. Nebenoriu meluoti.
Nebijau būti nelaiminga. Tik pripažindama, kad liūdesys užima nemažą dalį mano (ir ne tik mano!) gyvenimo supratau, kaip lengva kvėpuoti. Ir visi tie, kurie jums sako, kad gyventi nuostabu, kad jų neveikia aplink esantis blogis, kad jie neverkia naktimis ir nejaučia pykčio, meluoja. Žinau, nes ir aš jų vietoj buvau. Ne visuomet jaučiausi gerai, bet bijojau pripažint. Pirmiausia - sau, o tada ir visiems likusiems. Bet dabar nebebijau. Nebijau gėdos, džiaugsmo, liūdesio, pykčio, tuštybės, meilės sau. Aš žmogus ir nebandysiu būt kuo nors kitu. Kaip trokštu, jog visi tą suprastų, kol ne per vėlu...
Su meile, Gabrielė
Po to tas pozityvas ėmė darytis toks įkyrus, netikras, kone šleikštus. Kaip visos tos motyvacinės knygos, kurias vos pradėjęs skaityt meti į šalį. Netikiu jų nauda ir nemanau, jog kažkas turėtų, nes, atvirai pasakius, absurdiška ir kvaila tikėtis, jog perskaičius vieną kitą veikalą tapsi kažkuo kitu - geresniu, sėkmingesniu, gražesniu. Vis dėlto tada aš, kaip ir daugelis kitų žmonių, dar tikėjau tokiais paistalais.
Taigi tas perspaustas pozityvas mane ėmė pykdyti. Mano tekstai nebuvo nuoširdūs, nors iš turinio galėjai pagalvoti, kad esu pats nuoširdžiausias žmogus šioj žemėj. Tačiau tai buvo tik kažkokia žodžių krūva, kuri, maniau, yra visai nebloga, nes pozityvi. Juk ei, tokių žmonių reta!!! Bet kokia nauda iš to? Meluoti visuomenei - negražu, bet ne taip blogai, kaip meluoti sau. Meluoti, kad man viskas gerai, kad nieko man neskauda ir, kad nėra mano gyvenime vietos liūdesiui. Bet gi nė velnio! Kodėl mumyse pasėta toji baimė blogoms emocijoms ir jų pripažinimui?
Patikėkite, tai nereiškia, jog dabar grimztu į negatyvą ar jį aukštinu. Visiems sakau ir sau kartoju: kraštutinumai nėra gerai. Todėl štai kuo pradėjau labai žavėtis (ir kuo dažniau tuo gyventi) - ramiu pozityvu, kurį papildo liūdesys. Tokia rami ir žavi harmonija. Jei jaučiu, kad šiandien tikrai labai gera savam kūne ir pasauly, tai kodėl gi man nepasidalinus tuo su kitais? O jeigu kitą dieną viskas tarsi griūna ir dūžta širdis, tai why should I write stupid positive things? Nereikia. Neprivalau. Nebenoriu meluoti.
Nebijau būti nelaiminga. Tik pripažindama, kad liūdesys užima nemažą dalį mano (ir ne tik mano!) gyvenimo supratau, kaip lengva kvėpuoti. Ir visi tie, kurie jums sako, kad gyventi nuostabu, kad jų neveikia aplink esantis blogis, kad jie neverkia naktimis ir nejaučia pykčio, meluoja. Žinau, nes ir aš jų vietoj buvau. Ne visuomet jaučiausi gerai, bet bijojau pripažint. Pirmiausia - sau, o tada ir visiems likusiems. Bet dabar nebebijau. Nebijau gėdos, džiaugsmo, liūdesio, pykčio, tuštybės, meilės sau. Aš žmogus ir nebandysiu būt kuo nors kitu. Kaip trokštu, jog visi tą suprastų, kol ne per vėlu...
Būkim tikri. Taip lengviau.
Linkiu jums ramaus pozityvo!