Kaip gi viską aprėpti?

Dar vasario 15-ąją, paleisdama naujas mintis į internetą, rašiau, kad pagaliau nebekamuoja kūrybinė krizė ir vėl galiu rašyt. Tikinau, jog greit pasidalinsiu kruopščiai atrinktais tekstais, vėl dalysiuosi mintimis ir įžvalgomis, net atsisveikindama rašiau: „iki greitų susitikimų!“... Iš tiesų tą kartą buvau pilna įkvėpimo, o dar labiau - pilna noro dalintis, nepaisant to, jog mažai kas skaito.

O atsitinka, žinot, kaip visuomet. Kuo greičiau bėgo laikas, kuo labiau tolau tos vasario 15-osios, tuo mažiau man norėjosi kurti ir tuo dalytis. Vienu momentu net pagalvojau, jog gal iš viso reikia tinklaraštį ištrinti. Ši idėja dar nedingo iš mano minčių. Nieko keista, manau, tokių idėjų kiekvienam, bandančiam rašyti šioj svetainėj, kyla. Ypač, kai, atrodo, visai nesiseka ir statistika nedžiugina.

BET GI TIKRAI NE TA STATISTIKA SVARBIAUSIA. Bent jau ne dabar. Knygos dar išleist neketinu, užsidirbti pinigų tinklaraščio pagalba neplanuoju, taigi man svarbiausia, jog bent kažkas čia užeitų, paskaitytų, ką nors pakomentuotų. Kol tai netapo antru dienoraščiu, kurį rašai tik sau, tol rami galva. Na, bent jau turėtų būti... Nenuostabu, jog norisi kažko daugiau, norisi naujų skaitytojų, norisi, kad mane išgirstų, bet kad išgirstų, reikia ir garsiau, ir įdomiau kalbėti. To dar tikrai turiu išmokti.

Tai taip kažkaip ir supratau, jog tinklaraštis dar gyvuos ir nepasidaviau, juk man tai nebūdinga. Tebūnie ir tokiom sąlygom. Juk jau minėjau, jog be rašymo negaliu. O kad jau negaliu, tai ir nėr kur dėtis, rašau visur ir kuo dažniau. Paskutiniu metu daug mokiausi, ruošiausi standartizuotiems, kontroliniams, diagnostiniams, olimpiadoms... Rašyti visai nebebuvo laiko. Tai jūs net neįsivaizduojat, kaip gera dabar liet mintis, užstrigusias smegenų vingiuose per kokias dvi tris savaites!

Kad nebūtų čia tik dar vienas "sveiki, nerašiau ilgai, bet viskas, dabar tai jau nebebus taip" tekstas, tai pasidalinsiu tokiu trumpu minčių kratiniu, kurį sukūriau 2017 metų rudenį. Dar nežinau, ar man jis patinka, tai pasakykit jūs, gerai?


„Pasauly tiek daug nepaprastai gražių dalykų! Žmonių. Garsų. Vaizdų. Kvapų. Pojūčių. Visko tiek daug, kad kartais, kai susimąstai, pasidaro liūdna, jog visko niekada neaplankysi, nepamatysi, neišragausi ir neišgirsi. O juk tiek daug gerų knygų parašyta, filmų sukurta, spektaklių pastatyta, o kiek pasauly muzikos, nuo nepakartojamų klasicizmo laikotarpiu skambėjusių Mocarto sonatų iki šiuolaikinių jaunų roko grupių dainų!.. Kaip gi visa tai aprėpti?

Kaip dažnai mes neturėsim progos pajusti pirmosios šalnos skleidžiamos gaivos, išgirsti, kaip lėtai po žiemos speigų ima čiurlenti upelis, kaip ankstų rudens rytą tingiai kylanti saulė nušviečia miškus... Dauguma australų taip niekada ir nepamatys Lietuvos klonių ir miškų, dauguma mūsų tautiečių taip ir nekops Peru kalnais, o šios šalies gyventojai gal taip ir nestebės Islandijoje nuolat išsiveržiančių geizerių...

Norėtųsi visa paimti ir sugerti į save, nusipirkti tiek laiko, kad spėtum paklausyti visus vinilus iš local kasečių ir vinilų parduotuvėlės, turėti jo tiek, kad galėtum perskaityti visas knygas nuo Šekspyro iki Harper Lee ir pažiūrėti visus filmus, pradedant nebyliuoju kinu ir baigiant šiuolaikiniais Oskarų nominantais. O, kad tik tai būtų įmanoma...

Bet koks tada būtų žmogus? Štai koks - per daug išmintingas, per daug suprantantis, per daug skausmo jautęs, per daug viską žinantis ir... toks nelaimingas, kad nebepajėgtų būti čia, tarp paprastųjų mirtingųjų. Juk baltoms varnoms pritapti niekada nebuvo lengva.“

Ačiū tiems, kas esat. Dėl jūsų esu aš. 

Su meile, Gabrielė