Išgyventi. Kartu

Kadangi jau ilgai ilgai nesirodžiau, o tiksliau – nerašiau, netikėtai ėmė ir atėjo gegužė. Nusprendžiau tylą nutraukti pasidalindama beveik lygiai prieš metus sukurtu tekstu. Kad nekiltų klausimų, iš karto pasakau, kad istorija yra mano vaizduotės vaisius ir nėra niekaip susijusi su asmeniniais išgyvenimais. Na, nebent tiek, kad aš iš tiesų nemėgstu gegužės.


– Šiandien taip nuostabiai žydi alyvos, – sakai tu ir giliai įkvepi svaiginančio pavasario kvapo. Aš nieko neatsakau ir užsidengiu rankomis veidą. Tu žinai, kaip jaučiuosi, nes tą patį jautei ir pats, kai prasidėjo žydėjimas. Tada mes sėdėjom kitame Mūšos krante ir skabėme pienes. Tiksliau, skabiau aš, nes tau buvo per sunku būti. Žinojau, kad pienės tau patinka, todėl jas dėjau į seną knygą, kurią tąkart skaičiau. Sakiau: „Tam, kad turėtum jas šalia, kai viskas vėl bus gražu.“ Tu tąkart tik liūdnai šyptelėjai, netikėdamas, kad kažkada viskas vėl bus gražu. Žinau, kaip jauteisi, nes šiandien taip jaučiuosi aš. Giliai širdy suprantu, kad viskas baigsis, greičiau ar vėliau, viskas vėl tekės įprasta vaga, bet šią akimirką norėčiau šokti į upę ir leisti jai mane nunešti. Žinau, kad šoktum kartu, ir tai mane nuramina. Juk niekada nieko nedarysiu žinodama, kad tai pražudys tave.
Pramerkiu akis ir pažvelgiu į tave. Tavo koja ropoja skruzdėlė. Paimi ją į rankas ir įdėmiai apžiūrinėji mažąją būtybę savo giliomis rudomis akimis. Turbūt ji, kaip ir aš, paskendo tose platybėse, nes akimirkai sustoja ir įsistebeilija į tavo veidą. Kartais susimąstau, kiek daug supranta gyvūnai. Ne tik jie, o ir mažiausi vabzdžiai ar vabalai. Galbūt jie supranta net daugiau už mus, žmones. O gal tik man taip atrodo? Įdomu, ar ir jie jaučia liūdesį, pyktį, neviltį. Tikiuosi, kad ne. Juk bent kažką šioj žemėj tos prakeiktos emocijos galėtų aplenkti.
Aš vėl užsidengiu veidą ir bandau sulaikyti ašaras. Šiandien man per sunku uosti alyvų kvapą, per sunku žiūrėti į tokias ryškias pienes, per sunku filosofuoti apie skruzdėles. Gegužė mane prislegia ir, kaip visuomet, žlugdo savo kvapais ir spalvomis. Galiu tik tysoti čia valandų valandas, jausti, kaip teka laikas. Baugu, nes nieko negaliu dėl to padaryti. Bet iš tikrųjų baisiausia tai, kad ta tėkmė manęs, kaip įprastai, negąsdina. Aš tik guliu prieš pasaulį, prieš neaprėpiamą dangų, prieš nuostabius laukus ir miškus, kuriais galėtume bėgti kartu... Bet aš negaliu. Šiandien man per sunku būti.
Kartais pagalvoju, kas nutiktų, jei šis sielvartas, kankinantis tai tave, tai mane, užkluptų mus vienu metu. Juk tai nėra neįmanoma. Susimąstau: ar ištvertume? Ar nešoktume į Mūšos srovę nebeturėdami noro priešintis? Ar aš vis dar netrokščiau tavęs pražudyti? O ar tu nesutraiškytum skruzdėlių, pasitaikiusių tavo kelyje? Ši mintis mane gąsdina, o labiausiai dėl to, nes ji turbūt anksčiau ar vėliau taps realybe. Ir kas dabar gali žinoti, kaip tada pasisuks, o gal net baigsis mūsų gyvenimai?
Bet kol turiu tave – net jei ir didžiausiam sielvarte – stengiuosi nuvyti šias tamsias mintis. Man atrodo, kad visuomet lengviau būti kartu, nei vienam. Lengviau, kai supranti kito kančią, o tavasis sielvartas kažkam pažįstamas. Juk tada išvengi to slegiančio vienišumo ir gali nedrąsiai, tarsi aklasis bandyti apčiuopti gyvenimo prasmę. Gal todėl mes nebegalim vienas be kito ir jau šitiek laiko esam susijungę it medžių šaknys su žeme. Turiu pripažinti, man tai patinka, nors ir skamba it saldi romantika. Suprantu, kad žmogui reikia išmokti gyventi ir pačiam, bet kas gi aš būčiau be šitos pasiutusiai nuostabios mūsų paauglystės meilės?

Su meile, Gabrielė