Neskubėdama, beveik ramiu žingsniu ir tokiu pat tykiu veidu slenku Vilniaus gatvėmis. Temsta, ir visi stogai išnyksta kažkur horizonte. Iki mano stotelės dar geras gabalas kelio, o liko vos dešimt minučių. Labai pasistengus galėčiau spėti. Nusikeliu mintimis į 2015 metus, kai buvau pirmakursė. Bėgau šiomis siauromis, dar ne itin gerai pažįstamomis gatvėmis link stotelės ir visuomet spėdavau įlipti į seną smirdantį autobusą. Bėgdavau per lietų, kaitrą, su aukštakulniais ir plazdančiom suknelėm - niekas man nesutrukdydavo kasdien įrodyti sau, kad galiu. Dabar viskas kitaip. Žinau, jog spėčiau, galėčiau, galbūt turėčiau. Bet nenoriu.
Temsta, ir gatvėse nebelieka žmonių, tik dar iš kažkur toli atsklinda paskutiniai žodžiai, pasigirsta atsisveikinimo bučiniai ir nukaukši dėstytojų, užsibuvusių universitete, batų kulniukai. Jei nežinotum, galėtum pasakyti, kad čia mažas miestas, kuriame naktys teka ramiai ir lėtai. Toks buvo mano gimtasis miestelis. Kaip viskas atrodė anuomet, kai dar ten gyvenau? Kai būdama keturiolikos žvelgiau pro virtuvės langą į kyšančius stogus ir stebėjau, kaip auštant į gatves išvažiuoja vienas kitas automobilis? Atrodo, kad tai buvo taip seniai, o gal net visai to nebuvo, gal aš sapnavau, gal prisimenu tai iš kito gyvenimo? Juk tai taip tolima, taip nepažįstama, taip svetima ir neįtikima.
Kiek laiko praėjo nuo tada? Beveik šešeri metai. Aš jau nebepamenu tos mažos mergaitės, kuri rymodavo prie namų darbų ir ilgesingai žvelgdavo į netoliese augančius miškus, kuriuose svajodavo klaidžioti. Tos mergaitės, kuri visuomet bandė padėti kitiems, bet save nustumdavo į pačio sąrašo galą, kurio pabaigos taip ir nepriėjo. Ir, žinoma, mergaitės, kuri kasdien vis stipriau ir stipriau troško Vilniaus. Vilniaus, kuris kadaise atrodė kaip stebuklas, miestas, kuriame viskas gražu, miestas, kuriame viskas yra gerai.
Temsta, ir ta tamsa užlieja visą mano kūną. Iš pradžių lėtai, nuo kojų pirštų, o po to ima visu pajėgumu skverbtis į odą, plaučius, kepenis, kartu su deguonimi ima judėti kraujagyslėmis... Jaučiu, kaip vėsa apglėbia pečius ir suprantu, kad dabar mielai būčiau kur nors kitur. Bet vietoj to, kad eičiau iki reikiamos stotelės, nusprendžiu praeiti dar porą gatvių. Gal ir daugiau. Nežinau, ar pati sau tai pripažįstu, bet nenoriu grįžti į tuščią butą, už kurio nuomą vos išgaliu sumokėti. Galėčiau eiti susišildyti į už kampo esančią kavinę ar barą kitoje gatvės pusėje. Bet kai taip vieniša, tarp žmonių bus tik blogiau. Taip, negaliu patikėti, kad taip sakau, bet, po velnių, jaučiuosi tokia vieniša. Labiau nei tada, kai stebėdavau tuščią miestelio gatvę pro virtuvės langą. Tuomet bent turėjau namus, šeimą, šiokią tokią ateities viziją. Dabar neturiu nieko.
Už 200 kilometrų manęs laukia namai, bet jie tokie tolimi ir jau nebeatpažįstami kaip ta keturiolikmetė mergaitė, kuria kadaise buvau. Kur mano prieglobstis? Kodėl Vilniuje viskas nėra gerai? Kodėl neradau čia nei draugų, nei atsakymų, nei namų? Maniau, jog atsikraustymas ir studijos čia bus geriausias dalykas, nutikęs mano gyvenime. Dabar suprantu, kad šis žingsnis buvo krytis į prarają. Tas Vilnius, kurį kadaise susikūriau mintyse, tėra iliuzija.
Temsta, ir dingsta visas sostinės grožis. Purvinos plytelės išgriuvusios, įdubimų vietose telkšo balos. Prie seno sovietinio daugiabučio kažkas nuvertė konteinerį ir dabar visa siaura gatvė pasidengusi šiukšlėmis. Praeinu šiukšlių kilimu ir pagalvoju, kaip taikliai tai apibūdina visą mano gyvenimą čia. To Vilniaus, apie kurį svajojau, nėra. Niekada ir nebus. Jis purvinas, jis svetimas, jis baugus ir tamsus. Nuo tos tamsos ir vienatvės dar kartkartėmis galima pasislėpti, bet šiandien ji užpildė kiekvienos gatvės ir pastatų kerteles, o labiausiai - mano sielos skyles. Dabar jau nebegaliu vaikščioti be tos tamsos, be šleikštaus jausmo, be siaubingo, širdį veriančio vienišumo.
Temsta, ir aš viena, tarsi į gatvę išmestas šuo slenku Vilniaus gatvėmis. Galop atsisėdu ant artimiausios stotelės suoliuko. Žvilgtelėjusi į autobusų grafiką suprantu, kad tuoj atvažiuos paskutinis naktinis autobusas. Po trijų minučių jis iš tiesų pasirodo ir sustoja. Man neatsikėlus nuo suoliuko apsimiegojęs vairuotojas sušunka, kad greičiau lipčiau. Aš pasakau jam, kad čia ne mano stotelė ir, kad man visai netinka važiuoti ten, kur veža šis autobusas.
-Ten, kur jūs vežate,- kalbėjau aš,- manęs niekas nelaukia. Kam tuomet iš viso vykti? Juk jūs irgi taip elgtumėtės?
Jis tik piktai kažką suburba ir nuvažiuoja. Matyt, nelinkęs kalbėtis su liūdnomis studentėmis. Negaliu jo kaltinti, filosofijos studentai išties išvargina savo pamąstymais. Nežinau, kodėl pradėjau kalbėtis su tuo seniu, bet kai esi toks siaubingai vienišas, nieko kita nelieka, kaip tik kalbėtis su bet kuo, kas pasitaiko kely.
Švinta, ir Vilniaus stogai vėl išnyra kažkur horizonte. Pasigirsta automobilių burzgimas ir pirmųjų žmonių žingsniai. Suprantu, kad naktis jau baigėsi, bet tamsa liko manyje, o aš nežinau nieko, kas padėtų man ją ištraukti. Bet kuriuo atveju, turėčiau susirasti autobusą ir vykti namo, nes už 3 valandų pirmoji paskaita. Bet juk nei vienas maršrutas man netinka. Aš nenoriu ir negaliu grįžti į tą tuštumą, negaliu įkristi į tą beribę vienatvę, nebegaliu tverti spengiančios tylos bute.
06:37, ir aš sėdžiu autobuse. Pro langus matyti atgyjanti gamta. Dangus šiandien giedras ir šviesus, tik kur ne kur matyti švelnūs plunksniniai debesys. Į ji remiasi aukštų medžių šakos. Viskas artima, viskas įprasta, man net vėl akimirkai pasirodo, kad esu ta maža mergaitė, kuri labiau už viską mėgo vaikščioti pievomis ir miškais, ir taip ilgesingai į juos žvelgdavo pro vadovėlio kraštą. Man atrodo, kad taip tikrai buvo. Aš nesapnavau ir neprisimenu to iš praėjusio gyvenimo. Aš iš tiesų buvau ta maža mergaitė. Galbūt tebesu? Jei taip, turiu džiugią žinią.
Maža mergaitė grįžta namo.
Viena iš pirmųjų mano rašytų istorijų, kuri gimė tik mano galvoje, o ne gyvenime (turiu omeny, kad tai išgalvota istorija). Iki šiol teko tik keletą kartų fantazuoti mokykliniam suole, kai nežinojau, kaip parašyti rašinį ir imdavau postringauti. Tačiau iki šiol man nepatiko ir nesisekė rašyti netikrų istorijų, sunku buvo išgalvoti įvykius, vietas, veikėjus. Dabar jaučiu, kad pagaliau tam atėjo laikas ir per pastarąjį mėnesį parašiau net keletą tokio pobūdžio tekstų.
Baisu tuo dalintis, nes jaučiuosi dar labai nedrąsiai. Bet kuriuo atveju, labai tikiuosi, kad ką nors raštelsite komentaruose, kad ir kokios emocijos jus užplūdo!
Saulėtų dienų! Gabrielė
