Taip, tai mano mintis, bet... kas aš? Aš - žmogus, galbūt naujoji jūsų draugė, šio blogo rašytoja, Gargždų miesto gyventoja, nedidelė dulkelė dideliame pasauly ir galiausiai - aš, aš esu ta mažoji mergaitė, kuri turi nesuskaičiuojamą daugybę troškimų. Ir meilę rašymui. Neapsakomai tyrą ir tikrą meilę.
Jei įdomu - blog'us kuriu jau seniai. Bet paskaičiusi senesnius tiesiog nusijuokiu - kaip galėjau rašyti apie vaikų evoliuciją, gyvenimo grožį ir prasmę, jei nė nespėjau subręsti? Taigi, nors jų neištryniau, tikrai ten nesilankysiu. Tačiau visada pasiimu į rankas dienoraštį, turiu bent dvylika užrašų knygučių ir nė dienos neištveriu kažko nesukūrusi, neparašiusi. Tai tik įrodo, jog mano galvelėje nuolat sukasi mintys ir planai.
O dar tas posakis 'Nauji metai - nauja pradžia'. Jis irgi turėjo įtakos. Tik aš, kaip visada, šiek tiek pakeičiau žodžius - vėl pavasaris, vėl laimė, taigi ir nauja pradžia. Kadangi jau prakalbom apie pasiryžimą kažką keisti, tai pradėjau ne tik naują blog'ą. Vėl reguliariai sportuoju, stengiuosi mokytis (nors kartais net be pastangų gaunu gerus pažymius, amh..), noriu tobulėti muzikos mokykloje, taip pat prisiminiau pavasarišką veiklą - važiavimą dviračiu, pasivaikščiojimus, susitikimus su draugėmis...
Turbūt ne vienam iškilo klausimas, kodėl su pavasariu man lyg atgyja ta 'ugnelė širdyje'. Ak, kad žinotumėt, kokia pavasario mylėtoja aš esu.. Kvaila, bet esu įsitikinusi, jog ir jis mane myli. Žinoma, jeigu tai apskritai įmanoma. Bet argi Gabrielė galėtų galvoti, jog tai neįmanoma? Bet kuriuo atveju - pavasarį aš dievinu ir nėra nieko nuostabiau, kai tą metų laiką keliuosi ir užmiegu su šypsena, kasdien noriu vis labiau pakeisti rutiną ir daaaar daugybė dalykų, kurie vyksta Lietuvos atgimimo metu. (aš laikau pavasarį kaip atgimimą, nesvarbu, kas prisikelia - aš, gamta, Lietuva, kiti žmonės ar visas pasaulis)
Kad ir nukeliavau į lankas - reikia grįžti prie to, kad šis bloga's - šviežias. Ir manau ne vienam būtų įdomu sužinoti, apie ką jis bus. Žinau, kad turbūt tokių blog'ų yra milijonai, bet bandysiu laimę ir stengsiuosi sudominti. Aš rašysiu paprastus, bet galbūt neįtikėtinus įvykius iš savo gyvenimo. Taip sakant - paprastai nepaprastus. Galbūt ir negyvenu labai ilgai, bet tų akimirkų ir nuotykių yra tiek, kad ne visi telpa mano prisiminimuose. Mano svajonė panaši į rašytojų, kurie nori matyti savo knygas aptrintas, o ne naujas bibliotekose. Taigi, o aš noriu, kad kasdien didėtų peržiūrų skaičius, komentaruose atsirastų ne tik pagyrimų, bet ir kritikos, o žmonės atrastų manyje kažką, ko niekas neturi. Juk kiekvienas žmogus originalus, tik klausimas - ką turiu aš?
Na ir pagaliau - kadangi tai pirmasis šio blogo 'tyro gurkšnio įkvėpimas', su juo ir mano troškimas. Troškimas, apie kurį kalbėjau anksčiau. Ir aš žinau, kad kažkada jis išsipildys. Net jei reikės laukti porą dešimtmečių - aš lauksiu ir tikėsiu. Juk tokia mano dalia, toks mano mąstymas, toks pašaukimas.
.jpg)
Ačiū, kad perskaitėt. Tikiuosi, kad patiko. Iki kito karto, šypsokitės ir džiaukitės, nes jaunesni nei šią akimirką NIEKADA nebūsite!
