Beveik visą vasarą skendėjau tokioj palaimingoj ramybėj. Lėtai gėriau arbatos puodelius, pasivaikščiojimams skirdavau tiek laiko, kiek man norėdavosi tądien, galėdavau kelias valandas gulėti prie jūros ir nieko neveikti arba iki paryčių skaityti gerą knygą, nesijaudinant, jog rytoj neatsikelsiu anksti. Trumpiau tariant - pagaliau leidau sau stabtelėti ir atsikvėpti. Juk jau nebepamenu dienų, kai gyvendavau įprastu tempu. Ne tik aš pati, bet ir visi kiti mane prisimena kaip visur bėgančią, vis vėluojančią, turinčią begalę darbų, nuolatos neišsimiegojusią ir vistiek ryžtingą. Nuolatos gyvenančią „bėgti, negalima sustoti“ režimu.
Bet kiek mumyse telpa to ryžto, jėgų ir kantrybės? Visada maniau - turiu pakankamai, kad ištverčiau penkias dienas iki ramesnio savaitgalio, devynis mėnesis iki svaiginančios vasaros ramybės, visą gyvenimą iki... senatvės? Deja, klydau. Jau ne kartą gyvenimas pamokė - nereaguoji į ženklus, numoji ranka ir toliau kankiniesi? Puiku, gausi atpildą. Šiandien rugsėjo dvidešimt antroji, mokslo metai tik prasidėjo, o aš vidurdienį guliu lovoje ir geriu vaistus.
Jau ryte pasijutau prastai, bet nesu tas žmogus, kuris vos radęs proga ims simuliuoti. Anaiptol - tik šiek tiek pakilusi temperatūra, pykinimas ar galvos skausmas man niekada nereiškė leidimo neiti į mokyklą ar apskritai progos šiek tiek patingėti. Turbūt per tiek metų jau ir pamiršau, ką reiškia atsipalaiduoti, palepinti save. Įpratau su savimi bendrauti gan šiurkščiai ir griežtai, o ne maloniai ir draugiškai. Taigi ir šiandien kitaip nenutiko - giliai įkvėpiau ir ėjau į mokyklą. Po pirmos pamokos išgėriau vaistų, bet praėjus dar dvejoms supratau, kad daugiau nebeištversiu.
Tai buvo neišvengiamas dalykas, kuris anksčiau ar vėliau būtų nutikęs. Jis leido man dar kartą pagalvoti apie savo gyvenimą ir nuoširdžiai su savimi pasikalbėti. Dabar leidžiu sau sakinyje „Bėgti negalima sustoti“ kablelį parašyti po „negalima“. Todėl, nes PO VELNIŲ, tas kablelis jau seniai turėjo ten atsidurti. Anksčiau, nei baigėsi jėgos, anksčiau, nei sulaukiau to nemalonaus atpildo. Gyventi bėgant ir nuolatos nerimaujant nėra gerai, tai niekada nebuvo mano svajonė, bet kažkokiu būdu tapo kasdienybe ir su tuo nebekovojau. Bet, kad ir kaip savanaudiškai tai skambėtų, dėl savo laimės kovoti visada verta.
Verta ir pagaliau atgaivinti giliai širdy tūnančias mažos mergaitės troškimus (!). Dažnai sakydavau, kad aš svajotoja, bet pastaraisiais metais svajojau tik apie gerus pasiekimus, puikų įvertinimą ar miegą. Svajodama tik apie tai, negaliu savęs vadinti svajotoja, juk tikri svajotojai neriboja savęs ir svajoja net apie pasisėdėjimą ant debesų. Tad kodėl norą išmokti važiuoti riedučiais pakeitė baimė susižeisti, kodėl svajonę bėgioti laukais pakeitė nerimas dėl visų ten gyvenančių vabalų, kodėl troškimas būti geru žmogumi dabar atrodo toks kvailas? Kodėl net pati mintis apie svajones ir jų išsipildymą dabar atrodo tokia absurdiška?
Nežinau, kiek laiko tęsis ši ramybė, kiek laiko leisiu sau gyventi lėčiau. Nenumanau, kada vėl grįšiu prie „senų įpročių“ ir pamiršiu, kur turėtų būti tas labai reikšmingas kablelis. Bet tikiuosi, jog per tą laiką vėl svajosiu, džiaugsiuosi, kad vis dar esu čia, kad galiu gyventi ir tą gyvenimą daugiau ar mažiau reguliuoti pati. Turiu galimybę tai daryti ir ja naudojuosi. Turiu pasirinkimą džiaugtis dėl to, ką turiu arba liūdėti dėl to, ko neturiu. Bet renkuosi pirmąjį variantą. O svarbiausia, renkuosi mylėti save, dažniau pakelti akis į dangų ir vis dažniau sustoti šioje beprotiškai lekiančioje kasdienybėje. To linkiu ir jums.
Būkite laimingi! Gabrielė
