Rašyti - tai gyventi

Atrodo, paskutinįkart rašiau tik prieš du mėnesius (man tai - tik du mėnesiai), bet jau ne iš vieno žmogaus sulaukiau klausimo, kodėl neberašau. O žinokit, jog rašau! Rašau po pamokų, rašau per jas, rašau savaitgaliais, rašau naktimis. Dabar - ne tik poeziją ir prozą, bet net ir dainas! Pagaliau, pagaliau kūrybinė krizė bent kuriam laikui pasitraukė. Bet kodėl mano darbai taip ir neatsiduria tinklarašty?

Labai paprasta ir, manau, kiekvienam rašančiam suprantama priežastis - savikritika. Ji visuomet užėmė per daug vietos mano mintyse, ypač kalbant apie savo kūrybą, bet šiuo metu ypatingai daug laiko skiriu tam, kad nuspręsčiau, ar darbai verti pasaulio dėmesio, ar geriau tegul lieka užrašinėj. Kartais parodau sesei, nes ją labai myliu ir tikiu, o ji tą pati jaučia man. Ji, skirtingai nei kiti man brangūs žmonės, visuomet nepamiršta ne tik pagirti, bet ir padėti, sukritikuoti. Norėčiau, kad ir kiti būtų atviresni. Aš negaliu žinoti, ar tobulėju, ar rašau gerai, ar man reikia kur kas labiau pasistengti, jei žmonės tai nutyli.

Taigi, nors rašau daug ir dažnai, daugelis rašliavų taip niekada ir neatsiduria čia. Neatsiduria ir instagrame (ten mėgau rašyti ilgokus nuotraukų aprašymus, bet paskutiniu metu ir to nebedarau). Aš nežinau, ar tai blogai. Gal kaip tik ta savianalizė į naudą? Juk net ir geriausi rašytojai nori tobulėti. Galvoti, kad rašai gerai - blogas ženklas. Kita vertus, po dviejų mėnesių pagaliau žadu išlįst iš urvo su tais keliais tekstais, atrinktais iš kelių šimtų. Šitas, beje, nėra vienas iš jų, nes parašytas spontaniškai ir per daug negalvojant. Šiaip ar taip, tai tik įvadas į tai, ką dar paskelbsiu. Tarsi priminimas, jog taip, aš dar gyva ir dar rašau ir taip bus, tikiuosi, dar ilgai.

Na, o šiaip - kažkaip maloniai gera buvo sulaukt tų klausimų. Gera, kad kažkas skaito. Mat ne kartą žadėjau tinklaraštį apleisti vien dėl to, jog, palyginus su kitais tinklaraščiais, manasis nesulaukia tiek daug dėmesio. Bet vėl gi, turbūt kurį laiką reikia parašyti sau, tada atsiras vienas kitas ištikimas skaitytojas, o galų gale gal ir daugiau žmonių susidomės. Kadanors. Toji mintis mane skatina nepasiduoti. O kol kas esu dėkinga kiekvienam, kuris skaito. Ačiū, tikrai!

Galų gale, rašyti man reiškia gyventi. Be to aš būčiau ne aš. Be to mano galva sprogtų nuo minčių. Be to aš būčiau labai nelaiminga. Ir nepaisant to, jog kartais norisi neberašyt, nepaisant to, jog kartais įrašai nesulaukia nė 10 peržiūrų, jog labai dažnai po jais neatsiranda nė vieno komentaro, aš rašau. Nes kas gi būtų buvę, jei daugelis nuostabių rašytojų būtų metę rašyt? Nenoriu nė įsivaizduoti. O aš gi nežinau, ar kažkas kadanors manęs neapibūdins taip ir nepasidžiaugs, kad rašiau. Negali žinot, dėl to ir nesustoji. Su viltimi, jog ne be reikalo.

                              Iki greitų susitikimų! Gabrielė