Vasaros atradimai: geriausios knygos

Savo gyvenimo be knygų neįsivaizduoju ir kalbu visiškai rimtai. Nuo pat pirmos dienos, kai išmokau skaityti (o tai buvo prieš aštuonerius metus!), nuo pat pirmos knygos aš supratau, kad tai - nepaprasta. Prisimenu, kaip dar nelankanti mokyklos Gabrielė keliaudavo į biblioteką, ten ilgai rinkdavosi knygeles, grįždavo su mažiausiai septyniomis knygomis ir visas jas sukrimsdavo žaibišku greičiu - po mėnesio vėl prisistatydavo bibliotekoje su šypsena ir begaliniu noru atverti kuo daugiau durelių skaitant naujas knygas ir pasineriant į dar įdomesnes istorijas. Šiandien, turiu pripažinti, knygoms laiko randu vis mažiau ir mažiau. O šią vasarą perskaičiau trimis knygomis mažiau, nei praėjusią! Tai tik įrodo, kad augant laikas pradeda skrieti kur kas greičiau. Dėl to man iš tiesų gaila, kad knyga rankose atsiduria rečiau... ir ne tik manosiose. Rugsėjo pradžioje kalbant su klasės draugais apie vasaros įspūdžius sužinojau, kad nė vienas neperskaitė daugiau nei dviejų knygų, o dauguma - nė vienos.

Patyriau lengvą šoką išgirdusi istorijas, kurios skambėjo taip: „...pasiėmiau knygą, nes mama liepė, paskaičiau vieną puslapį ir numečiau, vėl ėjau prie telefono... o kai ateidavo mama, vėl pasiimdavau knygą, kad nepyktų.“ Taigi dabar žmonės skaito tik todėl, nes reikia? Aš suprantu ir žinau, kad visada buvo tokių, kuriems knygos ne prie širdies, bet kai dvidešimt šeši tokie padarai sėdi Tavo klasėje, imi jaustis nesmagiai, tarsi nesuprastas. Kaip ir kiekvieną rugsėjį, buvau palydėta nuostabos šūksniais ir nustebusiais veidais. 'Kiek knygų?! Rimtai? Kaip taip iš viso įmanoma?' O kaip įmanoma visą vasarą būti taip siaubingai užsiėmusiu socialiniais tinklais ir kompiuteriniais žaidimais, kad pamirštum apie knygas?

Būtent dėl to supratau, kad būtinai turiu parašyti įrašą apie porą knygų, kurias išskirčiau iš tų, kurias skaičiau ir pamilau per šias atostogas. Tikiu, kad tarp mano skaitytojų, gal ištikimų, o gal tik pirmą kartą užklydusių, yra tokių, kurie vasarą rado laiko knygai. Labai noriu tikėti, kad rasite valandėlę skaitymui ir kitais metų laikais. O kad būtų lengviau, skubu aprašyti tas ypatingas ir mane pakerėjusias knygas, kurią rekomenduoju kiekvienam iš jūsų!

1. Stephen Chbosky „Atskalūno laiškai“
Šią knygą galiu vadinti ne tik geriausia perskaityta vasaros knyga, bet ir visų trylikos metų. Tiesa, padariau klaidą, kad anksčiau pažiūrėjau filmą, nei skaičiau knygą, bet norėčiau pabrėžti, kad abi istorijos pasakojimo versijos vertos dėmesio. Mano knygų vertinimas yra toks - jei ji palietė mano jausmus, jei privertė susimąstyti ir bent maža dalele pakeitė gyvenimą, tai jau užsitarnavo gerą vardą. „Atskalūno laiškai“ yra nuostabus to pavyzdys. Bet apie ką gi ji pasakoja?
Pagrindinis veikėjas Čarlis - toks, kaip ir dauguma mūsų. Kovojantis su paauglystės sunkumais, bandantis atrasti save ir išgyventi pirmus metus vidurinėje. Laimei, jam pasiseka - šie metai atneša gerų emocijų pliūpsnį, naujų draugų ir nuostabų mokytoją, tokį, kokių trūksta kiekvienoje mokykloje. Vis dėlto, nors Čarlis ir panašus į kitus paauglius, jis kitoks. Knygos metu rašytojas kartas nuo karto, neužsimindamas konkrečiai, bet pakankamai aiškiai parodo, kad Čarlis kovoja su sunkia liga, kuri apsunkina jo gyvenimą. Todėl drąsiai sakau, kad ši knyga skiriasi nuo kitų, iš pirmo žvilgsnio panašių ir jau nusibodusių knygų. O kaip žavu ir tai, kad pati knyga tarsi dvelkia praėjusiais dešimtmečiais!

2. Jostein Gaarder „Mergaitė su apelsinais“

Antroji knyga, patekusi į šį sąrašą, tiks žmogui, tikinčiam (o gal norinčiam patikėti) tikra meile, nes knyga, mano nuomone, iš to ir susideda - meilės. Tarp žmonos ir vyro, tarp tėvų ir sūnaus, tarp pasaulio ir žmogaus. Stebuklų čia netrūksta, bet neapsigaukite, tai - ne fantastikos žanro kūrinys. Mano nuomone, tai netgi visiškai reali istorija, tiesiog mūsų laikais labai sunku patikėti tikra meile. Dar sunkiau pastebėti mažus dalykus, tačiau pagrindiniam šios istorijos pasakotojui pavyko tai padaryti. Janas Olavas, žmogus, kuris kartu su sūnumi parašė knygą, net ir paskutinėmis gyvenimo akimirkomis džiaugėsi net mažiausiais stebuklais. O juk daugeliui iš mūsų džiaugtis gyvenimu taip sunku, tiesa? Vienas iš labiausiai įsiminusių Jano patarimų sūnui skatino stebuklo ieškoti ne tik kosmoso platybėse, bet ir apsižvalgius aplink bei pamačius visa, kas nuostabu visai šalia. 

Perskaičius šią knygą širdis prisipildo tikėjimo, keistai malonaus jausmo (ar tai meilė?) ir net laimės. Jei šito jūsų gyvenime dabar trūksta, „Mergaitė su apelsinais“ gali padėti, tikrai!

Štai tos dvi mane sužavėjusios knygos. Tikiuosi, kad bent vieną iš jų perskaitysite ir atrasite visa, ką radau aš, o gal ir dar daugiau. To jums šiandien ir noriu palinkėti - daug gerų, įdomių, įtraukiančių knygų, kurios padėtų pamiršti realybę ir pasisemti išminties!

O kokia perskaityta knyga jums paliko didžiausią įspūdį? Pasidalinkite atradimais!

                                         
                                Su meile ir linkėjimais, Gabrielė