Labas, mielieji skaitytojai!
Praėjo aštuoniolika dienų. Aš vėl čia. Galvojau, kad ilgai nesugrįšiu - mano gyvenime per tą laiką nutiko per mažai ypatingų įvykių, kad ateičiau čia ir su džiausmu pasidalinčiau. O dar kaip tyčia užpuolė bacilos! Bet, kad ir kaip keista, esu joms šiek tiek dėkinga. Juk tik dėl jų kaltės šiandien nėjau į mokyklą ir nusprendžiau parašyti naują įrašą. O nusprendžiau parašyti todėl, nes prisiminiau vasarą. Visada taip būna - pavasarį prisimenu tai, kas geriausia nutiko ankstesniais šiltųjų metų laikais. Tad ilgai negalvojusi griebiau kompiuterį, įsijungiau muzikos (šiandien klausau tik lietuviškos), įsijungiau savo blog'ą ir štai... rašau. Koks geras jausmas! O dar smagiau rašyti, kai fone groja viena iš mėgstamiausių dainų, primenančių tai, apie ką papasakosiu šiandien...
Taigi, vasara... Mintimis nusikėliau į 2014 metų liepos mėnesį. Keliaudama po įdomias ir neįdomias, nepamirštamas ir veltui praleistas dienas prisiminiau geriausią vasaros įvykį - dainų šventę Vilniuje. Nežinau, kodėl man ten taip velniškai patiko. Kartais net juokiuosi iš savęs, kad net susigraudinu prisiminusi. Ar vienintelė mano širdis plakė taip stipriai, dainuojant dainas Lietuvai? Ar aš vienintelė žavėjausi tuo, ką padariau? Ilgos repeticijos, kelionės, kojų skausmas - tai nemenkas iššūkis man, vienuolikmetei mergaitei, kurį dažniausiai keliauja su tėvais. Ir galiausiai... Ar vienintelė aš vis dar prisimenu, vis dar dalinuosi su kitais, vis dar jaučiu tą jausmą? Jausmą, kuris net stipresnis už laimę.
Viskas prasidėjo nuo to, jog su choru patekome į šią nuostabią šventę. Svarbiausia tai, jog nusprendžiau važiuoti tik tada, kai liko vos dvi dienos iki išvykimo. Kaip sakoma, geriausi dalykai nutinka neplanuojant. Kai išvykau, net nesitikėjau, kad tos nepilnos keturios dienos bus geriausia, kas nutiko vasarą. Tai supratau daug vėliau, gal net per vėlai...
Aš patyriau daugybę nuotykių, pajaučiau jausmų įvairovę ir supratau, kad myliu Lietuvą. Aš tikrai myliu Lietuvą. Kai mintimis sugrįžtu ten, į Vilnių, aš prisimenu. Prisimenu, kaip traukiau dainas troleibusuose kartu su choristais. Man patiko matyti, kaip žmonės šypsosi, kaip kartu dainuoja. Man patiko mąstyti, jog galbūt jų diena nebuvo nuostabi, o vakare mes jiems sukėlėme šypseną. Net jei taip nebuvo, aš buvau įsitikinusi ir niekas manęs negalėjo perkalbėti. Prisimenu, kaip su skaudančiomis kojomis, batų nutrintais kulnais ir pavargusiu veidu ėjau link stotelių, kur laukėme troleibusų. Pamenu, kokia pavargusi, bet LAIMINGA aš jaučiausi. Prisimenu, kaip laukdama repeticijos, nuo begalinio karščio ir nuovargio aš beveik apalpau. Man pradėjo suktis viskas aplink, tačiau aš save suėmiau į rankas, išgėriau daug vandens ir toliau stengiausi. Žinojau, kad galiu ir pailsėti, bet norėjau tinkamai pasiruošti šventei, net jei ir nuo vieno žmogaus (manęs) niekas nepriklauso. Prisimenu, kaip ėjau Vilniaus gatvėmis, stebėjau katedrą, lankiausi Gedimino pilyje. Visur jau esu buvusi, tačiau seniai ir tai man buvo lyg... atgimimas?
Svarbiausia - dainų šventės diena. Kėlėmės anksti, prieš tai dar nuvykome į miestą. Grįžome priešpiet ir galutinai pasiruošėm visai likusiai dienai. Nuėjome į Vilniaus centrą, kur laukėme, kada pajudės eisena. Karštis - nežmoniškas, rankinė velniškai sunki, kadangi jos viduje daug vandens buteliukų ir kitokių reikiamų dalykų, laukti teko ilgai. Pagaliau pajudėjome. Jei ne žmonės, kurių gatvėse stovėjo tūkstančiais, kurie šypsojosi ir mojavo, palaikė ir skandavo, turbūt šypsenos mano veide nebūtų buvę. Tačiau aš šypsojausi, šypsojausi taip nuoširdžiai, kaip ir skandavau. Tie septyni kilometrai mane, mažą būtybę, labai išvargino. Bet tai tik pradžia!
Prasidėjo šventė. Laukėme savo eilės. Ir pagaliau, pagaliau sulaukėme. Maniau, jog viskas - nukrisiu ir nebeatsikelsiu. Tokia pavargusi jaučiausi! Vėl gi teko save suiimti. Pasakiau sau : 'Nagi, Gabriele, tai vienas didžiausių nuotykių Tavo gyvenime. Tu negali pasiduoti!'
Ir aš buvau teisi. Visiškai teisi. Kai pradėjome dainuoti, kai stebėjau tuos žmones, kurių ten sėdėjo ir stovėjo tūkstančiais, aš jaučiau kažkokį keistą jausmų mišinį. Laimė, meilė, ištikimybė, pagarba, laisvė, džiaugsmas... Jaučiausi laiminga. Tokia laiminga, kokia dar niekad nesijaučiau.
Dabar kovas. Laiko iki vasaros - daug. Nežinau, ką turėsiu nuveikti per ją. Kas man atstos tokią patirtį, kokią patyriau Dainų Šventėje? Tačiau ir čia aš atrandu šviesos kruopelę - jau balandžio aštuonioliktąją aš būsiu Vilniuje. Ir vėl dainuosiu. Tik šį kartą - ne Vingio parke. Aš nesijausiu tokia laiminga, nepatirsiu viso to, ką jaučiau, nebūsiu ten kelias dienas. Bet, po velnių, aš pamatysių Jį! Pamatysiu Vilnių. Miestą, kurį pamilau liepos ketvirtąją.
Apibendrinant viską, ką šiandien papasakojau - džiaugiuosi, kad aplankiau sostinę. Kad atidaviau viską, ką savy turėjau. Kad supratau, ką reiškia būti savarankiškai. Kad dabar turiu ką papasakoti lietuvių kalbos mokytojai, draugams, Dievui, dienoraščiui ir Jums. Aš niekada nepamiršiu šio įvykio. Jis mano širdelėje užima daugiausiai vietos. Ačiū kažkam, galbūt kažkam iš aukščiau, galbūt choro mokytojai, galbūt mamai, kad galėjau tai patirti. Būsiu dėkinga AMŽINAI.
Truputį evoliucijos arba kaip keitėsi mano mąstymas.
2014.07.04 8:30
Vilniau! Mano sostine... Jau šiandien, šiandien antrą kartą gyvenime atkeliausiu pas Tave. Ir vėl vaikščiosiu Tavo plytelėmis, vėl stebėsiuosi Tavo grožiu... Tik pirmoji kelionė buvo pažintinė - niekur neskubėjomm buvome lankytinuose objektuose, stabtelėdavome pasigrožėti... O šiandien prasidės sunkesnė kelionė. Ilgos repeticijos, miegmaišiai, troleibusai, dainos, lagaminai.. Ir viskas dėl DAINŲ ŠVENTĖS! Lauk manęs, Vilniau.
2014.07.07 2:40
Ach.. Ar pameni, Vilniau, ką rašiau prieš kelionę? Ir taip, buvau teisi. Tu laukei ir pavertei mane laiminga. Supratau, ką reiškia tikrai pavargti, ką reiškia būti atsakingam už save. Ačiū Tau už tai. Buus gaila palikti tokį nuostabų miestą. Bet aš dar sugrįšiu. Prižadu.
2014.07.12 12:00
Pasiilgau Tavęs, mielasis. Pasiilgau ir noriu sugrįžti. Noriu vaikščioti Tavo gatvėmis. Noriu grožėtis pastatais. Noriu žavėtis linksmais žmonėmis. Noriu pajausti Tavo artumą.
Noriu, bet negaliu. Tai ir yra bjauriausia. Vilniau, o Tu ar pasiilgai manęs?
2014.09.06
Vilniau! Ak, mielasis Vilniau! Ir galiausiai - MANO VILNIAU! Pasiilgau Tavęs. Tavo grožio, gėrio, jaukumo. Pasikartosiu - tos kelios dienos buvo geriausios mano vasaroje. Visada žinok, kad svečiuodamasi pas Tave kiekvieną akimirką jaučiausi laiminga. Patyriau tai, ko galbūt niekada nebepatirsiu. Net jei taip nutiks, Tu visada išliksti miestas, kuriame slypi viskas, kas geriausia. Myliu Tave, nepamiršk to.
Linkiu geros dienos ir pavasariškos šilumos, Gabrielė.
P.S. Nepagalvokit, kad esu išprotėjusi, aš tiesiog įsimylėjau miestą.
