Jis savo šviesa nušvietė visus esamus ir būsimus kelius

„Nėra pasauly nė vienų namų,

Nėra pasauly nė vienos širdies,

Kur mano vardas, tariamas balsu tyliu,

Galėtų liūdinčias akis džiaugsmu nušviest.

Be saulėtos draugystės mano kelias.

Pabodo nuolatinė ir grubi kova.

Širdis suklupusi iš naujo kelias,

Bet amžinai viena, bet amžinai viena.“

Vytautas Mačernis, „Metai“, ištrauka iš 8 žiemos soneto

Kai esi paauglys, kuris supranta pasaulį kiek kitaip nei kiti ir turi jautrią sielą, dažnai gali pasirodyti, kad tavęs niekas nesupranta, kad niekuomet nerasi giminingos sielos. Tai nėra melas - niekas mūsų negali suprasti visiškai pilnai, to juk ir mes patys padaryti negalime. Bet kas, jeigu tau taip reikia bendrumo, žinojimo, jog kažkas irgi kenčia, kai taip norisi rasti tokią pat jautrią ir trapią sielą? Tada įsikniaubi į knygas, žiūri filmus, fantazuoji. Kol galų gale tavo gyvenime atsiranda viltis - žmogus, kuris mąsto taip, kaip tu. Tiesa, jau išėjęs anapilin, ir senokai... Bet jis čia. Ir viskas atrodo tikriau nei bet kada. Atrodo pagaliau prasminga...

Vytautas Mačernis. Pirma pažintis su juo - penktoje klasėje, kai lietuvių mokytoja namų darbams uždavė susirasti eilėraštį apie rudenį ir ji išmokti deklamuoti. Daugelis klasiokų džiaugėsi tokia proga - girdėjau, kaip visi sakė susirasiantys trumpiausią ir lengviausią eilėraštį ir jį padeklamuosiantys. Jau tada buvau kitokia, todėl namuose kruopščiai ir ilgai rinkausi eilėraštį, kuris man nuoširdžiai patiktų, nepaisant jo sudėtingumo ir ilgumo. Po kokių dviejų valandų radau eilėraštį „Rudens žodžiai“ ir nusprendžiau - šis. Šis ir joks kitas. Tada tik perskaičiau, kad jį parašė Vytautas Mačernis, bet dar nežinojau, kas jis, ir neturėjau laiko pasidomėti. Tiesiog išmokau ir džiaugiausi, kad radau tokį gražų eilėraštį.

„Rudens žodžiai“

Ateina rudenys per pievų žiedus,

Per žalio miško lapelius.

Taip šalta rytmetį, paukštelis nebegieda

Ir nebežydi žiedas, pilnas ir gražus.

Koks mėlynas dangus! Danguj akutės gailios

Kas vakarą graudina mus.

Prisirenka širdy daug ilgesio, daug meilės

Berašant rudenio žodžius.

Netrukus kris ant tako snaigės

Ir nebebus jau taip jauku –

Viskas pasauly vieną kartą baigias.

Kartu neamžinas ir tu – žmogus.

Kai kitą dieną per lietuvių kalbos pamoką padeklamavau šį eilėraštį, mačiau, jog mokytojai patiko mano pasirinkimas. Ji pasakė porą žodžių apie Mačernį, tragišką jo mirtį ir pridūrė, kad labai gražus šis eilėraštis, kaip ir visa kita kūryba. Taip pat pasakė, jog apie jį mokysimės vėlesnėse klasėse. Tokia ir buvo ta pirma pažintis, kurią laikui bėgant pamiršau. Tik po dviejų metų, kai jau mokiausi septintoje klasėje, jau kita lietuvių kalbos mokytoja pasakė, kad kitą pamoką nagrinėsime V. Mačernio kūrybą. Apsidžiaugiau, nes tada jau buvau truputį apie jį pasidomėjusi, bet nė neprisiminiau, kad penktoje klasėje deklamavau būtent šio jaunojo klasiko eilėraštį.

O man atrodo, kad tai buvo lemtinga. Kad ne šiaip sau ieškojau tinkamo eilėraščio, o radusi „Rudens žodžius“ pasirinkau būtent jį. Ir ne be reikalo po kelių metų Mačernis sugrįžo į mano gyvenimą. Jau visam, nes nebegalėjau jo išmesti nei iš minčių, nei iš širdies. Įsiskverbė savo žodžiais, giliomis akimis, jautria siela. Kai toj pačioj septintoj klasėj reikėjo išmokti papasakoti kurį nors „Rudens sonetą“, pasirinkau septintąjį, bet perskaičiau visus, nors to daryti nereikėjo. Nereikėjo pamokai, bet reikėjo man. Nes pagaliau radau tą, kurį suprantu, tą, kuris galėtų suprasti mane. Ir nors nesitikėjau, kad giminingą sielą rasiu poezijoj, nesitikėjau, kad to žmogaus nebebus gyvųjų tarpe. Bet džiaugiausi, neapsakomai džiaugiausi, kad tai pagaliau įvyko. 

Na, bet Mačernis ir vėl po kiek laiko dingo iš mano gyvenimo, turbūt to ir reikėjo tikėtis, nes mano mintyse buvo tik mokslai, o ne poezija. Neturėjau laiko sau, savo emocijoms, kita vertus, net nežinau, ar to reikėjo - kartais tiek mokydavausi, jog net pamiršdavau ir nepagalvodavau, kaip jaučiuosi, paprasčiausiai dirbdavau kaip robotukas. Bet taip žmogus, o ypač aš, ilgai tverti negali, todėl jau pavasarį vėl įsijungiau paskaitinėti Mačernio sonetus, šį kartą - pavasario. Ir nustebau, kaip taikliai jis aprašo būsenas, kurias jaučiu, kaip nuostabiai ir gyvai pateikia gamtą, kaip puikiai perteikia džiaugsmo ir skausmo artumą.

Per šias Kalėdas po eglute radau biografinį romaną apie Vytautą Mačernį - „Dūžtančios formos“, parašytos Aldonos Ruseckaitės. Niekada nebuvau gavusi knygos per Kalėdas. O dar tokios! Taip džiaugiausi, taip nekantravau perskaityti. Bet tam ir vėl trukdė mokslai - knygą skaičiau bemaž penkis mėnesius. Bet po jos jau ir vėl nebebuvau tokia, kaip anksčiau. Mačernis tik dar labiau įsiskverbė į mane, šįkart supratau, kad jo jau nepamiršiu, neapleisiu. Niekada. Net jei norėčiau.

Rugpjūčio pradžioje iš bibliotekos pasiėmiau knygą apie Vytautą Mačernį (arba tiksliau - jo kūrybos knygą) „Praeinančiam pasaulyje praeisiu“, kurioje nugulusi tiek proza, tiek poezija, parašyta V. Mačernio prieš daugel metų. Ir vėl tas artumas - juk ir aš pati neapsiriboju viena sritimi rašyme. O kur dar tie žodžiai, atrodo, gimę mano galvoje, nors parašyti jo taip seniai... Tada ir supranti - kartų beveik niekas neskiria, nebent įsitikinimai. O žmogus, nors ir keičiasi, nors ir tobulėja, jo jausmai lieka tokie patys. Todėl Mačernis man toks ir artimas. Jausmų, gilių vandenų, egzistencinių klausimų žmogus. Gimęs beveik prieš šimtą metų, rašęs prieš aštuoniasdešimt - o toks artimas ir giminingas, lyg gyventų dabar. Sielos draugas. Ne tik man. Visiems, kuriuos palietė, kuriuos privertė apsiašaroti ar sutrikti. 

„Šiandien norėčiau išsitiest kur miško aikštėj

Ir taip, pusiau budėdamas, pusiau sapne,

Klausytis vėjo, kurs po plačią girią vaikšto,

Viršūnių įsuptų daina ramindamas mane.

Norėčiau metų tūkstantį aš taip tysoti

Su neaiškiai suvokiamu gyvybės jutimu,

Kol samanom apaugtų sąnariai žaizdoti

Ir sieloj taptų kaip tvėrimo dienoje ramu.

Aš pavargau pasaulyje, tai, poilsio išsilgęs,

Norėčiau kartą ties beribiais vandenais,

Kur šiltas vėjas pabučiavimais drėgnais

Prabėgdamas liepsnojančias žaizdas suvilgo, -

Ištiesti sąnarius ir įkvėpimais pakiliais

Ramiai ritmuoti visą amžinybę ilgą.“

„Metai“, 6 pavasario sonetas

Vytautas Mačernis mane paskatino žvelgti giliau, daugiau laiko praleisti gamtoje, taip pat įkvėpė eilėraščiams, prozai. Leido apgalvoti, kaip noriu gyventi, kurias vertybes turėčiau aukštinti, sujaudino savais meilės laiškais ir privertė susimąstyti - gal meilė tikrai egzistuoja? Kad ir kokia jos forma. Bet labiausiai dėkoju jam už tai, kad padėjo nurimti mano sielai ir, atrodo, buvo šalia, sakydamas - tu ne viena, aš irgi kentėjau, jaučiausi taip pat, net blogiau. Tikiu, ne tik man jis padėjo susiprasti bei pasijusti suprastai. Vytautui Mačerniui pavyko nušviesti visus esamus ir būsimus kelius. Tikiu, jog tuo didžiuotųsi, jei dar būtų čia...

                                      

„Todėl mokėkime gyventi nors dūžtančiose formose. Mes patys esame šviesa, mes patys esame saulė, todėl neaimanuokime, jei aplinkui tamsu, mes nemokame sau kelio nušviest. Kiekvienas nešam sielą lyg žibintą. Ir ką aš padarysiu, jei mano žibintas silpnai šviečia.

Tačiau aš norėčiau, norėčiau visiems nušviesti kelius. Aš norėčiau, kad kas nors mane lyg degantį ugnies kamuolį išspjautų dangaus gelmėn. Ir aš tada šviesčiau virš jūsų galvų per visas dienas lyg nepasiekiama saulė.”

Su meile, Gabrielė

Sugrįžimas

Neskubėdama, beveik ramiu žingsniu ir tokiu pat tykiu veidu slenku Vilniaus gatvėmis. Temsta, ir visi stogai išnyksta kažkur horizonte. Iki mano stotelės dar geras gabalas kelio, o liko vos dešimt minučių. Labai pasistengus galėčiau spėti. Nusikeliu mintimis į 2015 metus, kai buvau pirmakursė. Bėgau šiomis siauromis, dar ne itin gerai pažįstamomis gatvėmis link stotelės ir visuomet spėdavau įlipti į seną smirdantį autobusą. Bėgdavau per lietų, kaitrą, su aukštakulniais ir plazdančiom suknelėm - niekas man nesutrukdydavo kasdien įrodyti sau, kad galiu. Dabar viskas kitaip. Žinau, jog spėčiau, galėčiau, galbūt turėčiau. Bet nenoriu.

Temsta, ir gatvėse nebelieka žmonių, tik dar iš kažkur toli atsklinda paskutiniai žodžiai, pasigirsta atsisveikinimo bučiniai ir nukaukši dėstytojų, užsibuvusių universitete, batų kulniukai. Jei nežinotum, galėtum pasakyti, kad čia mažas miestas, kuriame naktys teka ramiai ir lėtai. Toks buvo mano gimtasis miestelis. Kaip viskas atrodė anuomet, kai dar ten gyvenau? Kai būdama keturiolikos žvelgiau pro virtuvės langą į kyšančius stogus ir stebėjau, kaip auštant į gatves išvažiuoja vienas kitas automobilis? Atrodo, kad tai buvo taip seniai, o gal net visai to nebuvo, gal aš sapnavau, gal prisimenu tai iš kito gyvenimo? Juk tai taip tolima, taip nepažįstama, taip svetima ir neįtikima. 

Kiek laiko praėjo nuo tada? Beveik šešeri metai. Aš jau nebepamenu tos mažos mergaitės, kuri rymodavo prie namų darbų ir ilgesingai žvelgdavo į netoliese augančius miškus, kuriuose svajodavo klaidžioti. Tos mergaitės, kuri visuomet bandė padėti kitiems, bet save nustumdavo į pačio sąrašo galą, kurio pabaigos taip ir nepriėjo. Ir, žinoma, mergaitės, kuri kasdien vis stipriau ir stipriau troško Vilniaus. Vilniaus, kuris kadaise atrodė kaip stebuklas, miestas, kuriame viskas gražu, miestas, kuriame viskas yra gerai. 

Temsta, ir ta tamsa užlieja visą mano kūną. Iš pradžių lėtai, nuo kojų pirštų, o po to ima visu pajėgumu skverbtis į odą, plaučius, kepenis, kartu su deguonimi ima judėti kraujagyslėmis... Jaučiu, kaip vėsa apglėbia pečius ir suprantu, kad dabar mielai būčiau kur nors kitur. Bet vietoj to, kad eičiau iki reikiamos stotelės, nusprendžiu praeiti dar porą gatvių. Gal ir daugiau. Nežinau, ar pati sau tai pripažįstu, bet nenoriu grįžti į tuščią butą, už kurio nuomą vos išgaliu sumokėti. Galėčiau eiti susišildyti į už kampo esančią kavinę ar barą kitoje gatvės pusėje. Bet kai taip vieniša, tarp žmonių bus tik blogiau. Taip, negaliu patikėti, kad taip sakau, bet, po velnių, jaučiuosi tokia vieniša. Labiau nei tada, kai stebėdavau tuščią miestelio gatvę pro virtuvės langą. Tuomet bent turėjau namus, šeimą, šiokią tokią ateities viziją. Dabar neturiu nieko. 

Už 200 kilometrų manęs laukia namai, bet jie tokie tolimi ir jau nebeatpažįstami kaip ta keturiolikmetė mergaitė, kuria kadaise buvau. Kur mano prieglobstis? Kodėl Vilniuje viskas nėra gerai? Kodėl neradau čia nei draugų, nei atsakymų, nei namų? Maniau, jog atsikraustymas ir studijos čia bus geriausias dalykas, nutikęs mano gyvenime. Dabar suprantu, kad šis žingsnis buvo krytis į prarają. Tas Vilnius, kurį kadaise susikūriau mintyse, tėra iliuzija.

Temsta, ir dingsta visas sostinės grožis. Purvinos plytelės išgriuvusios, įdubimų vietose telkšo balos. Prie seno sovietinio daugiabučio kažkas nuvertė konteinerį ir dabar visa siaura gatvė pasidengusi šiukšlėmis. Praeinu šiukšlių kilimu ir pagalvoju, kaip taikliai tai apibūdina visą mano gyvenimą čia. To Vilniaus, apie kurį svajojau, nėra. Niekada ir nebus. Jis purvinas, jis svetimas, jis baugus ir tamsus. Nuo tos tamsos ir vienatvės dar kartkartėmis galima pasislėpti, bet šiandien ji užpildė kiekvienos gatvės ir pastatų kerteles, o labiausiai - mano sielos skyles. Dabar jau nebegaliu vaikščioti be tos tamsos, be šleikštaus jausmo, be siaubingo, širdį veriančio vienišumo.

Temsta, ir aš viena, tarsi į gatvę išmestas šuo slenku Vilniaus gatvėmis. Galop atsisėdu ant artimiausios stotelės suoliuko. Žvilgtelėjusi į autobusų grafiką suprantu, kad tuoj atvažiuos paskutinis naktinis autobusas. Po trijų minučių jis iš tiesų pasirodo ir sustoja. Man neatsikėlus nuo suoliuko apsimiegojęs vairuotojas sušunka, kad greičiau lipčiau. Aš pasakau jam, kad čia ne mano stotelė ir, kad man visai netinka važiuoti ten, kur veža šis autobusas. 

-Ten, kur jūs vežate,-  kalbėjau aš,- manęs niekas nelaukia. Kam tuomet iš viso vykti? Juk jūs irgi taip elgtumėtės? 

Jis tik piktai kažką suburba ir nuvažiuoja. Matyt, nelinkęs kalbėtis su liūdnomis studentėmis. Negaliu jo kaltinti, filosofijos studentai išties išvargina savo pamąstymais. Nežinau, kodėl pradėjau kalbėtis su tuo seniu, bet kai esi toks siaubingai vienišas, nieko kita nelieka, kaip tik kalbėtis su bet kuo, kas pasitaiko kely.

Švinta, ir Vilniaus stogai vėl išnyra kažkur horizonte. Pasigirsta automobilių burzgimas ir pirmųjų žmonių žingsniai. Suprantu, kad naktis jau baigėsi, bet tamsa liko manyje, o aš nežinau nieko, kas padėtų man ją ištraukti. Bet kuriuo atveju, turėčiau susirasti autobusą ir vykti namo, nes už 3 valandų pirmoji paskaita. Bet juk nei vienas maršrutas man netinka. Aš nenoriu ir negaliu grįžti į tą tuštumą, negaliu įkristi į tą beribę vienatvę, nebegaliu tverti spengiančios tylos bute.

06:37, ir aš sėdžiu autobuse. Pro langus matyti atgyjanti gamta. Dangus šiandien giedras ir šviesus, tik kur ne kur matyti švelnūs plunksniniai debesys. Į ji remiasi aukštų medžių šakos. Viskas artima, viskas įprasta, man net vėl akimirkai pasirodo, kad esu ta maža mergaitė, kuri labiau už viską mėgo vaikščioti pievomis ir miškais, ir taip ilgesingai į juos žvelgdavo pro vadovėlio kraštą. Man atrodo, kad taip tikrai buvo. Aš nesapnavau ir neprisimenu to iš praėjusio gyvenimo. Aš iš tiesų buvau ta maža mergaitė. Galbūt tebesu? Jei taip, turiu džiugią žinią.

                                       Maža mergaitė grįžta namo.

Viena iš pirmųjų mano rašytų istorijų, kuri gimė tik mano galvoje, o ne gyvenime (turiu omeny, kad tai išgalvota istorija). Iki šiol teko tik keletą kartų fantazuoti mokykliniam suole, kai nežinojau, kaip parašyti rašinį ir imdavau postringauti. Tačiau iki šiol man nepatiko ir nesisekė rašyti netikrų istorijų, sunku buvo išgalvoti įvykius, vietas, veikėjus. Dabar jaučiu, kad pagaliau tam atėjo laikas ir per pastarąjį mėnesį parašiau net keletą tokio pobūdžio tekstų.

Baisu tuo dalintis, nes jaučiuosi dar labai nedrąsiai. Bet kuriuo atveju, labai tikiuosi, kad ką nors raštelsite komentaruose, kad ir kokios emocijos jus užplūdo!

                                Saulėtų dienų! Gabrielė

Apie šleikštų pozityvą

Aš kone visą gyvenimą (o tiksliau - nuo tada, kai pradėjau kurti tekstus ir regzti sakinius) bandžiau visur kišt pozityvą. Iš pradžių viskas buvo lyg ir gerai, mat pradėjau rašyt būdama 9-10m., taigi ir gyvenimas nebuvo labai sudėtingas. Tikrai nebuvo sunku mąstyti pozityviai bei apie tai kalbėti. Nors nesakau, jog viskas klojosi puikiai, nes paauglystės pradžia kartino kasdienybę, tačiau tada tai manęs labai neveikė. Bent ne tiek, kad nugrimzčiau į blogų emocijų liūną.

Po to tas pozityvas ėmė darytis toks įkyrus, netikras, kone šleikštus. Kaip visos tos motyvacinės knygos, kurias vos pradėjęs skaityt meti į šalį. Netikiu jų nauda ir nemanau, jog kažkas turėtų, nes, atvirai pasakius, absurdiška ir kvaila tikėtis, jog perskaičius vieną kitą veikalą tapsi kažkuo kitu - geresniu, sėkmingesniu, gražesniu. Vis dėlto tada aš, kaip ir daugelis kitų žmonių, dar tikėjau tokiais paistalais.

Taigi tas perspaustas pozityvas mane ėmė pykdyti. Mano tekstai nebuvo nuoširdūs, nors iš turinio galėjai pagalvoti, kad esu pats nuoširdžiausias žmogus šioj žemėj. Tačiau tai buvo tik kažkokia žodžių krūva, kuri, maniau, yra visai nebloga, nes pozityvi. Juk ei, tokių žmonių reta!!! Bet kokia nauda iš to? Meluoti visuomenei - negražu, bet ne taip blogai, kaip meluoti sau. Meluoti, kad man viskas gerai, kad nieko man neskauda ir, kad nėra mano gyvenime vietos liūdesiui. Bet gi nė velnio! Kodėl mumyse pasėta toji baimė blogoms emocijoms ir jų pripažinimui?

Patikėkite, tai nereiškia, jog dabar grimztu į negatyvą ar jį aukštinu. Visiems sakau ir sau kartoju: kraštutinumai nėra gerai. Todėl štai kuo pradėjau labai žavėtis (ir kuo dažniau tuo gyventi) - ramiu pozityvu, kurį papildo liūdesys. Tokia rami ir žavi harmonija. Jei jaučiu, kad šiandien tikrai labai gera savam kūne ir pasauly, tai kodėl gi man nepasidalinus tuo su kitais? O jeigu kitą dieną viskas tarsi griūna ir dūžta širdis, tai why should I write stupid positive things? Nereikia. Neprivalau. Nebenoriu meluoti.

Nebijau būti nelaiminga. Tik pripažindama, kad liūdesys užima nemažą dalį mano (ir ne tik mano!) gyvenimo supratau, kaip lengva kvėpuoti. Ir visi tie, kurie jums sako, kad gyventi nuostabu, kad jų neveikia aplink esantis blogis, kad jie neverkia naktimis ir nejaučia pykčio, meluoja. Žinau, nes ir aš jų vietoj buvau. Ne visuomet jaučiausi gerai, bet bijojau pripažint. Pirmiausia - sau, o tada ir visiems likusiems. Bet dabar nebebijau. Nebijau gėdos, džiaugsmo, liūdesio, pykčio, tuštybės, meilės sau. Aš žmogus ir nebandysiu būt kuo nors kitu. Kaip trokštu, jog visi tą suprastų, kol ne per vėlu...

   Būkim tikri. Taip lengviau. 

Linkiu jums ramaus pozityvo!

                                                            Su meile, Gabrielė

Kaip gi viską aprėpti?

Dar vasario 15-ąją, paleisdama naujas mintis į internetą, rašiau, kad pagaliau nebekamuoja kūrybinė krizė ir vėl galiu rašyt. Tikinau, jog greit pasidalinsiu kruopščiai atrinktais tekstais, vėl dalysiuosi mintimis ir įžvalgomis, net atsisveikindama rašiau: „iki greitų susitikimų!“... Iš tiesų tą kartą buvau pilna įkvėpimo, o dar labiau - pilna noro dalintis, nepaisant to, jog mažai kas skaito.

O atsitinka, žinot, kaip visuomet. Kuo greičiau bėgo laikas, kuo labiau tolau tos vasario 15-osios, tuo mažiau man norėjosi kurti ir tuo dalytis. Vienu momentu net pagalvojau, jog gal iš viso reikia tinklaraštį ištrinti. Ši idėja dar nedingo iš mano minčių. Nieko keista, manau, tokių idėjų kiekvienam, bandančiam rašyti šioj svetainėj, kyla. Ypač, kai, atrodo, visai nesiseka ir statistika nedžiugina.

BET GI TIKRAI NE TA STATISTIKA SVARBIAUSIA. Bent jau ne dabar. Knygos dar išleist neketinu, užsidirbti pinigų tinklaraščio pagalba neplanuoju, taigi man svarbiausia, jog bent kažkas čia užeitų, paskaitytų, ką nors pakomentuotų. Kol tai netapo antru dienoraščiu, kurį rašai tik sau, tol rami galva. Na, bent jau turėtų būti... Nenuostabu, jog norisi kažko daugiau, norisi naujų skaitytojų, norisi, kad mane išgirstų, bet kad išgirstų, reikia ir garsiau, ir įdomiau kalbėti. To dar tikrai turiu išmokti.

Tai taip kažkaip ir supratau, jog tinklaraštis dar gyvuos ir nepasidaviau, juk man tai nebūdinga. Tebūnie ir tokiom sąlygom. Juk jau minėjau, jog be rašymo negaliu. O kad jau negaliu, tai ir nėr kur dėtis, rašau visur ir kuo dažniau. Paskutiniu metu daug mokiausi, ruošiausi standartizuotiems, kontroliniams, diagnostiniams, olimpiadoms... Rašyti visai nebebuvo laiko. Tai jūs net neįsivaizduojat, kaip gera dabar liet mintis, užstrigusias smegenų vingiuose per kokias dvi tris savaites!

Kad nebūtų čia tik dar vienas "sveiki, nerašiau ilgai, bet viskas, dabar tai jau nebebus taip" tekstas, tai pasidalinsiu tokiu trumpu minčių kratiniu, kurį sukūriau 2017 metų rudenį. Dar nežinau, ar man jis patinka, tai pasakykit jūs, gerai?


„Pasauly tiek daug nepaprastai gražių dalykų! Žmonių. Garsų. Vaizdų. Kvapų. Pojūčių. Visko tiek daug, kad kartais, kai susimąstai, pasidaro liūdna, jog visko niekada neaplankysi, nepamatysi, neišragausi ir neišgirsi. O juk tiek daug gerų knygų parašyta, filmų sukurta, spektaklių pastatyta, o kiek pasauly muzikos, nuo nepakartojamų klasicizmo laikotarpiu skambėjusių Mocarto sonatų iki šiuolaikinių jaunų roko grupių dainų!.. Kaip gi visa tai aprėpti?

Kaip dažnai mes neturėsim progos pajusti pirmosios šalnos skleidžiamos gaivos, išgirsti, kaip lėtai po žiemos speigų ima čiurlenti upelis, kaip ankstų rudens rytą tingiai kylanti saulė nušviečia miškus... Dauguma australų taip niekada ir nepamatys Lietuvos klonių ir miškų, dauguma mūsų tautiečių taip ir nekops Peru kalnais, o šios šalies gyventojai gal taip ir nestebės Islandijoje nuolat išsiveržiančių geizerių...

Norėtųsi visa paimti ir sugerti į save, nusipirkti tiek laiko, kad spėtum paklausyti visus vinilus iš local kasečių ir vinilų parduotuvėlės, turėti jo tiek, kad galėtum perskaityti visas knygas nuo Šekspyro iki Harper Lee ir pažiūrėti visus filmus, pradedant nebyliuoju kinu ir baigiant šiuolaikiniais Oskarų nominantais. O, kad tik tai būtų įmanoma...

Bet koks tada būtų žmogus? Štai koks - per daug išmintingas, per daug suprantantis, per daug skausmo jautęs, per daug viską žinantis ir... toks nelaimingas, kad nebepajėgtų būti čia, tarp paprastųjų mirtingųjų. Juk baltoms varnoms pritapti niekada nebuvo lengva.“

Ačiū tiems, kas esat. Dėl jūsų esu aš. 

Su meile, Gabrielė

Rašyti - tai gyventi

Atrodo, paskutinįkart rašiau tik prieš du mėnesius (man tai - tik du mėnesiai), bet jau ne iš vieno žmogaus sulaukiau klausimo, kodėl neberašau. O žinokit, jog rašau! Rašau po pamokų, rašau per jas, rašau savaitgaliais, rašau naktimis. Dabar - ne tik poeziją ir prozą, bet net ir dainas! Pagaliau, pagaliau kūrybinė krizė bent kuriam laikui pasitraukė. Bet kodėl mano darbai taip ir neatsiduria tinklarašty?

Labai paprasta ir, manau, kiekvienam rašančiam suprantama priežastis - savikritika. Ji visuomet užėmė per daug vietos mano mintyse, ypač kalbant apie savo kūrybą, bet šiuo metu ypatingai daug laiko skiriu tam, kad nuspręsčiau, ar darbai verti pasaulio dėmesio, ar geriau tegul lieka užrašinėj. Kartais parodau sesei, nes ją labai myliu ir tikiu, o ji tą pati jaučia man. Ji, skirtingai nei kiti man brangūs žmonės, visuomet nepamiršta ne tik pagirti, bet ir padėti, sukritikuoti. Norėčiau, kad ir kiti būtų atviresni. Aš negaliu žinoti, ar tobulėju, ar rašau gerai, ar man reikia kur kas labiau pasistengti, jei žmonės tai nutyli.

Taigi, nors rašau daug ir dažnai, daugelis rašliavų taip niekada ir neatsiduria čia. Neatsiduria ir instagrame (ten mėgau rašyti ilgokus nuotraukų aprašymus, bet paskutiniu metu ir to nebedarau). Aš nežinau, ar tai blogai. Gal kaip tik ta savianalizė į naudą? Juk net ir geriausi rašytojai nori tobulėti. Galvoti, kad rašai gerai - blogas ženklas. Kita vertus, po dviejų mėnesių pagaliau žadu išlįst iš urvo su tais keliais tekstais, atrinktais iš kelių šimtų. Šitas, beje, nėra vienas iš jų, nes parašytas spontaniškai ir per daug negalvojant. Šiaip ar taip, tai tik įvadas į tai, ką dar paskelbsiu. Tarsi priminimas, jog taip, aš dar gyva ir dar rašau ir taip bus, tikiuosi, dar ilgai.

Na, o šiaip - kažkaip maloniai gera buvo sulaukt tų klausimų. Gera, kad kažkas skaito. Mat ne kartą žadėjau tinklaraštį apleisti vien dėl to, jog, palyginus su kitais tinklaraščiais, manasis nesulaukia tiek daug dėmesio. Bet vėl gi, turbūt kurį laiką reikia parašyti sau, tada atsiras vienas kitas ištikimas skaitytojas, o galų gale gal ir daugiau žmonių susidomės. Kadanors. Toji mintis mane skatina nepasiduoti. O kol kas esu dėkinga kiekvienam, kuris skaito. Ačiū, tikrai!

Galų gale, rašyti man reiškia gyventi. Be to aš būčiau ne aš. Be to mano galva sprogtų nuo minčių. Be to aš būčiau labai nelaiminga. Ir nepaisant to, jog kartais norisi neberašyt, nepaisant to, jog kartais įrašai nesulaukia nė 10 peržiūrų, jog labai dažnai po jais neatsiranda nė vieno komentaro, aš rašau. Nes kas gi būtų buvę, jei daugelis nuostabių rašytojų būtų metę rašyt? Nenoriu nė įsivaizduoti. O aš gi nežinau, ar kažkas kadanors manęs neapibūdins taip ir nepasidžiaugs, kad rašiau. Negali žinot, dėl to ir nesustoji. Su viltimi, jog ne be reikalo.

                              Iki greitų susitikimų! Gabrielė