Labas visiems, mažiems ir dideliems!
Rašyti naujo įrašo neskubėjau. Esu tikra, kad ir jūs tai pastebėjote. Iš dalies kaltas laikas, nes jo man visada trūksta, tačiau antrą dalį užima mano požiūris. Aš įsitikinusi, jog kokybė visada geriau už kiekybę. Kam man po savaitės vėl imti rašyti įrašą apie nuobodų dalyką, jeigu galiu palaukti kelis mėnesius, per juos kaupti informaciją, patirti nuostabių nuotykių, o 'pribrendus' - pradėti straipsnį.
Manau suprantama, kad pusę dienos praleidžiu mokykloje. Ten, jei noriu, tikrai galiu nuoširdžiai juoktis. Man patinka krėsti išdaigas, o pertraukas leisti lauke. Kad ir kaip bebūtų, tačiau kontroliniai, atsiskaitymai ir mokytojai tikrai gadina nervus ir pasakoti čia apie mokyklos įvykius tikrai nėra tinkama vieta. Po mokyklos aš einu į muzikos mokyklą. Nežinia kodėl, bet šiais metais muzikos mokykloje laiko neleidau itin smagiai.. Kuo didesnė klasė - tuo viskas sunkiau, be to, laiko šis dalykas tikrai atima. Tai kas gi lieka? Nuostabieji savaitgaliai, laisvesni penktadieniai ir atostogos.
Ką gi, tebūnie. Vienoje iš savo užrašinių paskyriau du puslapius, kuriuose pasižymiu, apie ką galėčiau parašyti įrašą. Šiandien atsiverčiau tą knygutę ir iš aštuonių pasirinkimų išsirinkau du. Ką daryti? Neilgai sukau galvą. Nusprendžiau nušauti du zuikius vienu metu - sujungti dvi temas į vieną!
O papasakosiu Jums apie vakar. Gegužės dvidešimt antroji, penktadienis, savaitės pabaiga.. Tiesa, nesitikėjau, kad tą dieną nuveiksiu ką nors, ką vertės prisiminti, įamžinti nuotraukomis ir aprašyti dienorašty bei čia, tinklarašty. Bet, kaip sakoma, geriausi dalykai nutinka neplanuojant. Taip nutiko ir man. Jau ketvirtadienio vakare nutiko dalykų, kurie verčia šypsotis iki šiol. Visų pirma - Lietuva pateko į Eurovizijos finalą, antra - pradėjau bendrauti su žmogumi, kuriuo žaviuosi ir trečia - supratau, kad turiu nuostabius draugus. Penktadienį dar kartą įsitikinau trečiuoju mane džiuginančiu dalyku.
Vakare grįžau iš muzikos mokyklos. Pavargau - pamokos, tada dar viena solfedžio pamoka muzikos mokykloje.. Netikėtai gavau draugės sms žinutę. Ji kvietė eiti į lauką. Žadėjau vakarą paskirti serialams, tačiau pažvelgiau pro langą ir supratau, kad turiu išeiti į lauką ir džiaugtis nuostabiu oru. Nuojauta kuždėjo, kad nepasigailėsiu. O aš neklydau.
Pirmosios minutės nebuvo įdomios - šnekėjom apie 'buitiškus' dalykus, nežinojom kur eiti. Galų gale patraukėm į stadioną, kur visada šviečia saulė. Keista ar ne, ten nesportavom, tik sėdėjom futbolo aikštėje, stebėjom sportuojančius ir šypsojomės be priežasties. Šnekėjomės apie įvairiausius dalykus - pradedant sportu ir baigiant mergaitiškomis temomis. Jau tada supratau, kad vakaras bus nepamirštamas.
Stadione praleidome didžiąją laiko dalį, tačiau tikrai ne visą vakarą. Maždaug aštuntą valandą nuėjome prie pradinių klasių mokyklos. Nežinau, kas mums šovė į galvą, bet nusprendėm pabūti modeliais. Taip, taip.. Išsitiesus, be šypsenos, tiksliai, gražiai, su pasitikėjimu... Sunkiausiai įvykdėm stereotipą, kad negalima šypsotis. Mes vos pradėjusios žengti 'podiumu' juokdavomės iki ašarų. Po tokios keistos veiklos mums į galvą atėjo dar dvi. Ji užšoko man ant nugaros ir aš bandžiau ją nešti. Pirmaisiais kartais mums sekėsi, tačiau vieną kartą aš pakėliau ją aukščiau ir ji pradėjo kristi. Aš irgi ėmiau virsti ant žemės, o prie viso to prisidėjo ir juokas.. Ačiū Dievui, nieko nesusižalojom, tačiau aš net nenumanau, kaip atrodėm gulėdamos ant asfalto ir nesustodamos juoktis.
Antrasis sumanymas buvo iš abiejų - jos ir mano - plaukų supinti vieną kasą. O tada - į miestą! Tiesa, viso miesto pereiti nedrįsome, bet vistiek labai įdomu vaikščioti tokiu būdu. Nors paeiti labai sunku ir gyventi taip būtų neįmanoma... Pasiekus miestą, storąją kasą išleidome ir atsisėdom ant suoliuko. Saulė jau leidosi, tačiau šildė. Miestelis atrodė pasakiškai - vos keli pravažiuojantys automobiliai, saulės, o ne dirbtinių šviesų apšviesta alėja, ramuma... Vėl šnekėjomės, nors dabar jau nepamenu, apie ką...
Susitikimas jau ėjo į pabaigą, kadangi laikrodis tiksėjo ir rodyklė artėjo prie devynių. Dar kiek pavaikščiojom, dar pasijuokėm, dar prisiminėm... Palikome miesto centrą ramų ir tylų, oras vėso, energija išseko. Galiausiai atsisveikinom ir patraukėm savo keliais. Eidama namo tiesiog švytėjau ir šypsena mano veide neišnyko tiek visą vakarą, tiek visą naktį. Supratau, kad esu beprotiškai laiminga. Laiminga, nes patyriau tai, ką aš vadinu laimę. Ir tą dieną aš tvirtai nusprendžiau - daugiau laiko gamtoje, daugiau laiko su draugais, daugiau juoko ir šypsenos... Juk tada ir gyvenimas geresnis!
Tuo ir baigiu. Susitiksime vasarą! Su meile, Gabrielė
