Vasara su juostiniu fotoaparatu

Aš labai mėgstu kalbėti ir rašyti apie dalykus ne tada, kai jie vyksta ar būna ką tik pasibaigę, bet praėjus kokiam geram pusmečiui. Kartais, būna, rašau iš karto, nepaisydama nieko kito, tik tuo metu jaučiamų emocijų. Bet vis tiek dažniausiai tuo su kitais dalinuosi kur kas vėliau. Kodėl? Nežinau. Gal tai koks dėsnis? Gal kokia žmogaus psichologija? Arba nieko, kas reikalautų sudėtingų paaiškinimų - tik paprasčiausias įprotis, kuris turbūt nėra žalingas, tad ir jaudintis nėra ko.

Šį žvarbų vakarą noriu jums papasakoti apie dalyką, kurį atradau šią vasarą - jau prieš pusmetį. Tai buvo tėčio jaunystės juostinis fotoaparatas smena8, nuo liepos mėnesio lydėjęs mane beveik visur. Kuprinė buvo sunkesnė nei įprastai, bet atrodė nuodėmė neįsidėti jo kur nors einant, kad ir paprasčiausiai trumpam pasivaikščioti. Fotografuodama supratau, kiek daug grožio aplink mus esti ir kaip dažnai to nepastebim. Tad galiu teigti, jog juostinis fotoaparatas padėjo man ne tik įamžinti savo vasarą, bet ir leido geriau stebėti dalykus, reiškinius, žmones. Tai man labai svarbu ir ne mažiau įdomu!



2 kadras. Pirma diena su įdėta juostele. Liepa, močiutės sodas, gėlės, kurių pavadinimo nežinau, apniukusi diena ir džiaugsmas, sumišęs su jauduliu. Pirmą kartą bandžiau užfiksuoti arti esantį objektą, todėl buvau beveik tikra, kad nesigaus. Rizikuoti? Rizikuoti. Pykšt, ir kelio atgal jau nėra.

Penktasis kadras. Liepa, jūra, vėsus vakaras, ramuma, kopos. Iš pradžių mėgaujuosi vaizdu ir garsu, o po to pagalvoju, jog noriu tą prisiminti ir kokią 2025-ųjų vasarą. Penktąjį kartą drebančia širdimi spaudžiu fotoaparato mygtuką. Pykšt - ir užfiksuota. Amžiams.







14 kadras. Brangiausias Nidos takelis, kurį minu nuo 2010 metų. Rugpjūtis, Nida, medžių ošimas, miško kvapas, labai šilta ir giedra diena, žmonių beveik nėra. Sustoju, traukiu fotoaparatą, metu kuprinę ir suradusi gražiausią vietą spaudžiu mygtuką. Su viltimi, jog mišką fotografuoti ne sunkiau nei jūrą.

15 kadras. Turbūt ketvirtojo vakaro Nidoje saulėlydis. Mintys apie greitai ateisiantį išsiskyrimą. Rugpjūtis, vakaras, vėsuma, besileidžianti saulė, pokalbiai, jūros ošimas. Atsistoju magiškiausiu momentu ir spaudžiu mygtuką, kol aplink sėdintys trumpam sulaiko kvapą. Pykšt, ir vėl galima kvėpuoti.

19 kadras. Vienas pirmųjų vakarų Nidoje. Josios grožis ir aš, tokia maža, pačiam kamputy, bandanti suvokti šią euforiją ir penktą kartą pažinti Nidą. Rugpjūtis, šiluma, vakarėja, mylima apranga, Parnidžio kopa, šypsena pro ašaras. Antrą kartą atsiduriu ne fotografo, o to, kurį fotografuoja, pozicijoj. Šypsausi penkias minutes, nes nežinau, kada bus paspaustas mygtukas.

20 kadras. Paskutinis Nidoje. Rugpjūtis, suoliukas, vėsuma, Parnidžio kopa, smuikininkas, grojantis po pušimi, ramybė ir pilnatvė, ašaros akyse ir smėlis batuose. Einu nuo vienos vietos prie kitos, ant aukštesnės ir žemesnės, kol galų gale randu tinkamiausią. Jau beveik nebesimato saulėlydžio, bet privalau įamžinti.

22 kadras. Paskutinis, mat iš 24 liko tik tiek. Jau namai, priešpaskutinė rugpjūčio diena. Pokalbiai apie tai, kaip viskas nebe ryškiai, o nublukusiai žalia, vidurdienis, namukai, kuriuose visada norėjau gyventi ir gimtasis miestas. Sėdžiu ant laiptų ir išsitraukiu fotoaparatą. Giliai atsidūstu, pagalvoju ir nusprendžiu - taip, paskutinis kadras gims čia.



                          Dažniau prisiminkim, juk taip gera. Gabrielė

Rudens memuarai

Sunku patikėti, kad jau gruodis, jau visur jaučiasi Kalėdų dvasia ir kvepia mandarinais. O aš, kaip visada, negaliu susitaikyti su rudens pabaiga. Prieš jam ateinant pasižadėjau, jog gyvensiu, vaikščiosiu, stebėsiu ir fotografuosiu, bet man ir vėl atrodo, kad per daug vakarų praleidau prie namų darbų, o ne vaikštant ir giliai kvėpuojant ir per retai fiksavau akimirkas. O ir laiko stebėti, atrodo, nebeliko - tik spėjau suktis, o jau ir nukrito visi lapai nuo medžių, jau ir temti ėmė vis anksčiau, o aš juk tik kartą spėjau spalvingame, lapų nuklotame parke pasivaikščioti.

Ruduo, bent tiek, kiek jį atsimenu, buvo gražus. Nesmagu pripažinti, bet pusės dienų neprisimenu... Nors ką ten ir atsiminsi - negi lėkimą ir mokslus? Taip, aš vėl bėgau, vėl daug mokiausi, vėl nemiegojau, vėl kovojau su pervargimu ir skausmais. Todėl rudens neidealizuoju. Toli gražu nebuvo jis kažkoks stebuklas, nušvietęs visą gyvenimo kelią. Nesikėliau su šypsena ryte ir ne visada turėjau už ką padėkot vakare. Bet aš juokiausi, taip, pagaliau išmokau juoktis, pamilau šokį, piešimą (o juk anksčiau šiose srityse jaučiausi visiška nevykėlė), gal net ir save mylėjau kartais, o labiau už viską - žmones, naktis, pokalbius.

Bet aš iš tiesų vis dažniau ir dažniau pagalvoju, kad gal mes pradedam nemėgti metų laikų ne dėl to, kad mums per šalta ir per karšta, ne dėl to, kad upės patvinsta ar ant ledo vis slystam, o dėl to, kad tuo metų laiku kažkas ne taip mūsų gyvenimuose ir tada sakom, kad ruduo užknisa, bet ar tikrai jis?
Pradėjusi atsiriboti nuo tų emocijų, kurias tikrai ne vėjo suvelti plaukai ar saulės nudeginta oda sukėlė, supratau, jog visus metus gyvenimas gali būti nuostabus. Gali būti ir labai bjaurus, šleikštus, beprasmiškas. Bet negalima, tiesiog baisu būtų pamiršti, kad lauke malonus speigas, o gal po ilgų lietaus savaičių išlindo saulė, o gal viskas nušviesta taip, kad jautiesi kaip „Pienių vyno“ herojus!


                                             Trumpai apie mano rudenį

1. Pirmą kartą...
paragavau moliūgų pyrago
gavau išryškintas juostinio nuotraukas
buvau mint vinetu
skaptavau moliūgą
dalyvavau mainų stovykloje
susitikau su M. K. Čiurlionio proanūkiu
naktį vaikščiojau Vilniaus gatvėmis

2. Geriausi...
Geriausias matytas filmas - „Girl, interrupted“
Geriausia atrasta daina - Black Woods by Stoned Jesus.
Geriausias atradimas kino pasauly - serialas „Freaks and Geeks“
Geriausias naujai išbandytas receptas - bananų duonos
Geriausias look'as - paleisti plaukai, pilni vėjo ir kas nors nevaržančio mano judesių
Geriausias naujai aplankytas restoranas - „Grill London“

3. Ir tai, kuo džiaugiausi...
saulėlydžiais
parašytu eilėraščiu apie rudenį
palange, kurią papuošiau lapais ir kaštonais
linksmai atšvęstu Helovynu
kerzais, kurie suteikė galimybę šokinėt balose (ir jų pirmu gimtadieniu!)
dukart aplankytu Vilniumi

                        Ruduo buvo gražus. Žiema irgi bus. O mano pasaulis? Nežinia.

                                     Bet tai juk visai skirtingi dalykai...

                                                   
                                                  Su meile, Gabrielė

Kur padėsime kablelį?

„Mirti draudžiama gyventi“ frazę žino daugelis - ji minima knygose, filmuose, kartais net kasdienybėje. Svarbiausia - kur bus padėtas kablelis. Nuostabu suprasti, jog šią akimirką kablelį galima parašyti prieš „gyventi“. Tiek man, tiek tau. Bet kiek iš to džiaugsmo? Kuo tai skiriasi nuo kablelio po „mirti“? Kaip ir kuo mes gyvename? O kaip viskas atrodo mūsų slaptose svajonėse?

Beveik visą vasarą skendėjau tokioj palaimingoj ramybėj. Lėtai gėriau arbatos puodelius, pasivaikščiojimams skirdavau tiek laiko, kiek man norėdavosi tądien, galėdavau kelias valandas gulėti prie jūros ir nieko neveikti arba iki paryčių skaityti gerą knygą, nesijaudinant, jog rytoj neatsikelsiu anksti. Trumpiau tariant - pagaliau leidau sau stabtelėti ir atsikvėpti. Juk jau nebepamenu dienų, kai gyvendavau įprastu tempu. Ne tik aš pati, bet ir visi kiti mane prisimena kaip visur bėgančią, vis vėluojančią, turinčią begalę darbų, nuolatos neišsimiegojusią ir vistiek ryžtingą. Nuolatos gyvenančią „bėgti, negalima sustoti“ režimu.

Bet kiek mumyse telpa to ryžto, jėgų ir kantrybės? Visada maniau - turiu pakankamai, kad ištverčiau penkias dienas iki ramesnio savaitgalio, devynis mėnesis iki svaiginančios vasaros ramybės, visą gyvenimą iki... senatvės? Deja, klydau. Jau ne kartą gyvenimas pamokė - nereaguoji į ženklus, numoji ranka ir toliau kankiniesi? Puiku, gausi atpildą. Šiandien rugsėjo dvidešimt antroji, mokslo metai tik prasidėjo, o aš vidurdienį guliu lovoje ir geriu vaistus.

Jau ryte pasijutau prastai, bet nesu tas žmogus, kuris vos radęs proga ims simuliuoti. Anaiptol - tik šiek tiek pakilusi temperatūra, pykinimas ar galvos skausmas man niekada nereiškė leidimo neiti į mokyklą ar apskritai progos šiek tiek patingėti. Turbūt per tiek metų jau ir pamiršau, ką reiškia atsipalaiduoti, palepinti save. Įpratau su savimi bendrauti gan šiurkščiai ir griežtai, o ne maloniai ir draugiškai. Taigi ir šiandien kitaip nenutiko - giliai įkvėpiau ir ėjau į mokyklą. Po pirmos pamokos išgėriau vaistų, bet praėjus dar dvejoms supratau, kad daugiau nebeištversiu.

Tai buvo neišvengiamas dalykas, kuris anksčiau ar vėliau būtų nutikęs. Jis leido man dar kartą pagalvoti apie savo gyvenimą ir nuoširdžiai su savimi pasikalbėti. Dabar leidžiu sau sakinyje „Bėgti negalima sustoti“ kablelį parašyti po „negalima“. Todėl, nes PO VELNIŲ, tas kablelis jau seniai turėjo ten atsidurti. Anksčiau, nei baigėsi jėgos, anksčiau, nei sulaukiau to nemalonaus atpildo. Gyventi bėgant ir nuolatos nerimaujant nėra gerai, tai niekada nebuvo mano svajonė, bet kažkokiu būdu tapo kasdienybe ir su tuo nebekovojau. Bet, kad ir kaip savanaudiškai tai skambėtų, dėl savo laimės kovoti visada verta.

Verta ir pagaliau atgaivinti giliai širdy tūnančias mažos mergaitės troškimus (!). Dažnai sakydavau, kad aš svajotoja, bet pastaraisiais metais svajojau tik apie gerus pasiekimus, puikų įvertinimą ar miegą. Svajodama tik apie tai, negaliu savęs vadinti svajotoja, juk tikri svajotojai neriboja savęs ir svajoja net apie pasisėdėjimą ant debesų. Tad kodėl norą išmokti važiuoti riedučiais pakeitė baimė susižeisti, kodėl svajonę bėgioti laukais pakeitė nerimas dėl visų ten gyvenančių vabalų, kodėl troškimas būti geru žmogumi dabar atrodo toks kvailas? Kodėl net pati mintis apie svajones ir jų išsipildymą dabar atrodo tokia absurdiška?

Nežinau, kiek laiko tęsis ši ramybė, kiek laiko leisiu sau gyventi lėčiau. Nenumanau, kada vėl grįšiu prie „senų įpročių“ ir pamiršiu, kur turėtų būti tas labai reikšmingas kablelis. Bet tikiuosi, jog per tą laiką vėl svajosiu, džiaugsiuosi, kad vis dar esu čia, kad galiu gyventi ir tą gyvenimą daugiau ar mažiau reguliuoti pati. Turiu galimybę tai daryti ir ja naudojuosi. Turiu pasirinkimą džiaugtis dėl to, ką turiu arba liūdėti dėl to, ko neturiu. Bet renkuosi pirmąjį variantą. O svarbiausia, renkuosi mylėti save, dažniau pakelti akis į dangų ir vis dažniau sustoti šioje beprotiškai lekiančioje kasdienybėje. To linkiu ir jums.

                                             Būkite laimingi! Gabrielė

Dar viena (ne)skausminga pabaiga

Kad ir kaip ilgai neleidau sau apie tai galvoti, o pagalvojus neleidau nusiminti, vis dėl to reikia pripažinti - vasara baigiasi ir tai kiek liūdina. Kiekvienam, žinoma, ši pabaiga kitokia - dirbantiems galbūt niekuo neypatinga, tačiau moksleiviams mintyse iš karto kyla kontrolinių, vadovėlių ir elektroninio dienyno vaizdiniai. Net ir tiems, kurie mėgsta eiti į mokyklą, rugpjūčio pabaiga dažniau atneša liūdesį, nei džiaugsmą, nes kas gi džiaugsmingai iškeistų tingias dienas paplūdimy į popietes su namų darbų krūva, o šypseną veide į pavargusį veidą su patamsėjusiais paakiais?

Žinoma, nėra viskas taip blogai. Ruduo kartu su pavasariu dalijasi mano mėgstamiausio metų laiko titulą, tad jo aš beprotiškai laukiu. Širdis ima greičiau plakti pagalvojus apie šiltą obuolių pyragą, nesibaigiančius arbatos puodelius, krentančius lapus, Hario Poterio knygų skaitymą, kvepiančias žvakes ir šiltus megztinius. Taip, viso to beprotiškai laukiu, bet kol dar vasara, noriu papasakoti jums apie ją, tiksliau, apie rugpjūtį, o kartu ir pati prisiminti visas nuostabias akimirkas.                                                        

1. Morning pages. Manau, daugelis iš jūsų girdėjo šį pavadinimą ir daugiau ar mažiau žino, ką jis reiškia. Jei ne, trumpai apie ryto puslapius - tai mintys, kuriomis užpildai tris užrašų knygutės puslapius atsikėlęs ryte. Nesvarbu, ar kankiniesi su kūrybine krize ar ne, turi viską, ką tuo metu mąstai, išlieti. Iš pradžių buvo sunkoka, man atrodė, jog rašau visiškai bereikšmius sakinius ir tik gaištu laiką, tačiau kiekvieną rytą atsikėlus vistiek imdavau knygutę į rankas ir vis su didesniu entuziazmu rašiau. Reikia pripažinti, toks rytinis ritualas tikrai atlaisvina kelius pamirštoms mintims ir leidžia kurtis naujoms!

2. Knygos. Rugpjūtį perskaičiau dar vieną mylimos autorės Jurgos Ivanauskaitės knygą „Viršvalandžiai“. Tai neabejotinai viena skaudžiausių ir jausmingiausių mano skaitytų knygų, nuostabiai perteikianti Jurgos jaustas emocijas, keltus egzistencinius klausimus ir atverianti akis tiems akliems, kurie nebemato džiaugsmo ir prasmės gyvenime. Antroji knyga, kurią perskaičiau - ispanų rašytojos Angeles Caso romanas „Prieš vėją“. Iš pradžių skaityti sekėsi sunkiai, bet kuo toliau, tuo labiau susidomėjau pagrindinės veikėjos likimu ir užgniaužusi kvapą rijau puslapius, tikėdamasi, jog pabaiga vis dėlto bus laiminga. Nors šį mėnesį perskaičiau tik dvi, tačiau tikrai geras knygas, tad labai džiaugiuosi ir rekomenduoju jums.

3. Fotografija. Liepai baigiantis atgaivinau tėčio jaunystės laikų juostinį fotoaparatą - įsigyjau juostelę ir ėmiau įamžinti akimirkas. Apie tai tyliai svajojau jau seniai, tad liepą atvykus į kaimą nusprendžiau - surasiu fotoaparatą ir pagaliau įgyvendysiu savo svajonę. Daug gražių liepos ir rugpjūčio akimirkų laukia, kol bus išryškintos, o ir pati nekantrauju pamatyti pirmąsias nuotraukas. Tiesa, liko dar du kadrai, bet juk dar ir rugpjūtis nesibaigė!

4. Muzika. Kaip gi aš be muzikos? Šį mėnesį pagaliau vėl klausiau jos beveik kiekvieną dieną. Atradau (na, tiksliau, pamilau, nes girdėjau ir anksčiau) Mac Demarco, vis dar ištikimai klausiau The Smiths ir Radiohead, karts nuo karto įsijungdavau Pixies ir Nirvana, o jei nežinojau, ko noriu, pasitikėdavau spotify sukurtu „Discover weekly“ playlistu. Labai džiaugiuosi, jog vėl „grįžau“ į muzikos pasaulį, nes čia gera.

5. Kelionė į Nidą. Tai turbūt buvo ne tik geriausias įvykis, nutikęs per šį mėnesį, bet ir per visą vasarą. Sugrįžti į mylimą miestą po dviejų metų buvo visiška palaima. Su šypsena veide (ir skausmu širdy) prisimenu ramų paplūdimį, kopimą į Parnidžio kopą ir ten grojusį smuikininką po pušimi, pasivažinėjimą dviračiu miške dainuojant, nes aplink beveik nėra žmonių, maudynes jūroje, ilgus pasivaikščiojimus vakare, bėgimą pajūriu ir pamariu, daugybę nuostabių žmonių ir šypsenų. Ilgiuosi ir liūdžiu, bet noriu tikėti, jog greitai sugrįšiu ir viskas vėl bus taip gerai, o gal net ir dar geriau.

6. Filmai. Per trisdešimt vieną dieną pažiūrėjau net penkis filmus - man, kaip serialų žmogui, tai yra gana daug. Deja, du iš jų labai nuvylė - tai lietuvių režisieriaus filmas „Šerkšnas“ ir amerikiečių kurtas „Gyvenimas septyniolikos“. Pirmasis nepatiko dėl prastos vaidybos, siaubingų dialogų ir labai jau pilkų, neįdomių personažų. Antrasis man pasirodė labai banalus, be to, niekuo neįdomūs veikėjai ir nuspėjamas siužetas vertė tik laukti, kol greičiau baigsis filmas. Galiu pasidžiaugti tuo, jog pažiūrėjau ir tris labai gerus filmus. Tai trys į praeitį nukeliantys filmai -„Dazed and confused“, leidęs pajausti amerikietišką gyvenimo būdą ir jaunatviškumą, „Dirty dancing“, priverčiantis šypsotis ir žavėtis garso takeliu bei „Lords of Dogtown“, įdomiai perteikiantis realių asmenybių gyvenimą.

7. Abudu ir abii koncertai. Ši vasara buvo pirmoji mano gyvenime, kai pagaliau nuvykau į tikrai gerą koncertą ir net ne vieną (turiu omeny ne klasikinės muzikos koncertus, nes juose esu buvusi daug kartų ir beveik visi man labai patiko). Tris (taip, tris!) kartus gyvai mačiau savo mylimą grupę Abudu. Kažkam gali pasirodyti per daug, bet, jei atvirai - jų koncertai tokie nuostabūs, jog galėčiau eiti į visus. Rugpjūčio ketvirtąją juos išvydau trečią ir paskutinį kartą. Na, bent šią vasarą, che. O kitą dieną vykau į Agluonėnus tam, jog išgirsčiau Abii. Buvo verta, nes ne tik supratau, kaip puikiai jie skamba gyvai, bet ir pasidariau bendrą nuotrauką!

8. Serialai. Rugpjūtį žiūrėjau du serialus - įraše apie liepos mėnesį minėtą ir aprašytą „Skam“ bei naują ir labai gerą serialą „Girls“. Jis man labiausiai patiko tuo, jog nėra nei per daug sunkus, nei per daug lėkštas. Gyvenimiškas, realistiškas, įdomus - štai koks šis naujas mano atradimas. Tiesa, pats serialas ne toks ir „šviežias“ - pirmasis sezonas pasirodė dar 2012m., o šiemet pasirodė paskutinė serija. Labai liūdna, bet dar turiu keturis sezonus, tad viskas gerai!
     

Linkiu nuostabių paskutinių vasaros dienų ir gražios rudens pradžios! Su meile, Gabrielė

Vasaros grojaraštis

Ši vasara, jei kalbant apie muziką, buvo tyli ir rami. Dėl to, nes daugiau klausiau ne grupių ar atlikėjų, bet paukščių čiulbėjimo, jūros ošimo, medžių šlamėjimo. O jei ir klausiau muzikos, tai dažniau ne trankaus roko, kokio įprastai klausau, bet ramių ir lėtesnių dainų. Vasarai prasidėjus spotify programėlėje susikūriau vasaros grojaraštį, kurį pavadinau „magical summer vibes“ ir bėgant dienoms vis ką nors įtraukdavau į šį sąrašą, o geriausiomis dainomis, kurios alsuoja ta magija, šiandien noriu pasidalinti ir su jumis.

1. Mimicking birds - Walking in the air. Pradedu nuo šios ne dėl to, jog ji gražiausia, nes taip dainų niekada neskirstau. Dažnai net paklausta, kokia mano mėgstamiausia daina šiuo metu, nežinau ką atsakyti. Ji pirma dėl to, nes būtent su ja prasidėjo mano vasara, pasivaikščiojimai, atradimai, todėl ją ir įtraukiau į grojaraštį, ir aprašiau čia pirmąją. Melodija nuostabi, bet, sakyčiau, šįkart man netgi labiau už muziką patiko žodžiai.

2. Jake Bugg - Two fingers. Ši daina, sužavėjusi nuo pat pirmo akordo, atrasta buvo likus porai dienų iki vasaros, o tada perklausyta daugybę kartų. Tiesa, prasidėjus liepai ją truputį primiršau, tačiau dabar įsijungus vėl labai gera ir smagu klausyti. Ji nėra tokia rami ir tyki, kaip daugelis kitų klausytų, bet, matyt, karts nuo karto man vis dėl to reikėdavo bent truputį trankesnių melodijų, nes be gero roko negaliu gyventi, rimtai.

3. The Smiths - There is a light that never goes out. Jei praeitą vasarą šios grupės dainą „Asleep“ kokias dvi savaites leidau kasdien po dešimt kartų (jos vis dar neatstoja jokia kita daina), tai dabar negaliu nustoti klausyti šitos. Taip pamilau The Smiths, kad kone kiekviena jų daina man ypatinga ir graži, vokalisto balsas - nerealus, o ką jau kalbėti apie gražius grupės narius (taip, ir tai šį tą reiškia). Jei dar truputį apie konkrečiai šią dainą, tai youtubėj komentaruose kažkas parašė „Jesus, still one of the greatest songs of all time“ ir tam aš labai labai pritariu.

4. Alex Turner - Hiding Tonight. Manau, jog daugelis iš mūsų žino arktines beždžiones (angl. Arctic Monkeys), mintinai moka jų singlus „Do I wanna know?“, „R U Mine“ ir „Arabella“, tačiau ar kada klausėt šios grupės vokalisto Alexo solinių dainų? Jei ne, tikrai rekomenduoju, nes jos nuostabios. Labiausiai man patinka būtent ši - tokia skleidžianti viltį ir raminanti bei kiek liūdnesnė, bet nuostabiai graži „It's hard to get around the wind“. Jei iki šiol žavėjotės Alex Turner, tai dabar tik dar labiau pamilsit, patikinu.

5. Foster The People - Pumped up Kicks. Ši daina vėl gi toli gražu ne rami, todėl ir buvo klausoma ne tokiais ramiais momentais. Ji - viena tokių, kurią paleidus tik ir norisi šokti, juoktis ir švęsti gyvenimą. Puikiai suprantu, jog daina pasakoja ne apie tai, ji daug rimtesnė, kaip sakė pats autorius - „ I wanted to get inside the head of an isolated, psychotic kid“ and „bring awareness“ to the issue of gun violence among youth, which he feels is an epidemic perpetuated by „lack of family, lack of love, and isolation.“, tačiau viename iš ankstesnių savo įrašų jau minėjau, jog paprastai man imponuoja muzika, ne žodžiai.

6. Radiohead - You and whose army? Ilgą laiką bandžiau suprasti, apie ką ši daina, vėliau -išsiaiškinti interneto pagalba. Taip beieškant radau komentarą, kuris puikiai apibūdins tai, ką noriu pasakyti: „Fuck interpretations, this song is incredible. So uplifting but cold and heartless at the same time.“ Radioheadai - stebuklas, ši daina, kaip ir visos kitos - magiška ir kažin, ar dar reikia ką nors pridurti.

Štai kaip skambėjo mano vasara, o jei patiko ir norit daugiau, tai visada galit nueit į spotify ir susirasti mano grojaraštį „magical summer vibes“. Iki (tikiuosi, greito) susitikimo!

Su meile, Gabrielė

Trisdešimt viena diena stiklainiuke

Liepa. Vidurvasaris. Lauke vėsu, apsiniaukę ir lyja. Tačiau nieko negali pakeisti, tad vėl pasiimi knygą į rankas, pažiūri gerą filmą, išbandai naują pyrago receptą, mokaisi groti naujus kūrinius pianinu, nedrąsiai, bet su viltimi bandai tapyti ir nejučia susitvarkai tuos stalčius, į kuriuos anksčiau buvo baisu pažvelgti. Viduje ramu, gera ir, net jei to nepastebi, taip gimsta prisiminimai, dienos, kurių pasiilgsi, įvyksta stebuklai.

Kažkurią dieną ramiai keliaujant miesto gatvelėmis pagalvojau, jog labai norėčiau liepą uždaryt stiklainiuke, o kai prireiks įkvėpimo, šilumos (ar atvirkščiai - lietaus), minčių - atsidaryti ir mėgautis. Deja, tai neįmanoma, bet bemąstant nejučia kilo idėja viską užrašyti. Juk nesinori, kad ši liepa kaip ir visi kiti mėnesiai nugrimztų į užmaršties jūrą. Tad tegul blog'as man bus savotiškas stiklainiukas, o mygtukas „paskelbti“ - jo dangtelis, kuriuo uždarysiu 2017 metų liepą amžiams.


1. Knygos. Pastaruoju metu daugiau skaitau, nei žiūriu serialą ir tai labai džiugina. Liepą perskaičiau dar birželį pradėtą Ray Bradburio knygą „Pienių vynas“. Jau senokai norėjau ją pasiimti, tai įsivaizduokit, kaip apsidžiaugiau pagaliau laikydama ją savo rankose. „Pienių vynas“ iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti paprasta ir lengva knyga, tačiau taip tikrai nėra. Kiek įdomių ir pamokančių minčių ten radau! Taip pat skaičiau pirmąją (tiek autorės pirma rašyta, tiek mano pirma jos skaityta!) J. Ivanauskaitės knygą „Pakalnučių metai“. Nieko panašaus anksčiau nesu skaičiusi, įsimylėjau tiek rašymo stilių, tiek veikėjus ir nostalgiškai prisimenu emocijas, patirtas skaitymo metu. Jurga yra visiškas atradimas!

2. Filmai. Liepą buvo mano grįžimas į filmų pasaulį. Atotrūkis nuo jo gal ir buvo reikalingas, bet užtruko per ilgai. Grįžau gal ir su ne itin įspūdingu filmu („500 vasaros dienų“), tačiau vėliau pažiūrėjau įkvepiantį filmą „Unbroken“. Jį buvau pradėjusi praėjusią vasarą, tačiau niekada taip ir nebaigiau. Tai tikrai vienas iš geriausių mano matytų filmų. Jis, galima sakyti, biografinis, tačiau vyksta antro pasaulinio karo metu. Kadangi šis laikotarpis man labai įdomus, negalėjau praleisti ir kino teatruose rodyto „Diunkerko“. Turiu pripažinti ir pritarti daugeliui - filmas buvo įdomus ir įtraukiantis.

3. Kūryba. Dar birželį prisiminiau pamirštą journal, o liepą į kūrybos procesą tik dar labiau įsitraukiau. Nebijojau ekspermentuoti - į rankas ėmiau ir pieštukus, ir teptukus, ir gelinius tušinukus. Gana dažnai rašiau dienoraštį, labai džiugu, nes kitais metų laikais tam pritrūksta laiko. Gimė net ir pora eilėraščių, tačiau vistiek drįstu sakyt, kad su poezija vėl užstrigau. O ir šiaip liepą daugiau kalbėjau, nei rašiau, bet jau tuoj grįšiu į kūrybos pasaulį. Šis įrašas - pirmieji žingsniai!

4. Muzika. Daugiausia klausiau Radiohead, jie nuramindavo mano galvos skausmą ir įkvėpdavo bandant piešti, ne mažiau ir The Smiths, nes vokalisto balsas man yra vienas gražiausių kada girdėtų, o ir pačios dainos nuostabios. Karts nuo karto vis paklausydavau jautì EP ir abudu albumo, be galo džiaugiuosi, kad turiu abiejų grupių diskus ir tikiuosi, ši kolekcija vis pasipildys naujų grupių darbais. Taip pat paskutinę liepos dieną nauja dviejų talentingų lietuvių grupė charm įkėlė savo dainos vaizdo klipą. Įsimylėjau nuo pirmo akordo, rimtai.

5. Serialai. Būtent šį mėnesį po ilgos pertraukos vėl įsijungiau „Vampyro dienoraščius“ - tai leido man suprasti, jog visai kitaip žiūriu į šį serialą. Prieš tris metus jis man buvo nuostabus, dabar tik trokštu jį kuo greičiau užbaigti. Su liūdesiu baigiau ketvirtą „Friends“ sezoną. Tai neabejotinai vienintelis serialas, kurį literally ryju. Bet kitaip negaliu, nes jis net ir blogiausias dienas nudažo įvairiausiomis spalvomis. Liepą atradau dar vieną serialą - „Skam“. Iš pradžių žiūrėjau skeptiškai, bet kuo toliau, tuo labiau susidomėjau ir nors tema banaloka, vis dėl to šis norvegiškas šedevras siunčia svarbią žinutę ir daug ko pamoko.

6. Išvykos. Jokių įspūdingų kelionių į Paryžių ar Berlyną, deja, nebuvo, bet vistiek šiek tiek keliavau po gimtinę. Trečią kartą apsilankiau nuostabiuose Anykščiuose, porai dienų svečiavausi pas brangią laiškų draugę Eveliną Kelmės raj., keletą kartų vykau ir į netoliese esančią Klaipėdą - tai pasivaikščioti senamiestyje, tai pasideginti prie jūros, o vėliau ir į jūros šventę. Priešpaskutinę ir labai saulėtą liepos dieną leidau Drevernoje, o paskutinę pirmąkart aplankiau Rambyno kalną. Žinokit, po visų šitų išvykų galiu tik dar kartą pasakyt, kad Lietuva - beprotiškai graži!

Jei birželis buvo vienišokas ir ramus, tai liepa visai kitokia - buvau be galo pasiilgusi kelionių, bendravimo, žmonių. Labai džiaugiuosi, jog viskas susiklostė taip, kaip susiklostė, nesigailiu nė vieno poelgio ir jaučiu, kad ši vasara ir toliau stebins. Taip būna, kai myli gyvenimą ir jokie skausmai ar bereikšmės problemos negali įveikti begalinio noro patirti ir pajausti, malonaus kutenimo mąstant apie tai, kas dar laukia (best is yet to come!) ir tikėjimo, kad viskas bus gerai.

                           
                                            Gražaus rugpjūčio! Gabrielė

Kelionių magija. Ukraina

Birželio 21-ąją, 5 ryto, autobusas iš Kauno pajudėjo link Ukrainos. Tame autobuse sėdėjau ir aš - sušalusi, mieguista, tačiau excited, nes keliones labai myliu. Kad kada nors atsidursiu Ukrainoj, nebūčiau net pagalvojusi, tačiau gyvenimas mėgsta stebinti. Pripažinsiu, įsėdusi į autobusą nesidžiaugiau taip, kaip prieš porą metų vykstant į Italiją ar preitąmet į Čekiją, tačiau jau seniai supratau, kad kiekviena šalis yra ypatinga ir graži, o kadangi per gyvenimą trokštu jų kuo daugiau aplankyti, tai galų gale nusiraminau ir paprasčiausiai laukiau to, kas nutiks.

                               
Nenoriu pasakoti atskirai apie kiekvieną dieną, nes apie kai kurias galėčiau suvelti tik negatyvių minčių kratinį, o to daryti tikrai nenoriu. Geriau parašysiu apie gerus ir truputį prastesnius dalykus, pamąstymus, visumą ir truputį smulkmenų. Galbūt čia nerasite visos reikiamos informacijos, kurios reiktų svarstant apie kelionę į Ukrainą, tačiau gal bent prisiminsit kelionių gražiąsias ir blogesnes puses ar nuspręsite sėsti į automobilį ir visa tai patirti savo kailiu.

Jei manęs paklaustų, koks pats pirmas dalykas, kurį prisimenu iš kelionės, tai, ironiška, būtų ne ukrainietiški balandėliai ar Liubarto pilis, bet žmonės. Žmonės autobuse, kalnuose, senamiesčio gatvėse. Jie yra mano įkvėpimo šaltinis, aš mėgstu kurti istorijas apie juos, nors net nežinau, kokie jie ir ką veikia, man patinka juos stebėti (not in a creepy way), iš jų mokytis. Turbūt dėl to jie labiausiai ir įstrigo atminty.

 
Tęsiant kalbą apie ukrainietiškus balandėlius (verta paminėti, kad jie ne su kopūstais, o varnalėšų lapais!) ir kitą šios šalies tradicinį maistą, tai, žinokit, jis tikrai skanus. Jei norit geriau suprasti, ką turiu omeny, tai pasakysiu, kad esu tikrai labai išranki maistui, tad žodis skanus čia reiškia daug. Degustuojant maistą valgiau beveik viską - dviejų rūšių salotas, užtepėles iš lašinių, keptas daržoves, virtinukus su sūriu, mėsa ir bulvėmis, sriubą... Todėl drąsiai galiu sakyti, kad ukrainietiška virtuvė nuostabi.

Kadangi muzika yra kone svarbiausias dalykas mano gyvenime, tai negaliu nepakalbėti ir apie ją. Ne, ne ukrainietišką, bet tą, kuri skambėjo mano ausinukuose riedant duobėtais Ukrainos keliais. Daugiausiai klausyta buvo Khruangbin - White Gloves. Ji buvo must, kai vėlai vakare imdavo temti, po ilgos dienos pagaliau galėdavai užsimerkti arba stebėti medžių kontūrus ir paskęsti melancholijoje. Kita daina, skambanti visiškai priešingai, buvo My Morning Jacket - Golden. Ją klausydavau, kai išlįsdavo saulė ir norėdavosi kažko tokio šviesaus bei pozityvaus. O kadangi istorijas kuriu ne tik žmonėms, bet ir dainoms, tai šiai sukūriau istoriją apie skautų stovyklą. Žinau, kad žodžiai ne apie tai - tiesiog dažnai mane įkvepia muzika, ne žodžiai. Be šių dviejų dainų dar nuolat klausiau Radioheadų, nes visai neseniai labai pamilau šią grupę, taip pat The Smiths ir, žinoma, Abudu. 

O dabar apie miestus ir kaimus. Vienas nuo kito jie TAIP skiriasi. Didesni miestai niekuom nesiskiria nuo mūsų didmiesčių, čia tikrai gražu ir gera būti. Labiausiai mane sužavėjo Lvovo senamiestis. Sėdėti mielam restorane, girdėti muziką ir žavėtis žmonėmis bei pastatais galėčiau kasdien, rimtai. Na, o kaimai... Jie tiesiog atskleidžia šios šalies skurdą. Nieko keisto - Ukrainoje labai maži atlyginimai. Tiesa, ir kainos, tačiau kas iš to?

Kas mane pažįsta, žino - dievinu senus automobilius. Jie tokie gražūs ir alsuojantys 70's dvasia (tai mano mėgstamiausias laikotarpis)! Ukrainos gatvėse apstu žiguliukų ir aš dėl to labai džiaugiausi, nes Lietuvoje jų daug tikrai nepamatysi. O kas keisčiausia, kad jeigu pas mus juos vairuoja vienas kitas senyvo amžiaus žmogus, tai čia gali vairuoti ir nemažai vidutinio amžiaus žmonių. Žodžiu, grįžom į Lietuvą - tokią, kokią ji buvo prieš porą dešimtmečių. Todėl kad ir kaip man džiugu juos ten matyti, tai tik įrodo, kad Ukraina dar turi tobulėti ir tobulėti.

Ukrainos problemos, šiaip ar taip, yra didelės, tad jų neišsprendžiau ir neišspręsiu. O kaip su mažomis kelionėje nutikusiomis problemomis? Su jomis aš sugebėjau susitvarkyti. Lietus, aštuonios valandos kelio iki vieno objekto, karštis ir laukimas muitinėje, pykinimas, galvos skausmas - visa tai neleido man per daug nusiminti ir net po sunkios dienos aš su nekantrumu laukiau ateinančios, nes kad ir kokios negandos užpultų, esu tikra, kad viskas bus gerai. Viskas išgyvenama, o keliones vis tiek galų gale atsimini kaip labai šaunų potyrį, kurį galėtum kartoti ir kartoti.

Kaip rašė nuostabi rašytoja Jurga Ivanauskaitė, „Niekas taip neatpalaiduoja ir neišlaisvina žmogaus kaip kelionė, išsiveržimas iš senos aplinkos ir naujų vietų magija - keliaudami mes ne tik pažįstame pasaulį, atrandame dar nematytas šalis, bet ir atveriame slapčiausius savo sielos kampelius. Jei tikėsime, kad žmogus yra miniatiūrinis Visatos atspindys, tuomet jame telpa žvaigždės, planetos, žemynai, salos, vandenynai, kalnai, šalys, miestai, miškai, stepės, jūros, ežerai, upės ir upeliai. Nežinau, kaip nupiešti tokį vidinį žemėlapį, bet, pirmą kartą patekusi į svečią šalį, visuomet jaučiu, kad manyje subanguoja ir atgyja nauja erdvė, iki tol buvusi tik balta dėmė neištirtame kontinente“.

    Tad keliaukim - mintimis, automobiliais ir dviračiais, leiskim atgyti naujoms erdvėms savyje ir leiskime įvykti magiškiems dalykams!

                                   

                                

Kelionė po muzikos pasaulį. 2009-2017

Pagaliau atėjo tas metas, kai mokykloje vietoj kontrolinių rašymo užsiimam filmų peržiūra, o vietoj nuobodžių temų apie fizikos dėsnius entuziastingai kalbam apie artėjančios vasaros planus ir dėl to galiu ramiai, gurkšnojant šaltą arbatą, pradėti dar vieną tinklaraščio įrašą. Jis, nors pradėtas rašyti tik dabar, mano galvoje gimė dar gruodį, tad yra „subrandintas“ ir, tikiuosi, paruoštas pačia geriausia forma.

Prieš aštuonerius metus, kai mano, kaip ir kitų šešiamečių gyvenimas, buvo pilnas juoko ir saulės, aš pradėjau lankyti muzikos mokyklą. Tai buvo mano didelė svajonė, tad jos išsipildymas man suteikė tikrai daug tyro džiaugsmo. Tą dieną dar nežinojau, kiek daug man reikės pereiti, kiek daug patirti, man tiesiog buvo labai gera po darželio grįžti į muzikos mokyklos klasę, kur skambėjo dainos apie vabaliukus ir vaikų juokas.

Vėliau viskas buvo nebe taip lengva. Aš pradėjau lankyti mokyklą, kasmet daugėjo namų darbų, o muzikos mokykloje - pamokų. Kai dar neturėjau pianino, eiti į muzikos mokyklą tekdavo šeštadieniais ir trečiadieniais vakare. Vėliau pianiną įsigijau, o tai reiškė tik dar daugiau darbo ir jokių pasiteisinimų, dėl ko neišmokau. Bet, tiesą sakant, man net nešovė į galvą neišmokti - dėl išsiugdžiusio atsakomybės jausmo, noro būti puikia mokine ir apskritai įgimto užsispyrimo. Tikiuosi, jog nenuvyliau savo mokytojų.

Apie mokytojas, tiesa, nenoriu užsiminti tik vienu kitu sakiniu. Jei mokykloje mokytojus mėgstu ne visus, tai čia visos trys mane mokiusios mokytojos gali būti paminėtos tik geru žodžiu. Visos jos mane tiek daug išmokė, taip pakeitė (gerąja prasme!), jog dėkinga būsiu turbūt visą gyvenimą. Sunku patikėti, kaip galima taip prisirišti, bet paskutinių koncertų metu iš tiesų nėjo sulaikyti ašarų, juk supratau, jog daugiau nebebus pamokų, nebebus patarimų ir padrąsinamų šypsenų. Bet man atrodo, jog mus visada jungs kažkokia nematoma gija, jungianti visiškai skirtingas, bet mylinčias širdis.

Muzikos mokykla, be čia sutiktų nuostabių mokytojų, turėjo ir daugiau gražių dalykų, kurie užgoždavo sunkų darbų ir karts nuo karto pasitaikančias blogas emocijas. Visada prisiminsiu smagias išvykas su choru, nepakartojamus solfedžio draugus, dėl kurių nebūdavo baisu sėdėt ir mokytis kvintų ratą ar laužyt galvą, bandant užrašyti išgirstą melodiją, žinias apie muzikos istoriją, vargonų festivalius, nuostabaus grožio kūrinius, ledų pamokas gegužės pabaigoje ir jaukius žiemos vakarus, sėdint su karštos kavos puodeliu rankoje ir stebint pro langą, kaip snyguriuoja.

O, kad jūs žinotumėt, kokie beprotiški, bet ypatingi buvo paskutiniai metai muzikos mokykloje! Prasidėjo jie nekaip - rugsėjo gale, dar net gerai neišmokus kūrinių teksto, aš susilaužiau dešinės rankos pirštą ir tai iš manęs atėmė net porą mėnesių, per kuriuos galėjau daug ką nuveikti. Bet tokių dalykų mes nepasirenkam, tad kai pagaliau atsigavau tiek fiziškai, tiek emociškai, ėmiausi darbo. Jis atsipirko, mat prieš dvi savaites įvykusiame fortepijono egzamine aš gavau dešimt.

Daug darbo įdėjau ir ruošiantis solfedžio egzaminams - juos taip pat išlaikiau puikiai. Be to, turėjau labai įdomią patirtį - vasarį dalyvavau S. Šimkaus konservatorijoje vykusioje muzikologijos olimpiadoje, kur laimėjau prizinę vietą. Dar verta paminėti ir kasmetinį Gospel festivalį, choro išvyką į Kelmėje vykusį konkursą, Vilniuje vykusi festivalį, vargonų festivalį... Visa tai dar gruodį pasižadėjau „užfiksuoti“, kad niekada nepamirščiau. Stengiausi mėgautis kiekviena pamoka ar pokalbiu, nes, kad ir kaip ironiška, bet kuo arčiau buvo gegužė, tuo labiau viskas tapo taip brangu... Per daug, kad galėčiau palikti ir pamiršti.

Visa tai rašiau ne tik dėl to, kad man ši kelionė buvo be galo svarbi ir aš norėjau ją įamžinti, tačiau ir dėl to, jog pasakyčiau kai ką visiems, kurie ruošiasi jai. Jei jūs, jūsų broliai ar seserys, pusseserės ar pusbroliai, draugai, ruošiasi lankyti muzikos mokyklą, aš privalau pasakyti, kad bus sunku. Nesvarbu, mažiau ar daugiau stengsitės, kokiu instrumentu grosite ir į kokio miesto muzikos mokyklą eisite, jums reikės ištvermės ir drąsos. Bet ar verta? Jei būtų dar stipresnis žodis už šį, tikrai jį parašyčiau. Verta, verta, šimtus tūkstančių kartų verta.

Muzikos mokykla man jau padovanojo viską, ką galėjo, leido atrasti ir jausti, o dabar atėjo metas kitiems nerti į nuostabųjį muzikos pasaulį. Tikiuosi, kad po kelių metų suprasite (o gal jau ir suprantate), apie ką aš ši rašliava.

             

Muzikos ir meilės! Gabrielė

13 dalykų, kuriuos supratau būdama 13

Praėjo jau trys savaitės nuo mano 14-ojo gimtadienio, bet aš vis gal net kiek savanaudiškai nenustoju apie jį galvoti. Šiais metais balandžio šeštosios tikrai laukiau, turbūt dėl to, nes dabar apskritai kiekviena diena kur kas gražesnė nei kad lygiai tokia pati data prieš metus. Apie tai vieną dieną labai susimąsčiau ir tai privedė iki to, kad dabar rašau šį įrašą. Jis, kaip jau supratot, apie 13 dalykų, kuriuos supratau, išmokau, atradau ar sužinojau būdama trylikos. O kokie gi jie?

                                           13 things that I learned at 13

1. Žmonės ateina ir išeina, tačiau juos pakeičia kiti. Šis dalykas yra toks svarbus, kad pelnytai atsidūrė pirmoje vietoje. Atrodo, šį dalyką jau seniai žinojau, tačiau tik būnant 13 nelabai maloniai patyriau tai savo kailiu ir galų gale supratau, apie ką tie visi žmonės šnekėjo ir knygos rašė. Tai, žinoma, skaudus potyris, bet labai natūralus ir, manau, neišvengiamas.

2. Nieko tokio būti vienam. Vieniši pasivaikščiojimai man suteikė labai daug džiaugsmo, ramybės, meilės sau, o ir visi kiti vakarai ar dienos, praleistos tik su savo draugija, leido susigyventi su savim, perskaityti daug gerų knygų, pamatyti daug nuostabių filmų, parašyti nemažai tekstų ir tiesiog suprasti, kad aš pati sau esu puiki draugė.

3. Apkalbos yra bereikšmės. Prieš metus, vieną pavasario vakarą aš supratau, kad aplink mus yra žiauriai daug apkalbų. O kas liūdniausia, kad aš, gan drąsiai vadindama save tolerantišku žmogumi, pati į tas apkalbas įsitraukiu. Nuo tos dienos aš stengiausi šio nereikalingo įpročio atsikratyti. Neteisti, o bandyti suprasti, dar dažniau - apskritai negalvoti. Nesakau, jog jų nebėra, nes, pripažinkim, tai neįmanoma, bet ar jaučiu, kad šis pokytis į gerą? Patikėkit, dar ir kaip.

4. Muzika yra kažkas magiško ir nepaaiškinamo. Net nežinau, kiek kartų verkiau iš laimės jos dėka. kiek kartų ji man pagerino nuotaiką, kiek kartų privertė visiškai apstulbti. Nors tai nuskambės kaip labai banali frazė, bet... muzika TIKRAI gydo. Per 13 gyvenimo metus atradau daug šaunių atlikėjų ir grupių (cigarettes after sex, abudu, abii, the tragic thrills, tame impala, the smashing pumpkins, green day, deeper upper, bon iver), apsilankiau keliuose koncertuose, operose ir miuzikluose. Muzika mane supo visur ir, jei ji būtų žmogus, už tai ją norėčiau stipriai apkabinti.

5. Reikia išnaudoti kiekvieną progą. Na, nekalbu apie tai, kad turit sutikti eiti į visus vakarėlius ar sutikti nueiti į pasimatymą su kiekvienu pasiūliusiu. Turiu omeny tai, kad labai dažnai nenueinam į spektaklius, parodas, konkursus, susibūrimus ir net nežinom, kiek daug praleidžiam. Mat kartais net paprastas pasivaikščiojimas su šeima gali paįvairinti kasdienybę ir suteikti džiaugsmo. Tad verčiau eilinį kartą praleidę dieną su telefonu rankose, keliaukim pasižmonėt!

6. Jei nemylėsi savęs, tai niekas negalės to padaryti. Pastaraisiais mėnesiais bandau sau šią frazę kuo dažniau priminti tam, kad jausčiau daugiau pasitikėjimo savimi ir, žinoma, meilės. Anksčiau buvau labai savikritiška, tačiau dabar stengiuosi kuo dažniau nusišypsoti žiūrint į veidrodį, neverkšlenti dėl trūkumų (ei, juk visi jų turim!) ir dalinant meilę kitiems nepamiršti savęs. Jūs net neįsivaizduojat, kaip viskas keičiasi, kai žiūri į save su meile!

7. Po nesėkmių visada ateina džiaugsmas, o po tamsos - šviesa. Apie tai rašiau tiek daug kartų, kad vargu ar galiu ką nors naujo ir naudingo pasakyti, bet nepamirškit to sau priminti. Kartais tai tikrai atrodo neįtikima ir beprasmiška, tarsi banali nuolatos kartojama frazė, bet tai tas atvejis, kai ji dar ir teisinga. Sukąskit dantis, užsimerkit, nurykit (jei reikia, paleiskit) ašaras ir atsimerkę pamatysit, kad pagaliau gyvenimas nusidažo gražesnėmis spalvomis.

8. Nieko tokio kartais nesuprasti, kas vyksta. Gyvenimas, pripažinkim, yra sudėtingas ir painus labirintas, kuriame dažnai galima pasiklysti. Ir nieko čia baisaus! Nė vienas žmogus negali visą laiką išlikti nedarantis nuodėmių, griežtai laikantis savo pažadų, nič nieko nepamirštantis, netingintis, priimantis teisingus sprendimus ir sėkmingas visose srityse. Kiekvienam iš mūsų būna dienų, kai, atrodo, viskas ne taip, bet svarbiausia yra nepasiduoti ir stengtis, kad būtų geriau.

9. Geriausi dalykai atsitinka neplanuojant ir beveik niekada nebūna įamžinami. Jeigu visą mėnesį planavai savo gimtadienio šventę, o jos metu kas kelias minutes dalinaisi nuotraukomis socialiniuose tinkluose, tikėtina, kad iš tiesų ji yra ne tokia jau ir nepakartojama. Ne kartą įsitikinau, kad staiga nusprendus kažkur išvykti, su kažkuo susitikti ar kažką nuveikti užuot pasirinkus eilinį kiurksojimą po pledu šiltoj ir patogioj komforto zonoj, ima vykti stebuklai. Tai būna tie įvykiai, kurie vėliau sukelia labai stiprią nostalgiją. Ak, ir tiesa - dažniausiai visa tai lieka smegeninėj, o ne telefono galerijoje.

10. Vieną dieną tu ilgėsiesi šiandienos. Esi įsitikinęs, kad šiandien - nuobodžiausia diena tavo gyvenime, tačiau vėliau supranti, kaip tave apima keistas jausmas... Juk tai - ilgesys tai dienai! Kaip pažįstama... Kartais atrodo, jog nevyksta nieko tokio ypatingo, jog dieną būtų galima vadinti gera, tačiau ateityje norisi piktu žvilgsniu pažiūrėt į praeities save. Galbūt tądien tu galėjai visą dieną gulėti ir spoksoti į dangų, o dabar, apsikrovęs įvairiausiais darbais trokšti bent minutėlės atokvėpio. Tad priminkit sau - carpe diem!

11. Žmogiškumas yra pamiršta, tačiau be galo svarbi vertybė. O, koks pasaulis būtų gražus, jeigu paguostumėm verkiantį, apgintumėm silpnesnį, padėtumėm patekusiam į bėdą ar paprasčiausiai pradėjus lyti pasidalintumėm skėčiu su praeiviu. Per šiuos metus ne viena graži draugystė užsimezgė būtent žmogiškumo dėka. Taip, taip - ši vertybė yra ne tik nauda visai žmonijai, bet ir sau.

12. Visada bus tų, kurie už tave gražesni, talentingesni, turtingesni, protingesni ir sėkmingesni. Bet tai tikrai ne priežastis nukabint nosį ir leisti pavydui užpildyti mintis. Tai spyris į užpakalį, kad ir tu gali geriau. Gali gauti dešimtuką, turėti liekną taliją, išmokti groti gitara, laimėti konkurse prizą ir padaryti špagatą. Gal negali būti toks kaip kaimynas ar bendraklasis (juk visi esam skirtingi), tačiau kasdien gali tapti vis geresne SAVO versija.

13. Kartais reikia paprasčiausiai negalvoti. Žinau, kad ne vieną (tarp jų ir aš) kankina overthinking problema. Būtent dėl šito nuolatinio galvojimo mes susikuriame baimių, trūkumų ir skaudiname patys save. Todėl kartais, kad ir kaip sunku, reikia pabandyti negalvoti ir daryti - nesvarbu, ką kas pamanys, nesvarbu, kas nutiks. Labai tikėtina, kad būsi priėmęs gerą sprendimą, nes overthinking padeda retokai. Karts nuo karto jį „išjungus“ pasidaro lengviau.

Tai tokios tos išmoktos pamokos ir suprasti dalykai. Kai kurie buvo skausmingi, kiti - labiau džiaugsmingi, bet neabejotinai visi iki vieno naudingi ir reikalingi. Tikiuosi, jog priminiau kelis laimės recepto ingredientus, o gal net atradote kokį naują „prieskonį“. Primenu, jog išskėstomis rankomis laukiu jūsų komentaruose, kuriuose galite išreikšti savo nuomonę apie mano rašliavas arba pasidalinti savo džiaugsmais ir vargais!

                                                     

                                                     Su meile, Gabrielė

Pavasario garsai ir vaizdai

Jau porą savaičių jaučiuosi taip, tarsi mane būtų kas apglėbęs pavasario šiluma ir įkvėpimu. Nors dar prieš valandėlę lijo, dabar stebiu nuostabius cukraus vatos debesis ir šviesiai mėlyną dangų, o netrukus, esu tikra, mane ir vėl nustebins saulėlydis. Žmonės, pavasaris daro stebuklus, ar matot? Esu visiškai tikra, kad jis kur nors nuošaliam kaimely, tingiai įsitaisęs po medžiu, mėgaujasi saulės spinduliais ir karts nuo karto mosteli burtų lazdele, suteikdamas šiam pasauliui džiaugsmo. Pavasari, kad ir kur Tu esi, ačiū!

Šiandien pasistengsiu jums perduoti kuo daugiau tų spring vibes, kurie mane taip džiugina. Ir kaip geriau tai padaryti, jei ne į pagalbą pasitelkiant muziką ir paveikslėlius? Na, aš ne tokia talentinga kaip M. K. Čiurlionis, kad pati ir tapyčiau, ir kurčiau muziką, tačiau yra daug talentingų žmonių, kurių dainos man suteikia visą puokštę įvairiausių emocijų, o ir žmonių internete, kurie dalijasi gražiais paveikslėliais, apstu. Tai ko laukiam? Žingsniuojam į pavasarį...

Mimicking Birds - Burning Stars

                                                                                        Le Couleur - Femme

Allah-Las - Catamaran

                                                                            Snowmine - Let Me In

              





                   


      

                   

Safe Word - Moonlight

                   





       






                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                      Grizzly Bear - Two Weeks
                                                                             












                                           Flower Boy - Lemonade

  Linkiu, kad jūsų pavasaris būtų pripildytas juoko, saulės spindulių,

pozityvių minčių ir, žinoma, nuostabių vaizdų bei garsų! 

Greit susitiksim. Su meile, Gabrielė 

Labas, pavasari!

Pavasaris po truputį įsisuka į kasdienybę ir tuo aš labai džiaugiuosi. Šis metų laikas jau seniai yra mano mėgstamiausias. Niekada tiksliai negaliu apibūdinti, kas man taip jame patinka, bet jau pačią pirmą kovo dieną net nepažiūrėjus į kalendorių supratau - pavasaris atėjo! Tiesa, šiemet jis mane tarsi užklupo - atrodo, per tuos skundus, kad „žiema nusibodo“, „šalta“, „kada gi ji pagaliau baigsis“, ėmiau ir nepastebėjau, kaip pavasaris pasibeldė į duris. Dabar, kai jis su mumis jau 18 dienų, galiu pasakyti, jog šis bernužėlis spėjo įsirangyti širdy ir dabar visur keliauja kartu.

Ir iš tiesų - ši savaitė padovanojo keletą saulėtų dienų, tad vaikščiodama lauke kone norėjau šokinėt, vėjo taršomi plaukai kėlė šypseną, o kumštines pirštines pakeičiau pirštuotomis (vis gi dažniau apskritai ėjau be pirštinių, kas man nebūdinga, che). Nėra nieko geriau, nei eiti ir jausti tą lengvumą, saulės spindulius ir vėją. O ar pastebėjot tą nuostabų, keistai gaivų pavasario kvapą? Tai, jog saulė kyla vis anksčiau ir leidžiasi vėliau? Kad žmonių mieste kur kas daugiau? Štai kodėl žmonės vadina pavasarį atgimimu!

Su pavasariu atėjo ir šioks toks įkvėpimas ir noras keistis. Kovo aštuntosios spalvingos tulpės buvo pats geriausias paskatinimas. Tada pastebėjau, kad skaitomos knygos viršelis geltonas, dangus ryte rožinis, moteris eina miesto alėja su geltonu paltu, konkurso programos skrajutės spalvotos, dovana, kurią darau draugei, trykšta įvairiausiomis spalvomis, pamirštas ryškus nagų lakas jau prisimintas... Atrodo, kad visa aplinka kaip tik galėdama padeda man džiaugtis pavasariu, kuris, tikiu, atneš daug stebuklų.

O kas svarbiausia, jog jaučiuosi kur kas stipresnė nei buvau praėjusiais metais. Man lengva šypsotis. Nesunku susitaikyti su blogais įvykiais. Paėjusi porą žingsnelių atgal, netrukus grįžtu atgal. Žinoma, dar yra kur tobulėti - sportui po kelių savaičių pertraukos jau laikas sugrįžti į gyvenimą, lygiai taip pat ir sveikai mitybai. Jaučiu, kad dabar puikus metas pradėti daugiau skaityti, piešti, fotografuoti arba paprasčiausiai pasivaikščioti, o ne kiurksoti žiūrint serialą. Viso to dar mokausi, bet svarbiausia, jog neleidžiu negatyvui skverbtis į mintis.

Nepamirškit, kad viskas praeina. Žaizdos nebekraujuoja, į gyvenimą ateina nauji žmonės, svajonės pildosi. Kiekvieną rytą pasakykit sau, kad bus nuostabi diena ir, jei labai norėsit, taip ir bus. O vakare raskite priežasčių pasidžiaugti ir pagalvokite, ko šiandien išmokot. Na, o visų svarbiausia... Leiskit pavasario kvapui įsiskverbti į plaukus, pripildykit mintis šviežienos, pasimerkit gėlių, užverskit galvas į dangų ir stebėkit, kaip viskas keičiasi. Pavasaris čia ir jis, patikėkit manim, turi daug jėgų bei galios!

                                   

Iki pasimatymo! Gabrielė

Pavasaris muzikos formoje

                

Keiskime ir keiskimės

Nežinau kaip jūs, bet aš nuo pat vaikystės bandžiau keisti pasaulį. Norėjau taikos ir maniau, kad vos užrašius šį norą ant lapelio bei įmetus jį į svajonių stiklainį, pasauly įsiviešpataus taika. Troškau, kad žemė būtų švari ir tikėjausi, kad gamta su tuo susitvarkys. Arba Dievas. Ir tada kai tas kažkas išgirs mano norus, jis išgelbės mūsų pasaulį. Čia nebevyks karai, žmonės nebeskaudins vieni kitų, nebekvėpuosime užterštu oru, visi daug ir plačiai šypsosis, o saulė švies kiekvieną dieną.

Vis gi teko praeiti keleriems metams, kad būčiau čia, kur esu dabar. Kad suprasčiau, jog tai neįvyksta taip paprastai ir dar - kad ir ką daryčiau, aš negaliu išgelbėti visos mūsų planetos. Bet tai nereiškia, kad negaliu padaryti nieko. Aš galiu daug. Lygiai taip pat ir Tu. Jei ne visoje žemėje, Europoje ar Lietuvoje, tai savo mažame pasauly galime nuveikti žiauriai daug. Ir mes galime būti (tiesą sakant, jau esame) daug daugiau, nei visi tie principai, pasiteisinimai ir tinginystė. Tereikia veikti.

Vienas iš dalykų, kurį pradėjau dar praėjusiais metais ir tęsiu šiais - meilė kitiems. Supratau, kad jei ne svarbiausia, tai bent viena iš svarbiausių vertybių gyvenime - meilė. Tarp draugų, tarp porų, tarp augintinių ir šeimininkų. Meilė gamtai, meilė knygoms, meilė absoliučiai bet kam. Man atrodo, kad nėra vietos, nėra žmogaus, kur nebūtų meilės. Ji visur nepriklausomai nuo to ar mes norim jos, ar ne. Nemanau, kad meilės reikėtų bijoti, gėdytis ar net nekęsti. Ją reikia kurti ir skleisti. Štai kodėl ėmiau vis dažniau bendrauti su atstumtais žmonėmis, rašyti įkvepiančias žinutes, nusišypsoti praeiviams, apkabinti brangiausius, galų gale, net gi pradėjau dažniau rašyti čia. Tai irgi kažkokia meilės forma, nes noriu jums, skaitytojai, perduoti kuo daugiau pozityvo, įkvėpimo ir naujų minčių.

Daug kas galvoja, kad per sunku. Per sunku rūpintis kitais, kai Tau trūksta dėmesio. Per sunku šypsotis, kai nori verkti. Per sunku įkvėpti mintimis, kai galvoje minčių sausra. Tai, suprantama, nelengva. Tai reikalauja pastangų, beje, kaip ir bet koks kitas darbas. Taip, tai darbas - ilgas, sunkus kelias, kuriame pasitaiko visko. Bet kai dirbi dėl to, kad gyvenimas Tau ir kitiems būtų mielesnis, nėra taip jau ir sunku. Tuomet savo sudaužytoje širdyje randi užsilikusio švelnumo, sujauktose mintyse - išminties, o verkti norisi daug rečiau nei šypsotis. 

Svarbiausia neleisti niekam įsibrauti į Tavo mintis. Neleisti sugriauti didelių svajonių. Neleisti sužlugdyti to, ką susikūrei. Ne visi žmonės mėgsta matyti, kaip keičiasi šalia jų esantys žmonės. Kaip jiems ima augti sparnai, kaip jie vis plačiau šypsosi ir kaip švyti jų veidai. Tokie žmonės, apimti pavydo ir liūdesio, stengiasi visa tai sugriauti. Bet reikia nepamiršti, kad kūrei ne tam, jog sutryptų. Ir jog esi kur kas aukščiau už visus tuos, kurie tik burba, kaip blogai būti čia, kur jie yra, bet nepajudina nė piršto tam, kad būtų geriau.

                                Keistis ir keisti. Štai kur visa esmė.

                                                           Su meile, Gabrielė

Sausio atradimai: filmai

Nors negaliu drąsiai sakyti, kad sausį viskas ėjosi kaip sviestu patepta, vis dėlto naujieji metai kol kas atrodo geresni už praėjusius...*tpfu tpfu tpfu* Skaitau tai, ką rašiau dienorašty 2016 ir ką rašau dabar, lyginu praeities bei dabarties nuotraukas, dažnai mąstau apie visa tai, kas buvo ir yra. Suprantu, kad dabar esu visai kitas žmogus. Kiekvieną dieną bandau pamilti save, gyvenimą, pamatyti grožį kituose, na, ir tai veda prie kažko labai labai gražaus. Tikiuosi, kad ir jūs taip jaučiatės. 

Šiandien nusprendžiau, kad vis gi reikia kokią rašliavą apie sausį parašyti. Trisdešimt viena diena man atnešė ne tik kontrolinių, galvos skausmo ir nuovargio, bet ir labai daug šypsenų, gražios muzikos, apsikabinimų, saulėlydžių, sėkmės bei... filmų. Pirmąjį sausio mėnesį peržiūrėjau penkis filmus ir nors suprantu, kad tai nėra ypatingas skaičius, vis dėlto mano gyvenime jis nemažas, ypač, kai kalbame apie penkis filmus ir tik vieną mėnesį, kurio kiekviena diena ir valanda suplanuota!


Bet juk ne apie planus ir vargus šiandien. Kadangi artėja sekmadienio vakaras, kurį dažnai norisi praleisti žiūrint filmą ir pasitinkant naują savaitę su gerų emocijų pripildyta galva, skubu aprašyti penkis daugiau ar mažiau patikusius filmus, kuriuos pamačiau pirmąjį žiemos mėnesį!


1. „Deadpool“ (2016) 

Visų pirma pakalbėkime apie žanrą. Šis dar gan „šviežias“ filmas priskiriamas prie mokslinės fantastikos, bet vis gi tai apgaulinga. Jei būtų mano valia, šalia parašyčiau, kad tai dar ir komedija. Taip, filmo mintis nėra labai pozityvi, bet bent jau kas kelias minutes čia išgirsime ar pamatysime ką nors juokingo. Mano nuomone, tie juokeliai ir buvo vienintelis dalykas, kuris privertė visą laiką negalvoti „Ką aš čia, po velnių, žiūriu?“ Jei ne draugė, kuri labai norėjo, kad pamatyčiau šį filmą, gal nė nebūčiau pabaigusi. Kita vertus, visada gera smagiai pasijuokti ir tiesiog būtina susipažinti su įvairaus žanro filmais.

2. „Mr. Nobody“ (2009)

Kaip ir sakė vieno filmų tinklaraščio rašytoja, kurios dėka sužinojau apie šį filmą: „Šito filmo tiesiog neįmanoma aprašyti. Bet ne dėl to, kad jis atima žadą ar panašiai. Tiesiog neįmanoma.“
Kol nepamačiau šio filmo, nežinojau, kaip į tą aprašymą reaguoti, kaip jį suprasti. Dabar, kai filmą mačiau, suprantu - jo aprašyti iš tiesų neįmanoma. Bet jau vien dėl labai gražių minčių, kurias galima cituoti ir cituoti, vaizdų bei nuostabių aktorių verta pažiūrėti šį filmą. O tada jau patys suprasite, ką tas sakinys reiškia.

3. „Sense and Sensibility“ (1995)

Nesu tas žmogus, kuris žiūri tą patį filmą daugiau nei kartą, bet su šiuo vis gi taip atsitiko. Svarsčiau, ar pasakoti apie šią žavią dramą - juk man ji nebuvo šio mėnesio atradimas, bet su mintimi, kad kažkam tai dar neatrastas ir nežinomas filmas, nusprendžiau parašyti. Retai žiūriu tokias kostiumines dramas, bet kai vasarą įsijungiau „Sense and Sensibility“, supratau, kad jos absoliučiai nuostabios. Na, arba papuolė gera, irgi nežinia. Sunku pasakyti, kuo jis mane taip sužavėjo, bet puikiai pamenu, kad filmo pabaigoje apsiverkiau. Matyt dėl to, nes mano mylimas aktorius Alanas Rickmanas stovėjo ten ir šypsojosi, o dabar belieka tikėtis, kad ir danguje taip pat plačiai šypsosi. 

4. „Sing Street“ (2016)

Pagaliau! Pagaliau galiu papasakoti apie filmą, kurį įsimylėjau nuo pirmos minutės, o pasibaigus liūdėjau, nes man reikėjo dar, dar ir dar. Aš vis negaliu nustoti galvoti apie jį, negaliu nustoti klausytis garso takelio. Visiška beprotybė! Esu tikra, kad kadanors vėl žiūrėsiu „Sing Street“ ir stengsiuosi mėgautis kiekviena akimirka dar labiau, nei pirmąjį kartą. Na, bet reikia baigti žarstyti pagyrimus, juk net neaišku už ką jie. Ogi šis gražus filmas, sukurtas praėjusiais metais, pasakoja apie 1980-ųjų Dubliną ir labai žavų berniuką, kurio gyvenimas ne toks jau ir žavus. Bet man visada patiko tai, kad netobula. Visų pirma, tai vien dėl laikotarpio galėčiau parašyti aukščiausią įvertinimą, o kur dar garso takelis, stilius, dialogai ir nuostabūs veikėjai. Aš in love su šiuo filmu, rimtai.

5. „Before Sunrise“ (1995)

Dar vienas 1995m. metais sukurtas filmas. Jaučiu, kad tie metai buvo pilni gerų filmų. Tiesa, šis ir pasakoja būtent apie tą laikmetį, kitaip nei anksčiau aprašytas „Sense and Sensibility“, nukeliantis į praeitį. Manau, jog daugelis iš mūsų ne kartą girdėjome apie šią romantišką trilogiją. Man teko girdėti iš tiesų nemažai ir, deja, nė vieno blogo žodžio. Gal dėl to kiek nusivyliau. Nedrąsu taip rašyti, nes, kaip sakiau - niekas taip apie jį neatsiliepia. O gal nusivyliau visai ne dėl to, kad kažkas ne taip su tuo filmu. Galbūt po to, kai „Sing Street“ man paliko tokį didelį įspūdį, aš negalėjau taip greitai rasti kažko, kas jam prilygtų. Vis dėlto nesiginčysiu - idėja žavi. Ne mažiau nei dialogai, iš kurių susilipdo visas filmas. Filmas, kuris, nepaisant mano paniurzgėjimų, labai jausmingas ir gražus.

Tai toks tas pirmasis blynas bandant rašyti apie filmus. Kaip man sekėsi, galite pasakyti tik jūs. Tad primenu, kad visada mielai laukiu jūsų pastabų ir pagyrimų komentaruose!


                                             

                                            Gražaus sekmadienio! Gabrielė

            

         

Šypsenos ir šiurpuliukai

Prasidėjus naujiesiems net nereikia kalendoriaus pagalbos ar sveikinimų, kad suprastum, jog kažkas pasikeitė. Apie visa tai gali sužinoti daug paprasčiau, nes tai būtent tas metas, kai visi įkvepiančiai dalijasi naujųjų metų pažadais, rašo motyvuojančius tekstus, kelia nuotraukas iš sporto salių, plačiai šypsosi ir yra pasiruošę visiems nuotykiams, kuriuos paruošė ateinantys metai.
Aš, kaip ir minėjau viename iš ankstesnių įrašų, 2017 metus pasitikau su gera nuotaika, įkvėpta ir ryžtinga, tačiau... be jokių tikslų.

Net pati stebėjausi savimi, nes mėgstu planuoti, bet štai ėmiau ir neplanavau savo naujų metų! O juk tokiam didžiam planuotojui kaip aš tai turėtų būti tiesiog privalomas dalykas. Todėl šio savo veiksmo iki šiol nesuprantu. Tik žinau, kad taip turi būti. Tiesa, net jei ir nekurpiau planų, minčių galvoje gyveno daugiau nei įprastai. O tai reiškia, kad siaubingai daug. Smegenų labirintuose, kur saugomi prisiminimai, aš nusikėliau į 2015-ųjų vasarį, kada sukūriau šį, jau ne pirmą ir ne antrą, tinklaraštį.

Ir žinot kas nutiko? Aš supratau, kad mano pirmoji idėja, kurios dėka nusprendžiau vėl rašyti virtualiame pasaulyje, dabar mano įrašuose visai nebeatspindi! Ta daugeliui turbūt iki šiol nežinoma mintis buvo šią vietą pripildyti savo mažais kasdienybės džiaugsmais ir joje patirtais nepamirštamais įvykiais. Kai tai supratau, stengiausi vėl žiūrėti tomis akimis, kokiomis regėjau pasaulį prieš porą metų. Pasirodo, kad galiu. Vis dar. Taigi jau sausio dešimtą (ši diena dar svarbi ir visiems David Bowie gerbėjams!) nutiko įvykis, dėl kurio dabar ir vėl turiu progą dalintis su jumis savo rašliavomis.

Įvykio vieta buvo pati keisčiausia. Vieta, kuri man neprimena kone nė vieno gero įvykio, vieta, kurioje man per daug triukšmo ir per daug neigiamų emocijų. Tai - mokykla. Ir nesupraskit klaidingai, mokytis man dažnokai net gi patinka, mėgstu atrasti ir kurti, gilintis ir gauti puikius pažymius, tačiau tam reikia daugybės darbo ir jėgų. Antradienį, pačią nelaukiamiausią savaitės dieną, gyvenimas nusprendė mane nustebinti ir per muzikos pamoką priversti ne tik šypsotis, bet ir jausti šiurpuliukus.

Tiesą sakant, man muzikos pamokos niekada nepatiko. Jau septintus metus lankau muzikos mokyklą, tad jos man visuomet buvo paprasčiausias laiko švaistymas. Mano nuostabai, šiais mokslo metais tai pasikeitė. Kol atliekame užduotis, mokytojas fone leidžia Chris Botti ar kokį kitą džiazo virtuozą, V. Kernagį ir A. Mamontovą (esu labai dėkinga jam už tai!), supažindina su bitlais ar The Rolling Stones. Aš, žinoma, tas grupes jau seniai „pažįstu“, bet man gera įsivaizduoti, kad galbūt kažkam kitam tai bus priežastis, dėl kurios jie pasiners į nepaprastą roko muzikos pasaulį.

Sausio dešimtąją mokytojas buvo paruošęs mums keletą klausimų, į kuriuos turėjome atsakyti žiūrėdami dalį filmo „Garso miestas“ (angl. „Sound city“). Apie patį filmą daug nepasakosiu, nes paprasčiausiai nesijaučiu taip drąsiai kalbėdama apie dokumentinius/muzikinius filmus, kaip kalbėdama apie dramas, mat pastarųjų mačiau turbūt dešimt kartų daugiau. Net negalėčiau pasakyti, ar tai filmas, kurį verta žiūrėti, juolab, kad nemačiau jo viso, tačiau pripažinkit - mokykloje dauguma mūsų retai jaučia laimės „simptomus“.

O tuos „simptomus“ man sukėlė dvi labiausiai sužavėjusios filmo vietos. Visų pirma, tai, be jokių abejonių, filmo pradžia, pirmosios penkios minutės. Ji tokiems laisvės ir nuotykių ištroškusiems žmonėms kaip aš turėjo padaryti didžiulį įspūdį ir begalinį norą tęsti filmo peržiūrą. Filmo pradžia tiesiog sužavi ir priverčia pasijausti ypatingai! Jei kada žiūrėsite, patys tuo įsitikinsite. Kita vieta, trukusi maždaug nuo šešių iki septynių minučių, buvo būtent ta, kuri privertė pajausti maloniuosius šiurpuliukus. Tačiau nemanau, kad tai pajautė ar pajaus kiekvienas, nes net ir aš žiūrėdama tą vietą antrą kartą nebejaučiau jokių ypatingų jausmų. Vis dėlto jei esi roko ar toje minutėje užfiksuotų grupių fanas, ši filmo minutė tikrai įsimins.

Kaip matote, abi mane sužavėjusios vietos yra pradžioje ir turbūt dariau klaidą rašydama įrašą nepažiūrėjus viso filmo. Bet jei būčiau rašiusi vėliau, tuomet gal nė nebeprisiminčiau visko taip aiškiai ir negalėčiau apie tai rašyti visiškai nuoširdžiai. Kita vertus, juk ne tame visa esmė. Svarbiausia, kad dar kartą įsitikinau, jog netikėtumai slypi keisčiausiuose dalykuose, juos randame ten, kur nė nesitikime, todėl manau, kad reikėtų tam nesipriešinti ir tikėti stebuklais, atsitiktiktinumais ar kuo tiktai norite. Tiesiog tikėkite. Juk būtent tikėjimas ir padėjo „Sound city“ įkūrėjams pasiekti tai, apie ką anksčiau galėjo tik pasvajoti!

Keletas šaunių dalykų:
Viena iš gerų vietų, kurios neaprašiau
Filmo anonsas
Filmo garso takelis        
        

                        Seize the day! Su meile, Gabrielė