Apie šleikštų pozityvą

Aš kone visą gyvenimą (o tiksliau - nuo tada, kai pradėjau kurti tekstus ir regzti sakinius) bandžiau visur kišt pozityvą. Iš pradžių viskas buvo lyg ir gerai, mat pradėjau rašyt būdama 9-10m., taigi ir gyvenimas nebuvo labai sudėtingas. Tikrai nebuvo sunku mąstyti pozityviai bei apie tai kalbėti. Nors nesakau, jog viskas klojosi puikiai, nes paauglystės pradžia kartino kasdienybę, tačiau tada tai manęs labai neveikė. Bent ne tiek, kad nugrimzčiau į blogų emocijų liūną.

Po to tas pozityvas ėmė darytis toks įkyrus, netikras, kone šleikštus. Kaip visos tos motyvacinės knygos, kurias vos pradėjęs skaityt meti į šalį. Netikiu jų nauda ir nemanau, jog kažkas turėtų, nes, atvirai pasakius, absurdiška ir kvaila tikėtis, jog perskaičius vieną kitą veikalą tapsi kažkuo kitu - geresniu, sėkmingesniu, gražesniu. Vis dėlto tada aš, kaip ir daugelis kitų žmonių, dar tikėjau tokiais paistalais.

Taigi tas perspaustas pozityvas mane ėmė pykdyti. Mano tekstai nebuvo nuoširdūs, nors iš turinio galėjai pagalvoti, kad esu pats nuoširdžiausias žmogus šioj žemėj. Tačiau tai buvo tik kažkokia žodžių krūva, kuri, maniau, yra visai nebloga, nes pozityvi. Juk ei, tokių žmonių reta!!! Bet kokia nauda iš to? Meluoti visuomenei - negražu, bet ne taip blogai, kaip meluoti sau. Meluoti, kad man viskas gerai, kad nieko man neskauda ir, kad nėra mano gyvenime vietos liūdesiui. Bet gi nė velnio! Kodėl mumyse pasėta toji baimė blogoms emocijoms ir jų pripažinimui?

Patikėkite, tai nereiškia, jog dabar grimztu į negatyvą ar jį aukštinu. Visiems sakau ir sau kartoju: kraštutinumai nėra gerai. Todėl štai kuo pradėjau labai žavėtis (ir kuo dažniau tuo gyventi) - ramiu pozityvu, kurį papildo liūdesys. Tokia rami ir žavi harmonija. Jei jaučiu, kad šiandien tikrai labai gera savam kūne ir pasauly, tai kodėl gi man nepasidalinus tuo su kitais? O jeigu kitą dieną viskas tarsi griūna ir dūžta širdis, tai why should I write stupid positive things? Nereikia. Neprivalau. Nebenoriu meluoti.

Nebijau būti nelaiminga. Tik pripažindama, kad liūdesys užima nemažą dalį mano (ir ne tik mano!) gyvenimo supratau, kaip lengva kvėpuoti. Ir visi tie, kurie jums sako, kad gyventi nuostabu, kad jų neveikia aplink esantis blogis, kad jie neverkia naktimis ir nejaučia pykčio, meluoja. Žinau, nes ir aš jų vietoj buvau. Ne visuomet jaučiausi gerai, bet bijojau pripažint. Pirmiausia - sau, o tada ir visiems likusiems. Bet dabar nebebijau. Nebijau gėdos, džiaugsmo, liūdesio, pykčio, tuštybės, meilės sau. Aš žmogus ir nebandysiu būt kuo nors kitu. Kaip trokštu, jog visi tą suprastų, kol ne per vėlu...

   Būkim tikri. Taip lengviau. 

Linkiu jums ramaus pozityvo!

                                                            Su meile, Gabrielė

Kaip gi viską aprėpti?

Dar vasario 15-ąją, paleisdama naujas mintis į internetą, rašiau, kad pagaliau nebekamuoja kūrybinė krizė ir vėl galiu rašyt. Tikinau, jog greit pasidalinsiu kruopščiai atrinktais tekstais, vėl dalysiuosi mintimis ir įžvalgomis, net atsisveikindama rašiau: „iki greitų susitikimų!“... Iš tiesų tą kartą buvau pilna įkvėpimo, o dar labiau - pilna noro dalintis, nepaisant to, jog mažai kas skaito.

O atsitinka, žinot, kaip visuomet. Kuo greičiau bėgo laikas, kuo labiau tolau tos vasario 15-osios, tuo mažiau man norėjosi kurti ir tuo dalytis. Vienu momentu net pagalvojau, jog gal iš viso reikia tinklaraštį ištrinti. Ši idėja dar nedingo iš mano minčių. Nieko keista, manau, tokių idėjų kiekvienam, bandančiam rašyti šioj svetainėj, kyla. Ypač, kai, atrodo, visai nesiseka ir statistika nedžiugina.

BET GI TIKRAI NE TA STATISTIKA SVARBIAUSIA. Bent jau ne dabar. Knygos dar išleist neketinu, užsidirbti pinigų tinklaraščio pagalba neplanuoju, taigi man svarbiausia, jog bent kažkas čia užeitų, paskaitytų, ką nors pakomentuotų. Kol tai netapo antru dienoraščiu, kurį rašai tik sau, tol rami galva. Na, bent jau turėtų būti... Nenuostabu, jog norisi kažko daugiau, norisi naujų skaitytojų, norisi, kad mane išgirstų, bet kad išgirstų, reikia ir garsiau, ir įdomiau kalbėti. To dar tikrai turiu išmokti.

Tai taip kažkaip ir supratau, jog tinklaraštis dar gyvuos ir nepasidaviau, juk man tai nebūdinga. Tebūnie ir tokiom sąlygom. Juk jau minėjau, jog be rašymo negaliu. O kad jau negaliu, tai ir nėr kur dėtis, rašau visur ir kuo dažniau. Paskutiniu metu daug mokiausi, ruošiausi standartizuotiems, kontroliniams, diagnostiniams, olimpiadoms... Rašyti visai nebebuvo laiko. Tai jūs net neįsivaizduojat, kaip gera dabar liet mintis, užstrigusias smegenų vingiuose per kokias dvi tris savaites!

Kad nebūtų čia tik dar vienas "sveiki, nerašiau ilgai, bet viskas, dabar tai jau nebebus taip" tekstas, tai pasidalinsiu tokiu trumpu minčių kratiniu, kurį sukūriau 2017 metų rudenį. Dar nežinau, ar man jis patinka, tai pasakykit jūs, gerai?


„Pasauly tiek daug nepaprastai gražių dalykų! Žmonių. Garsų. Vaizdų. Kvapų. Pojūčių. Visko tiek daug, kad kartais, kai susimąstai, pasidaro liūdna, jog visko niekada neaplankysi, nepamatysi, neišragausi ir neišgirsi. O juk tiek daug gerų knygų parašyta, filmų sukurta, spektaklių pastatyta, o kiek pasauly muzikos, nuo nepakartojamų klasicizmo laikotarpiu skambėjusių Mocarto sonatų iki šiuolaikinių jaunų roko grupių dainų!.. Kaip gi visa tai aprėpti?

Kaip dažnai mes neturėsim progos pajusti pirmosios šalnos skleidžiamos gaivos, išgirsti, kaip lėtai po žiemos speigų ima čiurlenti upelis, kaip ankstų rudens rytą tingiai kylanti saulė nušviečia miškus... Dauguma australų taip niekada ir nepamatys Lietuvos klonių ir miškų, dauguma mūsų tautiečių taip ir nekops Peru kalnais, o šios šalies gyventojai gal taip ir nestebės Islandijoje nuolat išsiveržiančių geizerių...

Norėtųsi visa paimti ir sugerti į save, nusipirkti tiek laiko, kad spėtum paklausyti visus vinilus iš local kasečių ir vinilų parduotuvėlės, turėti jo tiek, kad galėtum perskaityti visas knygas nuo Šekspyro iki Harper Lee ir pažiūrėti visus filmus, pradedant nebyliuoju kinu ir baigiant šiuolaikiniais Oskarų nominantais. O, kad tik tai būtų įmanoma...

Bet koks tada būtų žmogus? Štai koks - per daug išmintingas, per daug suprantantis, per daug skausmo jautęs, per daug viską žinantis ir... toks nelaimingas, kad nebepajėgtų būti čia, tarp paprastųjų mirtingųjų. Juk baltoms varnoms pritapti niekada nebuvo lengva.“

Ačiū tiems, kas esat. Dėl jūsų esu aš. 

Su meile, Gabrielė