2016 metų apžvalga: iššūkiai; mažieji tikslai

Prieš dešimt dienų pasidalinau įrašu apie patirtį įgyvendinant tikslus, kuriuos dar praeitąmet pakrikštijau „didžiaisiais“. Kodėl būtent didžiaisiais? Turbūt dėl to, nes jie reikalauja nemažai laiko ir pastangų. Tai ne tos svajonės, kurias galėtum išpildyti per vieną dieną ar net greičiau ir išbraukti iš sąrašo. Tokiems mažiems ar tiesiog paprastesniems norams aš skyriau atskirą vardą - „iššūkiai arba mažieji tikslai“. Šį gražų vakarą noriu jums papasakoti kaip man sekėsi susidoroti su jais. Patikėkite, net jei jie atrodo tokie mažyčiai ir paprastučiai, jiems reikėjo bemaž tiek pat daug pasiruošimo ir laiko, kiek didesniems tikslams.

                               Iššūkių; mažųjų tikslų vykdymas

1. Kursiu/atrasiu savo stilių. Pripažinsiu, kad vieno konkretaus stiliaus taip ir neišsirinkau. Vieną dieną rinkdavausi šviesią mergaitišką suknelę, kitą apsirengdavau juodai nuo auskarų iki batų, trečią griebdavau sportinę aprangą. Taip ir nenusprendžiau, ar žaviau puoselėti hipių madą, ar vis gi šiuolaikinę, taip ir nepasirinkau - geriau juoda ar pastelinės spalvos. Bet gal taip ir geriau? Gal tas suvokimas ateina savaime? Arba kaip tik, gal tam neužtenka 365 dienų, ypač, kai tikrai ne visas jas skiri stiliui ir grožiui. Taigi, aš vis dar rengiuosi kas tik šauna į galvą, che.

2. Paliksiu kuo daugiau įkvepiančių žinučių įvairiose vietose. Pagaliau galiu drąsiai ir nemeluojant pasigirti. Šis iššūkis nebuvo nei labai sunkus, nei reikalaujantis ypatingų sugebėjimų. Imi ir darai, negali nė jokių pasiteisinimų būti. Kartais vis susimąstau - kiek gi žmonių rado mano žinutes ir, dar įdomiau, kiek iš jų nusišypsojo. Būtų gera žinoti, bet, deja, tenka visa tai susikurti vaizduotėje. Patikinu, kad šis iššūkis (dabar jau nebe toks ir iššūkis) bus vykdomas ir 2017 metais. Skatinu ir jus prisijungti prie šios nerealios idėjos!

3. Bandysiu įveikti bent vieną baimę. Taip! Man rimtai pavyko! Nors nė nesitikėjau, jei atvirai. Žinoma, nėra taip, kad visiškai įveikiau baimę liftams, bet bent jau nebedrebu, kai reikia ten įeiti. Kitų mažų (ir siaurų!) patalpų vis dar vengiu, tačiau galiu pasidžiaugti - Čekijoje esančiame Čekų Rojuje man teko lįsti pro gana siaurus tarpeklius. Ir ką - nieko nenutiko! Lygiai taip pat su visokiais vabzdžiais ir vabalais - į rankas jokio mažo padarėlio deja, nepaėmiau, bet pratinausi prie minties, kad kokia boružėlė ar musė tikrai nieko man nepadarys. O tai visiška tiesa!

4. Pagaliau, po tiek laiko, įsigysiu kerzus. Žinokit, vis dar sunku apie tai kalbėti ir rašyti, nes kartais atrodo, kad sapnuoju, bet... šis tikslas ĮVYKDYTAS. Po trijų metų svajonių, kurios iki lemtingos šių metų lapkričio devynioliktos atrodė tuščios ir neįgyvendinamos, kerzai jau kurį laiką keliauja su manimi... beveik visur. Dievaži, nebūčiau nė pagalvojusi, kad tai ne tik velniškai gražūs, bet ir tokie patogūs batai! Taip, keistų žvilgsnių buvo, lygiai taip pat ir replikų, bet ar nuo to sumažėjo meilė kerzams? Nė trupučio!

5. Žiūrėsiu daugiau filmų, turinčių prasmę. Pa-ga-liau. Rimtai, kiek galėjo tęstis tas mano kvailų romantinių komedijų žiūrėjimas? Net pikta, kad praeityje tiek daug brangaus laiko skyriau tokiems išliekamosios vertės neturintiems kūriniams. Šiemet aš perlipau per savo įvairiausio plauko principus, įsitikinimus ir sėkmingai pažiūrėjau bent jau dešimt dėmesio vertų filmų. Keletą iš jų galiu pasiūlyti ir jums: „Atskalūno laiškai“, „Kuprotas kalnas“, „Aplink visatą“, „Aš, Erlas ir mirštančioji“, „Protas ir jausmai“, „Mirusių poetų draugija“. Galbūt vieną dieną apie juos parašysiu ir atskirą įrašą...

6. Toliau sėkmingai mokysiuosi įvairių kalbų. Kaip minėjau aną kartą, esu gabi kalboms. Bet taip pat pabrėžiau ir tai, kad šis iššūkis atims daug laiko (o juk įrašo pradžioje minėjau, kad prie mažųjų tikslų stengiausi priskirti tik „smulkesnius“ pasižadėjimus, che). Taip ir buvo - kalbų mokymasis tikrai ne pats lengviausias dalykas, bet tikrai jo nepamiršau ir nenustūmiau į šalį. Dar kartą ėjau į ispanų kalbos kursus, dar labiau stengiausi anglų bei rusų kalbos pamokose ir net gi išmokau keletą naujų lotyniškų žodžių. Žinau, žinau - kalnų nenuverčiau, bet progresas yra. O tai juk ir svarbiausia!


Taigi, dabar, kai išsamiai paatviravau apie visus tikslus, kurie sudarė šiuos metus, galiu ramiai laukti naujųjų sutikimo. Žinot, ateinantiems metams niekur nerašiau ir nerašysiu jokių svajonių. Jos, žinoma, gyvens mano mintyse, nuolat kursis naujos ir galbūt karts nuo karto kur nors bus užsirašytos. Bet nebus tokių mažų ir didelių tikslų sąrašų nei užrašų knygutėse, nei tinklarašty. Turbūt kiek pavargau, juk jau ne pirmus metus kūriau, rašiau ir, svarbiausia, daugiau ar mažiau sąžiningai vykdžiau. Šiais metais viliuosi kuo daugiau spontaniškų sprendimų, neįtikėtinų atsitiktinumų ir laimingų akimirkų. To nuoširdžiai linkiu ir jums, mieli skaitytojai.


                                   Laimingų naujųjų metų! Gabrielė

2016 metų apžvalga: didieji tikslai

Nejaugi jau įpusėjo gruodis? Nejaugi jau tuoj tuoj prasidės žiemos šventės? Man sunku patikėti, kad artėja šių, 2016 metų, pabaiga. Nežinau kaip jums, bet man šie metai prabėgo nežmonišku greičiu. Tiesą sakant, jau kelerius metus mane ištinka tokia situacija ir jau ne pirmą kartą artėjant naujiesiems metams bandau suprasti, kurgi dingo visas tas laikas. Dar, regis, ką tik rašiausi svajones ir tikslus naujiesiems metams, o šit jie jau baigėsi. Apie tuos tikslus ir kaip man sekėsi su jais susidoroti šiandien ir noriu papasakoti.

Beveik prieš metus, sausio šeštąją, savo tinklarašty pasidalinau sąrašu tikslų, kuriuos viešai pasižadėjau įvykdyti (jį galite perskaityti čia). Kaip man sekėsi, tuoj sužinosite. Bet visų pirma norėčiau trumpai papasakoti apie šiuos metus. Jau minėjau, jie ne praėjo, o tiesiog praskriejo tarsi greitasis aukso šmaukštas. Taigi, o juk aš ne Haris Poteris, nesu tokia nuostabi kvidičo gaudytoja ir tų metų-aukso šmaukšto pagauti man nepavyko. Užtat ir bėgte bėgau visur, skubėjau, bandydama pasivyti taip greit bėgantį laiką. Turiu pripažinti, kad visa tai nėra gerai, ir šie metai taip pat nebuvo tokie geri, kokių tikėjausi. O juk turėjau tikrai labai daug vilčių! Man atrodė, kad štai, pagaliau ateina tie my year. Deja.

Kad ir kaip gyvenimas vėtė, kad ir dažnai jausdavausi tarsi „apdaužyta“, negaliu sakyti, kad metai nieko verti. Kad ir kaip kartais užsinoriu ištrinti visas tas 365 dienas, pripažinsiu, kad turint galimybę neišdrįsčiau. Ir ne iš baimės, o dėl to, kad nenorėčiau. Juk ir po blogiausių dienų vėl ateidavo geros, juk ir po tamsiausių naktų ryte pakildavo saulė, juk kiekvieną dieną aš mokiausi, atradau ir augau. Šiandien drąsiai galiu sakyti, kad džiaugiuosi sukaupta patirtimi ir myliu tą žmogų, kuriuo esu.

O dabar pagaliau papasakosiu jums apie tai, kaip man sekėsi darbų gausoje dar rasti laiko išsikeltų tikslų įgyvendinimui. Pripažinsiu - lengva nebuvo, bet kiek man tai suteikė nuostabių ir neatrastų emocijų! Šie tikslai ir buvo dalis mano augimo, asmenybės išsilaisvinimo ir įvairiausių laimės pliūpsnių priežastis. Todėl jei niekada to nedarėt, tikrai patariu išbandyti šį būdą ir paįvairinti savo metus. Beje, iš komforto zonos išlipti galite bet kada - ne tik prasidėjus 2017 metams!

                                              Didžiųjų tikslų vykdymas 

   1. Neleisti kompiuteriui, telefonui, televizoriui ir viskam, kas netikra, užvaldyti manęs. Tą kartą paminėjau, kad esu tarsi „suaugusi“ su šiais daiktais. Praėjus metams galiu pasakyti, kad net jei ir neišmokau be to išgyventi nejaučiant diskomforto, vis dėlto gebu atsisakyti technologijų, o ir poreikio tokio milžiniško nebejaučiu. Nepasakyčiau, kad pavyko iš karto, bet vietoj virtualaus pasaulio dažniau rinkausi skaitymą, muzikavimą ar piešimą, stengiausi galvoti apie tai, kad internetas dažniau naudingas, nei žalingas ir laikui bėgant save reikėjo įtikinėti vis rečiau. Didžiuojuosi savimi ir tikrai nežadu mesti šio iššūkio kitais metais!

  2. Rūpintis sveikata ir ją tausoti. Norėčiau pasakyti, kad viskas ėjosi kaip per sviestą, bet... deja. Aš vistiek eidavau miegoti per vėlai, mokiausi tikrai per daug, o muzikos mokykla surijo kone visą mano laisvą laiką. Vis dėlto situacija nėra tokia tragiška, nes per šiuos metus aš išbandžiau nemažai būdų, kaip vaistus pakeisti natūraliomis priemonėmis, pamilau sportą ir vis dažniau įtraukdavau jį į savo dienotvarkę, leisdavau sau pailsinti smegeninę ir stiprinau imunitetą. Jei kalbėčiausi su praeities Gabriele, pamatyčiau, kiek mažai ji nusimano apie sveikatą. Šiandien aš žinau daug daugiau ir viliuosi, kad ateinančiais metais žinių bagažas tik didės.

 3. Vasarą paversti nuostabia. Štai čia ir norisi sustoti, neberašyti, pasislėpti. Vasaros, labai gaila, nuostabia aš nepaverčiau. Nebuvo ji tokia, kokios aš tikėjausi, neaplankiau daug šalių ir apskritai neįvykdžiau gal pusės punktų iš vasaros to-do list. Tai, žinoma, nereiškia, kad vasara buvo bloga. Kaip ir minėjau anksčiau, kiekvieną metų dieną be jokių išimčių, atrasdavau naujų ir neatrastų dalykų, tokiu būdu išsilaisvindama iš liūdesio ir rutinos spąstų. Vis dėlto net gi pavasaris ar ruduo šiemet atnešė daugiau spalvų ir įdomybių, nei visų taip mylima vasara. O tai juk vistiek gerai, hm?

Tokie buvo trys mano didieji tikslai, kuriais pasidalinau su jumis. Ne viskas pavyko taip, kaip tikėjausi, nebuvo du tūkstančiai šešiolikti my year, bet aš nesustojau. Nuėjusi ilgą kelią suklupdavau, tekdavo vėl viską pradėti nuo pradžių, bet niekada nepasidaviau. Ir štai šiandien esu kur kas geresnė savo versija, nei kad buvau praėjusį gruodį. Gal ir nenuverčiau kalnų, gal mano vardo ir nežino tūkstančiai žmonių, gal ir nesu herojė visam likusiam pasauliui, bet mano nuosavame ir nedideliame pasauly įvyko perversmas. Tuo ir noriu kartu su jumis pasidžiaugti ir, žinoma, palinkėti, kad ir jūs visada kovotumėte! Tik nepamirškit tikėti ir pamatysit, kaip tapsit bet kokios kovos laimėtojais. ♥ 

Visada laukiu jūsų komentarų! Pasidalinkit šių metų atradimais, džiaugsmais ir skausmais, pokyčiais, svajonėmis, netikėtumais bei viskuo, kas tik šauna į galvą!

                            Siunčiu geras emocijas! Gabrielė 

                                                                         


                                             

Laiškas Kalėdų Seneliui

Šiemet aš esu tikras Grinčas. Tikrai, tikrai. Tuo metu, kai lapkritis užleido savo vietą gruodžiui, kai visi aplink jau kurį laiką dainavo kalėdines dainas ir viltingai laukė sniego, aš tik liūdėjau dėl to, kad baigėsi ruduo. Šis metų laikas man atnešė kažkokius keistus laimės pliūpsnius, kurie aplankydavo, galima sakyt, reguliariai kas porą savaičių. Gal dėl to sningant mano akyse nežibėjo jokia ugnelė, nebuvo nė menkiausio noro gaminti rankų darbo atvirukus, o visus kalbančius apie šventes palydėdavau piktu žvilgsniu.

Bet kas gi nutiko? Ar šiemet kas nors kitaip nei praėjusiais metais? Tiesą sakant, ir pati iki šiol atsakymo neradau. Toks keistas tas gyvenimas, kartais mes nepajėgūs suprasti, kodėl įvyksta vieni ar kiti dalykai. Dėl to aš nusprendžiau Kalėdas... prisijaukinti. Gera žinia - man pavyko! O tada jau mažiau blogų emocijų tiek man, tiek visiems aplink mane. Grinčas beveik išvarytas!

Kalėdinę nuotaiką pajausti iš pradžių bandžiau mažais pokyčiais - džiaugsmas dėl advento kalendoriaus šokoladuko, šiltesnių batų avėjimas, pasivaikščiojimas sningant. Vėliau, kai šventės, regis, ėmė artintis nežmonišku greičiu, susigrizbau. Juk turiu padaryti atvirukus laiškų draugėms, nupirkti dovanas šeimos nariams ir, galų gale, apsireikšti tinklarašty. Būtent tada mane aplankė suvokimas, kad kažkas mano viduje jau pasikeitė. Didžiulis ir piktas Grinčas dabar jau nebe toks ir didelis, o pyktis išgaravo. Kaip tik tuo metu, skaitydama http://kaiveir.blogspot.lt/ tinklaraščio įrašą „Laiškas Kalėdų Seneliui“ supratau, kad ir pati labai noriu parašyti tikrų tikriausią (na, rašytą ne ranka ir ne ant popieriaus, bet vis dėlto) laišką Kalėdų Seneliui. Tai ko gi dar laukiu?


Kalėdų Seneli,

jei atvirai, nė nepamenu, kada paskutinį kartą rašiau Tau laišką. Tuo labiau, nepamenu, kokios tuo metu buvo mano vaikiškos svajonės. Greičiausiai, kaip ir daugelis kitų vaikų, norėjau gražios barbės ar kokio naujo ir populiaraus žaislo. Kiek tik pamenu, Tu visada išpildydavai mano norus. Kiekvieną Kalėdų rytą puldavau prie eglutės ir nekantraudama ieškodavau dovanų maišelio su savo vardu. O kiek džiaugsmo būdavo, kai jį rasdavau! Žiū - kiek daug visko viduje! Kokia laimė, koks džiaugsmas!
   Šiais metais, lygiai taip pat kaip ir praėjusiais, man teko gerokai pasukti galvą, kad sugalvočiau, ką tikiuosi rasti po eglute. Mano galvoje gyveno tik tos svajonės, kurios prašė sveikatos ir laimės tiems, kuriuos labiausiai myliu, bet suprantu, kad tokiais dalykais Tu aprūpinti negali. Vis dėlto, po kelių dienų, su skaudančia galva, bet pergalinga šypsena aš sugalvojau keletą „apčiuopiamų“ dalykų, kurie mane tikrai tikrai tikrai pradžiugintų.

• Šiltas, gražus ir minkštas megztinis. Toks, kokį kasmet dovanų gaudavo Ronis, o vėliau ir Haris! Man visuomet tie megztiniai atrodė tokie mieli, kad šiemet ir pati užsinorėjau gauti tokį. Ir nebūtinai jis turi būti brangus - svarbiausia, kad primintų man apie Kalėdas ir šildytų šaltais žiemos vakarais. O jei šalia jų dar gulėtų pūkuotos kojinės ar šlepetės, dovana iš viso būtų ne-rea-li.

• Geriausia draugė. Tai, turbūt, skamba labai keistai, bet būtent geriausios draugės man ir trūksta, kad galėčiau džiaugtis kiekviena diena. Žinoma, laimę galiu susikurti ir pati, be kitų žmonių pagalbos, tačiau draugė, su kuria galėčiau plepėti valandų valandas, ieškoti nuotykių ir tiesiog džiaugtis, būtų neįkainojama dovana, prilygstanti stebuklui! Gal ne Kalėdoms, bet tikiuosi, kad šis noras išsipildys ateinančiais, 2017, metais.

• Tikrų tikriausios Hario Poterio įvairių skonių pupelės. Tos, kuriose galima rasti ne tik skanių pupelių, bet ir tokių kaip ausų sieros skonio. Kai tik sužinojau, kad jos jau Lietuvoje, kone šokinėjau iš laimės. Taip, taip - aš tiesiog DIEVINU Hario Poterio filmus ir visa, kas su tuo susiję!

• Ko jau ko, bet vieno dalyko mano kasdienybėje tikrai trūksta! Turbūt koks šimtas metų praėjo nuo to laiko, kai turėjau termopuodelį. Ne šiaip sau kokį, bet gražų ir, svarbiausia, sandarų. Vos tik nusiperku ir pradedu džiaugtis, tuoj mane nuvilia, nes viskas, kas tik gali, ima ir išbėga. Kada gi mane aplankys laimė gauti idealų termopuodelį, a?

• Žvakės, mieli aksesuarai, knygos ir jų skirtukai, žaismingi ar rimtesni šalikai, smilkalai, rankų darbo dovanėlės, saldumynai, arbata, popieriniai laiškai, magnetukai, natūrali kosmetika, augalai ir visi kiti panašūs dalykėliai mane pradžiugintų bet kokia proga, o dar nuostabiau būtų gauti netikėtai užmirštus ir čia nepaminėtus, bet ne mažiau širdžiai mielus daiktus! 

Ir viskas. Visi (ne)realūs dalykai, apie kuriuos svajoju, išvardyti. Sąrašas neilgas, gal net nuobodus, bet vis geriau nei nieko. Tiesą sakant, man ir vieno išpildyto noro užtektų. Juk ne daiktai, ne materialūs dalykai svarbiausi. Galbūt ne visiems, tačiau, mano nuomone, kitaip būti nė negali. 

 Tikiuosi, Seneli, kad nepavargsi keliaudamas ir skraidindamas nesuskaičiuojamą kiekį dovanų. Nepamiršk prie kiekvienos iš jų prisegti kai ko labai svarbaus - tikrųjų vertybių. Tegul vaikai ir suaugusieji šiemet gauna ne tik išmaniuosius ar dovanų čekius, bet ir žmogiškumo, meilės, atjautos ir gerumo.
                                 Lauksiu Tavęs. Gabrielė
                  
                  

                     

     Gražių švenčių, bičiuliai! ♥ 

Vasaros atradimai: geriausios knygos

Savo gyvenimo be knygų neįsivaizduoju ir kalbu visiškai rimtai. Nuo pat pirmos dienos, kai išmokau skaityti (o tai buvo prieš aštuonerius metus!), nuo pat pirmos knygos aš supratau, kad tai - nepaprasta. Prisimenu, kaip dar nelankanti mokyklos Gabrielė keliaudavo į biblioteką, ten ilgai rinkdavosi knygeles, grįždavo su mažiausiai septyniomis knygomis ir visas jas sukrimsdavo žaibišku greičiu - po mėnesio vėl prisistatydavo bibliotekoje su šypsena ir begaliniu noru atverti kuo daugiau durelių skaitant naujas knygas ir pasineriant į dar įdomesnes istorijas. Šiandien, turiu pripažinti, knygoms laiko randu vis mažiau ir mažiau. O šią vasarą perskaičiau trimis knygomis mažiau, nei praėjusią! Tai tik įrodo, kad augant laikas pradeda skrieti kur kas greičiau. Dėl to man iš tiesų gaila, kad knyga rankose atsiduria rečiau... ir ne tik manosiose. Rugsėjo pradžioje kalbant su klasės draugais apie vasaros įspūdžius sužinojau, kad nė vienas neperskaitė daugiau nei dviejų knygų, o dauguma - nė vienos.

Patyriau lengvą šoką išgirdusi istorijas, kurios skambėjo taip: „...pasiėmiau knygą, nes mama liepė, paskaičiau vieną puslapį ir numečiau, vėl ėjau prie telefono... o kai ateidavo mama, vėl pasiimdavau knygą, kad nepyktų.“ Taigi dabar žmonės skaito tik todėl, nes reikia? Aš suprantu ir žinau, kad visada buvo tokių, kuriems knygos ne prie širdies, bet kai dvidešimt šeši tokie padarai sėdi Tavo klasėje, imi jaustis nesmagiai, tarsi nesuprastas. Kaip ir kiekvieną rugsėjį, buvau palydėta nuostabos šūksniais ir nustebusiais veidais. 'Kiek knygų?! Rimtai? Kaip taip iš viso įmanoma?' O kaip įmanoma visą vasarą būti taip siaubingai užsiėmusiu socialiniais tinklais ir kompiuteriniais žaidimais, kad pamirštum apie knygas?

Būtent dėl to supratau, kad būtinai turiu parašyti įrašą apie porą knygų, kurias išskirčiau iš tų, kurias skaičiau ir pamilau per šias atostogas. Tikiu, kad tarp mano skaitytojų, gal ištikimų, o gal tik pirmą kartą užklydusių, yra tokių, kurie vasarą rado laiko knygai. Labai noriu tikėti, kad rasite valandėlę skaitymui ir kitais metų laikais. O kad būtų lengviau, skubu aprašyti tas ypatingas ir mane pakerėjusias knygas, kurią rekomenduoju kiekvienam iš jūsų!

1. Stephen Chbosky „Atskalūno laiškai“
Šią knygą galiu vadinti ne tik geriausia perskaityta vasaros knyga, bet ir visų trylikos metų. Tiesa, padariau klaidą, kad anksčiau pažiūrėjau filmą, nei skaičiau knygą, bet norėčiau pabrėžti, kad abi istorijos pasakojimo versijos vertos dėmesio. Mano knygų vertinimas yra toks - jei ji palietė mano jausmus, jei privertė susimąstyti ir bent maža dalele pakeitė gyvenimą, tai jau užsitarnavo gerą vardą. „Atskalūno laiškai“ yra nuostabus to pavyzdys. Bet apie ką gi ji pasakoja?
Pagrindinis veikėjas Čarlis - toks, kaip ir dauguma mūsų. Kovojantis su paauglystės sunkumais, bandantis atrasti save ir išgyventi pirmus metus vidurinėje. Laimei, jam pasiseka - šie metai atneša gerų emocijų pliūpsnį, naujų draugų ir nuostabų mokytoją, tokį, kokių trūksta kiekvienoje mokykloje. Vis dėlto, nors Čarlis ir panašus į kitus paauglius, jis kitoks. Knygos metu rašytojas kartas nuo karto, neužsimindamas konkrečiai, bet pakankamai aiškiai parodo, kad Čarlis kovoja su sunkia liga, kuri apsunkina jo gyvenimą. Todėl drąsiai sakau, kad ši knyga skiriasi nuo kitų, iš pirmo žvilgsnio panašių ir jau nusibodusių knygų. O kaip žavu ir tai, kad pati knyga tarsi dvelkia praėjusiais dešimtmečiais!

2. Jostein Gaarder „Mergaitė su apelsinais“

Antroji knyga, patekusi į šį sąrašą, tiks žmogui, tikinčiam (o gal norinčiam patikėti) tikra meile, nes knyga, mano nuomone, iš to ir susideda - meilės. Tarp žmonos ir vyro, tarp tėvų ir sūnaus, tarp pasaulio ir žmogaus. Stebuklų čia netrūksta, bet neapsigaukite, tai - ne fantastikos žanro kūrinys. Mano nuomone, tai netgi visiškai reali istorija, tiesiog mūsų laikais labai sunku patikėti tikra meile. Dar sunkiau pastebėti mažus dalykus, tačiau pagrindiniam šios istorijos pasakotojui pavyko tai padaryti. Janas Olavas, žmogus, kuris kartu su sūnumi parašė knygą, net ir paskutinėmis gyvenimo akimirkomis džiaugėsi net mažiausiais stebuklais. O juk daugeliui iš mūsų džiaugtis gyvenimu taip sunku, tiesa? Vienas iš labiausiai įsiminusių Jano patarimų sūnui skatino stebuklo ieškoti ne tik kosmoso platybėse, bet ir apsižvalgius aplink bei pamačius visa, kas nuostabu visai šalia. 

Perskaičius šią knygą širdis prisipildo tikėjimo, keistai malonaus jausmo (ar tai meilė?) ir net laimės. Jei šito jūsų gyvenime dabar trūksta, „Mergaitė su apelsinais“ gali padėti, tikrai!

Štai tos dvi mane sužavėjusios knygos. Tikiuosi, kad bent vieną iš jų perskaitysite ir atrasite visa, ką radau aš, o gal ir dar daugiau. To jums šiandien ir noriu palinkėti - daug gerų, įdomių, įtraukiančių knygų, kurios padėtų pamiršti realybę ir pasisemti išminties!

O kokia perskaityta knyga jums paliko didžiausią įspūdį? Pasidalinkite atradimais!

                                         
                                Su meile ir linkėjimais, Gabrielė 

Aukščiau nosį - viskas bus gerai!

Nežinau, kaip apibūdinti tą keistą jausmą, kuris apima skaitant gerą knygą nutrintu viršeliu, geriant dar vieną žalios arbatos puodelį, aštuntą kartą klausantis tos pačios 70's primenančius laikus dainos, pasibaigus filmui, kurį, esu tikra, žiūrėsiu dar ne kartą ir besišypsant mažiausiai penkias minutes dėl visų šių dalykų. Neįsivaizduoju, kas tai per jausmas, bet jis velniškai geras. Žinokit, nuoširdžiai linkiu jums jį pajausti, nes kartais tai viskas, ko reikia, kad pasijustum reikalingas, suprastas ir... laimingas.

Ne visada gyvenimas būna gražus ir tikrai ne visada įmanoma išspausti nors menkiausią šypseną. Deja, toks jau jis - su kalneliais, duobėmis ir spąstais, kurie kartais išveda iš proto. Juk taip norėtųsi kasdien atsikelti su šypsena, kuri lydėtų visą dieną ir likusias kitas iki pat gyvenimo galo. Nuostabu būtų gyventi žinant, kad neužpuls liga, kad negausi blogo pažymio, kad nesudeginsi mylimiausio obuolių pyrago. Be realybė kitokia ir dažnai ta liga užpuola prieš svarbų renginį, gauni šešetą, nors mokeisi ir ruošeisi, o pyragas sugadina visą sekmadienio ramybę. Tik ar verta pergyventi?

Nors gyvenu dar palyginti trumpai ir neturiu didelio patirties bagažo, spėjau suprasti, kad kartais blogi dalykai atneša ir gėrio pliūpsnį. Ne, ne kartais - visada! Tik ne iš karto tai pamatome, gal net nenorime, nes kaip gi bėdos gali asocijuotis su gėriu? Bet jeigu apgalvotume visas prieš tai patirtas problemas ir jų pasekmes, įsitikintume, jog be tų patirtų kančių dabar neturėtume gausybės nuostabių dalykų. Vienas iš jų - patirtis. Juk kai pirmą kartą nusideginote dilgėle, kitą kartą jau žinojote, kad reikia pasisaugoti ir jos neliesti. Štai apie ką aš kalbu - jeigu patyrėte skausmingų incidentų, žinosite, ko reikia vengti. Gal žmonių, kurie apkalbinėja kitus ir skatina Tave daryti tą patį, o gal minties bėgti į lauką neužsirišus šilto šaliko, nors spaudžia šaltukas. Tačiau patirtis - dar ne viskas, tai tik pradžia.

Nežinau kaip jūs, bet aš pastebėjau, jog blogų įvykių dėka, tų kurie sudaužo širdį į tūkstančius dalelių, aš tampu žmogumi, kuriuo noriu būti. Atrandu dalykų, kurie skatina veikti ir mylėti gyvenimą, tampu stipresne ir tarsi užsiauginu storą odą, kurią kas kartą vis sunkiau pažeisti. Taip, reikia pereiti ilgą kelią, sunkų ir skausmingą, bet jeigu paklaustumėt, ar verta... Patikėkite, nedvejodama atsakyčiau „taip!“. Ištarčiau tai taip nuoširdžiai ir taip užtikrintai ne šiaip sau, o dėl to, nes žinau. Žinau, kad nepasigailėsite, be to... kitokių minčių ir būti negali! Kopti į gyvenimą, net jei jis atrodytų kaip pati aukščiausia viršukalnė, kurios aiškiai nė nematai - tai yra tikslas, kurio, manau, turėtų siekti kiekvienas.

Mieli draugai, niekada neleiskite kitiems žmonėms gadinti jūsų nepakartojamų gyvenimo akimirkų negatyviomis mintimis. Linkiu, kad jus suptų nuoširdūs, pozityvūs ir palaikantys žmonės. Sunkią dieną nepamirškite to, ką rašiau, net jei kiekvienas žodis skambės neįtikimai ir juokingai. O svarbiausia... Raskite tai, dėl ko norėsis šypsotis penkias minutes, o gal ir visą dieną ir taip iki paskutiniosios. Tikiu, jog tada ir tas prisvilęs obuolių pyrago gabaliukas taps skanesnis!


                                                                    Su meile, Gabrielė 

Nepamirškite pasimėgauti sekmadieniu su žalios arbatos puodeliu rankoje ir gera knyga. Oi, vos nepamiršau - daina iš praeities, kuri skambant fone sukuria visišką pilnatvės jausmą.

                                 Bowie is a legend

Kaip apmulkinti gyvenimą ir netikėtai tapti laimingu vaizduotės pagalba

Supranti, kad gyvenimas visai liūdnas, kai penktadienio vakarą sėdi prie kompiuterio ištisas valandas (tokie mano jau keli savaitgaliai), valgai nesveiką maistą ir net nesugebi pasidžiaugti tuo, jog karantinas ir tau dvi dienas nereikėjo į mokyklą. Auksinė taisyklė - jei dabartis nedžiugina, nusikelk mintimis į praeitį. Bėda ta, kad prisiminus senus, gerus laikus man akyse ima tvenktis ašaros - kaip blogai būti emocionaliu žmogumi... Tad susikūriau savo auksinę taisyklę - kada gyvenimas nedžiugina, reikia fantazuoti. Paprasčiausiai įjungti tą mygtuką, kuris sužadintų vaizduotę, ir viskas. Būtent tą aš ir darau, o kad tai virstų rašytiniu šaltiniu (ir kad labiau tuo patikėčiau) rašau čia, savo tinklaraštyje ir dalinuosi su jumis, mielieji skaitytojai.

Kokia nepakartojama vasaros diena! Dievaži, aš užuodžiu, aš regiu, aš visa širdimi myliu vasarą. Ar tai skambės beprotiškai, jeigu pasakysiu, kad jaučiu jos skonį, kad girdžiu jos juoką, kad išgyvenu laimę kartu su ja? Bet juk tai visiška tiesa! Būtent dėl to, prisipildžiusi gaivos ir džiaugsmo, aš dabar einu šiuo keliu. Keliu, kuris veda... ne, aš taip ir nebaigsiu šio sakinio, nes nežinau, kur jis veda. O man tai ir patinka. Juk gera nežinoti ateities, nesuprasti tiek daug, būti tokiam nereikšmingam. Tai nesvarbu, kadangi tu jautiesi gerai, turi žmonių, kurie tave myli ir supranta. Velniop, ką mano visas likęs pasaulis, tiesa?

Kaip malonu jausti saulės šilumą, girdėti paukščių balsus, girgždantį žvyrą po kojomis. Nuostabu suprasti, kad šios dienos kelionė tik prasidėjo ir aš turiu tiek daug laiko. Net nenumanau, kiek dabar valandų, bet juk laimingi laiko neskaičiuoja.. Galiu pasakyti, kad dabar pats dienos gražumas, saulė aukštai, pačioje dangaus viršūnėje, tiesiai virš manęs šildo ir skleidžia grožį. Aš vis dar einu, tik jau lėčiau. Nebegirdėti miesto šurmulio. Tokiomis akimirkomis supranti, kad jau atsiribojai nuo pasaulio, jau nebesi čia. Tai beprotiška, bet juk verta.. Dėl to verta gyventi.

Pagaliau aš čia. Čia, kur žolė minkštesnė, kur upelis čiurlena stebuklingiau, kur visos svajonės tampa realybe. Atsiguliau tarp margų gėlių. Aš mėgaujuosi šia akimirka. Dainuoju dainą, apie kurios egzistavimą niekas nežino. Juokiuosi, o mano balsą nusineša aidas. Laukiu savo geriausios draugės, kuri pasirodys visai netrukus. Ak, meluoju. Atėjau čia valandėle anksčiau, kad galėčiau tyloje pasidžiaugti pasauliu. Pasauliu, kuris dabar tik mano rankose.

Pagaliau jos sulaukiau. Žmogaus, kuris atvedė mane į doros kelią, parodė, kas yra tikroji laimė. Keista, kad prieš tai nuolat norėjau būti laiminga, nesuprasdama, ko iš tiesų aš siekiu. Taigi dabar sėdime po beržu, kartu dainuojame legendinę bitlų dainą ir žavimės kiekviena akimirka. Kiek mažai reikia, kad jaustumeis esantis gyvas, tikras, lyg naujai atgimęs. Gera žinoti, kad šalia yra žmogus, kuris visada supras, net kai darysi kvailiausius dalykus ar šnekėsi nesuprantam kalba. Mes praleisime čia visą dieną, iki tol, kol saulė pasikeis vaidmenimis su mėnuliu. Sugrįšime čia dar kartą. Ir vėl juoksimės, vėl dainuosime, vėl mylėsime šį netobulą pasaulį...

Gerai, jaučiu, kad būtent čia turėčiau sustoti. Net nežinau, ar kas skaitys, tačiau... Dabar jaučiuosi geriau. Prieš rašant mano kūnas priminė ledą, o dabar man karšta ir jau nebereikia megztinio. Keletą savaičių, o gal net mėnesių neradau vietos po saule, neradau laimės - dabar save įtikinau, kad viskas vieną dieną bus gerai. Skaitau, skaitau ir vėl skaitau šias pastraipas, šiuos žodžius, kurios padeda užsimiršti apie dabartį. O tada belieka laukti dienos, kada visa tai arba dar geresni dalykai pasirodys ir čia, dabartyje, realiame ir ne tokiame šauniame pasaulyje.

                  Iki kito karto! Su vasariškais linkėjimais žiemą, Gabrielė
                                  Minėta bitlų legendinė daina

Šiemet didžiausios svajonės virs realybe

Nepraėjo nė savaitė, o aš vėl čia! Džiaugiuosi, jog atsirado naujų skaitytojų. Juk be jūsų aš niekas. Šiandien atėjau su milžinišku noru parašyti kitokį įrašą. Tiesa, mano rašymo stilius niekur nedings, tačiau tokio tipo įrašą vargu ar esu rašiusi. Bet pabandyti verta ir, beje, man labai patinka iššūkiai. Nesvarbu, dideli ar maži. Tikėkimės, pirmas blynas prisvilęs nebus.

                              2016 metams aš pasižadu... (didieji tikslai)

• Neleisti kompiuteriui, telefonui, televizoriui ir viskam, kas netikra užvaldyti manęs. Taip, pripažįstu - esu tiesiog 'suaugusi' su šiais daiktais. Esu tikra, kad beveik visi esame, nepriklausomai nuo to, ar mums dešimt, ar penkiasdešimt. Todėl vienas iš svarbiausių ir sunkiausių tikslų - atsikratyti šios priklausomybės. Nuoširdžiai linkiu, kad ir jūs apie šią idėją pagalvotumėte. Visiškai atsisakyti naujųjų technologijų nereikia, bet vertėtų dažniau įkvėpti gryno oro, pakeliauti, bendrauti realiai - tai yra gyvenimo džiaugsmas.
• Rūpintis sveikata ir ją tausoti. Ne naujiena, jog daugelis paauglių praleidžia daug laiko mokydamiesi, lanko būrelius. Laiko miegui taip pat nelieka. Aš - ne išimtis. Esu žmogus, kuris visur dalyvauja, nemažai mokosi, viskam ruošiasi atsakingai. Negana to, esu perfekcionistė. Ir pabaigai siurprizas - kūrybingiausia, originaliausia bei aktyviausia esu būtent naktį. Visi šie dalykai sudaro mano vieną parą ir po tokių kelių mėnesių, pripildytu išsiderinusių parų aš... pervargstu. O tai nėra gerai, nes užpuola ligos, prastėja nuotaika, viskas atrodo pilka. Taigi pasižadu eiti anksčiau miegoti, kas rytą daryti mankštą (kol kas man puikiai sekasi), kuo daugiau sportuoti, nepergyventi dėl visko, sveikiau maitintis ir mokytis tiek, kiek reikia, o ne kiek galima daugiau. Sėkmės man!
• Vasarą paversti nuostabia. Ne, tai nereiškia, kad nesidžiaugsiu gyvenimu visais kitais metų laikais. Viskas labai paprasta - vasarą turiu daugiau laiko, galbūt net daugiau noro ir galimybių. Štai kodėl būtent vasarą noriu paversti visapusiškai nuostabia. Keli jau sumąstyti dalykai - daug keliauti (nes kelionės 2015 vasarą pavertė nepamirštama), gerinti regėjimą ir neapleisti pianino. Tikiuosi, jog šiemet man pavyks. Žinau, kad neapsieisiu be ašarų, pykčio bei nusivylimo, bet juk toks gyvenimas tik dar įdomesnis. Viskas, kas netobula - žavu. 

            
               2016 aš perlipsiu per save ir... (iššūkiai; mažieji tikslai)

1. Kursiu/atrasiu savo stilių. Taip, nesu tikra, ar man jį reikia kurti, ar atrasti. O gal abu. Tai gan sunkus išbandymas, kadangi stilių suprantu visiškai kitaip nei tėvai bei šiek tiek kitaip nei daugelis draugų, aplinkoje esančių žmonių. Todėl jeigu iššūkį įvykdysiu, tapsiu drąsesnė. O kas svarbiausia, didžiuosiuosi savimi, kadangi tai - drąsus žingsnis.
2. Paliksiu kuo daugiau įkvepiančių žinučių įvairiose vietose. Šią idėją pavogiau iš Dovilės (norint skaityti jos blog'ą, spausti čia). Man ji labai patiko! Siūlau visiems išbandyti - tai gali įkvėpti visiškai nepažįstamą žmogų, galima sakyti nieko nekainuoja, o Tu jausiesi laimingas. Žodžiu, šis punktas - didelis didelis gėris. 
3. Bandysiu įveikti bent vieną baimę. Oi, oi, baimių man netrūksta. Baimė vorams, baimė tamsai, baimė vandenynams, baimė liftams... Kad jos netaptų fobijomis, šiais metais pasiryžtu jas prisijaukinti. Žadu paliesti vorą ar net paimti jį į rankas, nueiti naktį į kitą kambarį be jokių šviesos šaltinių, vienai važiuoti liftu... Net rašydama šiek tiek drebu, bet juk viskas įveikiama!
4. Bandysiu laimę tinklaraščio 'Teenage dreams' rašytojų atrankoje. Bandžiau porą kartų - nepasisekė. Esmė tame, jog aš ne toks žmogus, kuris greitai pasiduoda. Aš noriu ten patekti ir aš galiu. Todėl vos tik turėsiu laisvesnio laiko, sužinojusi apie skelbiamą rašytojų atranką imsiuosi darbo. Na, o kol kas liksiu ištikima skaitytoja.
5. Pagaliau, po tiek laiko, įsigysiu kerzus. Šių nuostabių batų noriu mažų mažiausiai porą metų. Vos tik laimėsiu kovą prieš tėvus (jiems nepatinka šis mano noras), nusipirksiu kerzus. O tada jau įsivaizduoju, kaip spindėsiu iš laimės, visiems rodysiu, girsiuosi ir kasdien avėsiu. Tikėkimės, neišprotėsiu ir nemiegosiu su jais. Nors ką gali žinoti.. *juokiasi*
6. Pasirodysiu ant scenos, išliesiu visą save ir priversiu žiūrovus žavėtis manimi. Šį iššūkį supras ir gal net įsirašys į savo planų sąrašą tie, kuriems jau yra tekę būti ant scenos. Aš kiekvieną kartą gerai apsvarstau savo pasirodymą - kas buvo ne taip, kuo pati save nustebinau, analizuoju mokytojų žodžius. Kadangi ant scenos būsiu dar ne kartą ir ne du, prižadu vykdyti šį tikslą. Kuris, beje, suteiktų daug gerų emocijų man, tėvams, mokytojams.
7. Žiūrėti daugiau filmų, turinčių prasmę. Ar tai reiškia, kad aš iki šiol žiūrėjau beprasmius filmus? Na, ne visai, tačiau dažnokai psichologinius, rimtus filmus nustumdavau į šalį ir griebdavau pirmą pasitaikiusią romantinę komediją. Ką gi, atėjo metas pokyčiams ir filmų pasaulyje. Jau pasidariau ilgą sąrašą, kuris, neabejoju, vis ilgės. Belieka tikėtis, jog prie visų pavadinimų atsiras ir pliusai, reiškiantys, kad filmas jau pažiūrėtas, suvirškintas ir įvertintas.
8. Toliau sėkmingai mokytis įvairias kalbas (ispanų, lotynų, anglų, rusų...) Aš esu gabi kalboms, be to, jaučiu malonumą išmokdama naujų žodžių, gebėdama susikalbėti su kitataučiais ir matydama progresą. Šis iššūkis - vienas laukiamiausių, tačiau taip pat, atimantis daug brangaus laiko. Bet kuriuo atveju, metų pabaigoje aš tikrai mokėsiu ir žinosiu daugiau! 

Tuo ir baigsiu. Neslėpsiu, jog tikslų ir iššūkių mano galvoje bei užrašų knygutėje yra kur kas daugiau, tačiau kas per daug - tas nesveika (įrašas jau pakankamai ilgas). Be to, ne viską ir viešinti norisi... Vis gi tikiuosi, jog jums patiko. Būtų iš tiesų nuostabu, jeigu jus bent šiek tiek įkvėpiau ilgai naujų metai kelionei, žygdarbiams, išbandymams. Be to, galite drąsiai komentuoti, ką apie šį įrašą manote. Kaip ir sakiau - nesu tokio rašiusi, net nežinau, ar iš viso sekasi man tai daryti. Todėl nuosprendį man išsakysite jūs, mieli skaitytojai.

                                                                        Iki susitikimo, Gabrielė!

                             

O kas gi čia? Gabrielė sugrįžo!

Ar rašiau, kad sugrįšiu vasarą? Kokia melagėlė... Tiesa, nežinau, ar tai mano kaltė. Gal labiau mano įdomus gyvenimas (nors gal tai reiškia, kad vis gi aš?) yra didžiausias kaltininkas. Taip, vasarą tikrai prisimenu kaip nuostabią, nuotykių ir jausmų kupiną laikotarpį. Na, ruduo jai nenusileido, bet suprantama, kad mokslai ir stresas neleido viskuo džiaugtis. O šiandien būtent ir noriu parašyti apie tai, kas liko tik mano galvoje. Ką per tą tylos laikotarpį labai norėjau papasakoti, tačiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių tai neįvyko. Tikiuosi, jog jums patiks. Gero skaitymo!

Kalbant apie vasarą.. net nežinau, nuo ko turėčiau pradėti. Mintys šokinėja - vieną minutę aš birželio pradžioje, kitą - jau rymau prie lango rugpjūčio pabaigoje. Vis gi turiu išskirti didžiausią įspūdį palikusius dalykus, nepriklausomai nuo to, kada jie įvyko. Pirmiausia - apie keliones. Kur tik aš neapsilankiau! Išpildžiau seną svajonę nuvažiuoti į Italiją. Vaikščiojau Venecijoje, maudžiausi Adrijos jūroje, valgiau itališką maistą... Mačiau ir išgirdau tiek daug, kad kurį laiką buvo sunku atsigauti. Ne mažiau nustebino ir Lenkija. Kuri, beje, manęs prieš tai visai nežavėjo. Grįžusi supratau, kad labai klydau. Nusprendžiau - kiekviena šalis turi savų pliusų ir minusų, o Lenkijai pliusų tikrai netrūksta. Labiausiai mane sužavėjo Krokuvos senamiestis. Trijų dienų kelionėje teko aplankyti ir Slovėniją, o jos sostinė man pasirodė be galo jauki ir artima. Nežinau kodėl, kartais gyvenimas būna toks painus, su pilna neatsakytų klausimų.. Gerai, kad kartais net nereikia atsakymų.

Šią vasarą keliavau ne tik užsieny. Supratau, kad net ir mūsų mažoje šalyje galima rasti tikrų lobių, tik reikia noro. Ir aš nė kiek neperdedu! Antrą kartą nuvykau į nepaprastai gražų Lietuvos miestą - Anykščius. Visai ekspromtu atsidūriau Utenoje. Ironiška tai, kad ten gyvena mano dvi draugės. Būtent tą dieną jos su manimi susitikti negalėjo. Jei neklystu, penktą kartą apsilankiau Nidoje. Į ją vykti vasarą taip pat nežadėjom, tačiau beprotiškai džiaugiuosi, kad neplanuotai išvykom. Tai nepaprasta vieta - kas kartą sugrįžus vis kitokia, paruošusi šūsnį naujų staigmenų ir nuotykių. Vasarą keletą kartų buvau ir kaime. Tai, galima teigti, Dievo pamiršta vieta. Bet pastaraisiais keliais metais man ji tapo tokia brangia, kad keliavimas per visą Lietuvą iki mažo kaimelio - ne nuovargis, o dovana. Teko atsirasti ir Zarasuose bei jų apylinkėse. Vandenų kraštas tikrai vertas dėmesio.

Atskirą pastraipą norėčiau skirti pasakojimui apie paprastą kitiems, bet nepaprastą man Lietuvos vietą. Tai - mažas miestelis Pagramantis. Į jį užklydau lankydamasi Tauragės apylinkėse. Pamenu, tą dieną vadinau tikra vasaros diena. Ryškiai švietė saulė, tačiau per karšta nebuvo, dangumi plaukė draugiški debesėliai, o ir pati tą dieną jaučiausi pilna energijos. Kuo mane sužavėjo Pagramantis?Vieta, kur susikerta Akmena ir Jūra. Puikiai menu, kaip žiūrėjau į tekantį vandenį, klausiausi gamtos garsų ir svajojau, kaip norėčiau čia kasdien ateiti ir pasiimti visą gėrį. Godu? Galbūt, tačiau tuo pačiu, deja, neįmanoma. Aš net parašiau dainą apie tai, ką jaučiau būdama ten. Tiesą, muzikos jai taip ir nesukūriau. Taigi, tai jau veikiau eilėraštis. Iki šiol dar niekam nežinomas.

Be kelionių vasarą dar leidau nemažai laiko su brangiausiais žmonėmis - šeima ir draugais. Žaidžiau vandens balionėlių karą, leidausi į trumputes keliones su dviračiu, padėjau močiutei, kad ir kaip keistai tai skamba, bet sūpynė sode tapo mano gera drauge, susipažinau su ispanų tautybės merginomis ir mokiausi jų kalbos, dalyvavau vargonų festivaly ir dainavau miesto gimtadienio šventėje, bėgiojau ankstyvais rytais ir paprasčiausiai džiaugiausi vasaros teikiamais malonumais.

Apie rudenį rašysiu kur kas mažiau. Viskas, kas geriausia - susipažinau su vokiete Sophia, pirmą kartą nuvykau į Estiją, leidau laiką gamtoje, savaitės dienomis daug dirbau, o savaitgaliai atpirko visą darbą, pradėjau rašyti trečią dienoraštį, važiavau su dviračiu aplink savo miestelį (su dar daugybe žmonių), dar kartą aplankiau Ventės Ragą bei sostinę. Lapkritį galėčiau apibūdinti kaip problemų ir tamsos mėnesį, bet prisiminimai apie rugsėjį ir spalį tik geri. Didžiuojuosi, jog įveikiau didžiausius sunkumus ir sugebėjau patirti tiek daug, nepriklausomai nuo aplinkybių.

Tai viskas, ką norėjau papasakoti. Greičiausiai ne tik aš, bet ir jūs pastebėjote, kad po ilgo laiko tinklaraščio apleidimo nepatobulėjau. Jei žiūrint kritiškai, gal net gi visai prasti popieriai. Pažadu pasitaisyti, nebebūti melagėle ir išlieti savo mintis. Jau esu susikūrusi kelias įrašų vizijas, planuoju įnešti daugiau spalvų, paįvairinti įrašus, keisti dizainą. Bet viskas su laiku ir priklausys tik nuo to, kiek žiobarų skaitys šias rašliavas. O dabar, sudie!

                                                                          Su meile, Gabrielė
                                              Dieviškas Tori Amos kūrinys