„Nėra pasauly nė vienų namų,
Nėra pasauly nė vienos širdies,
Kur mano vardas, tariamas balsu tyliu,
Galėtų liūdinčias akis džiaugsmu nušviest.
Be saulėtos draugystės mano kelias.
Pabodo nuolatinė ir grubi kova.
Širdis suklupusi iš naujo kelias,
Bet amžinai viena, bet amžinai viena.“
Vytautas Mačernis, „Metai“, ištrauka iš 8 žiemos soneto
Kai esi paauglys, kuris supranta pasaulį kiek kitaip nei kiti ir turi jautrią sielą, dažnai gali pasirodyti, kad tavęs niekas nesupranta, kad niekuomet nerasi giminingos sielos. Tai nėra melas - niekas mūsų negali suprasti visiškai pilnai, to juk ir mes patys padaryti negalime. Bet kas, jeigu tau taip reikia bendrumo, žinojimo, jog kažkas irgi kenčia, kai taip norisi rasti tokią pat jautrią ir trapią sielą? Tada įsikniaubi į knygas, žiūri filmus, fantazuoji. Kol galų gale tavo gyvenime atsiranda viltis - žmogus, kuris mąsto taip, kaip tu. Tiesa, jau išėjęs anapilin, ir senokai... Bet jis čia. Ir viskas atrodo tikriau nei bet kada. Atrodo pagaliau prasminga...
Vytautas Mačernis. Pirma pažintis su juo - penktoje klasėje, kai lietuvių mokytoja namų darbams uždavė susirasti eilėraštį apie rudenį ir ji išmokti deklamuoti. Daugelis klasiokų džiaugėsi tokia proga - girdėjau, kaip visi sakė susirasiantys trumpiausią ir lengviausią eilėraštį ir jį padeklamuosiantys. Jau tada buvau kitokia, todėl namuose kruopščiai ir ilgai rinkausi eilėraštį, kuris man nuoširdžiai patiktų, nepaisant jo sudėtingumo ir ilgumo. Po kokių dviejų valandų radau eilėraštį „Rudens žodžiai“ ir nusprendžiau - šis. Šis ir joks kitas. Tada tik perskaičiau, kad jį parašė Vytautas Mačernis, bet dar nežinojau, kas jis, ir neturėjau laiko pasidomėti. Tiesiog išmokau ir džiaugiausi, kad radau tokį gražų eilėraštį.
„Rudens žodžiai“
Ateina rudenys per pievų žiedus,
Per žalio miško lapelius.
Taip šalta rytmetį, paukštelis nebegieda
Ir nebežydi žiedas, pilnas ir gražus.
Koks mėlynas dangus! Danguj akutės gailios
Kas vakarą graudina mus.
Prisirenka širdy daug ilgesio, daug meilės
Berašant rudenio žodžius.
Netrukus kris ant tako snaigės
Ir nebebus jau taip jauku –
Viskas pasauly vieną kartą baigias.
Kartu neamžinas ir tu – žmogus.
Kai kitą dieną per lietuvių kalbos pamoką padeklamavau šį eilėraštį, mačiau, jog mokytojai patiko mano pasirinkimas. Ji pasakė porą žodžių apie Mačernį, tragišką jo mirtį ir pridūrė, kad labai gražus šis eilėraštis, kaip ir visa kita kūryba. Taip pat pasakė, jog apie jį mokysimės vėlesnėse klasėse. Tokia ir buvo ta pirma pažintis, kurią laikui bėgant pamiršau. Tik po dviejų metų, kai jau mokiausi septintoje klasėje, jau kita lietuvių kalbos mokytoja pasakė, kad kitą pamoką nagrinėsime V. Mačernio kūrybą. Apsidžiaugiau, nes tada jau buvau truputį apie jį pasidomėjusi, bet nė neprisiminiau, kad penktoje klasėje deklamavau būtent šio jaunojo klasiko eilėraštį.
O man atrodo, kad tai buvo lemtinga. Kad ne šiaip sau ieškojau tinkamo eilėraščio, o radusi „Rudens žodžius“ pasirinkau būtent jį. Ir ne be reikalo po kelių metų Mačernis sugrįžo į mano gyvenimą. Jau visam, nes nebegalėjau jo išmesti nei iš minčių, nei iš širdies. Įsiskverbė savo žodžiais, giliomis akimis, jautria siela. Kai toj pačioj septintoj klasėj reikėjo išmokti papasakoti kurį nors „Rudens sonetą“, pasirinkau septintąjį, bet perskaičiau visus, nors to daryti nereikėjo. Nereikėjo pamokai, bet reikėjo man. Nes pagaliau radau tą, kurį suprantu, tą, kuris galėtų suprasti mane. Ir nors nesitikėjau, kad giminingą sielą rasiu poezijoj, nesitikėjau, kad to žmogaus nebebus gyvųjų tarpe. Bet džiaugiausi, neapsakomai džiaugiausi, kad tai pagaliau įvyko.
Na, bet Mačernis ir vėl po kiek laiko dingo iš mano gyvenimo, turbūt to ir reikėjo tikėtis, nes mano mintyse buvo tik mokslai, o ne poezija. Neturėjau laiko sau, savo emocijoms, kita vertus, net nežinau, ar to reikėjo - kartais tiek mokydavausi, jog net pamiršdavau ir nepagalvodavau, kaip jaučiuosi, paprasčiausiai dirbdavau kaip robotukas. Bet taip žmogus, o ypač aš, ilgai tverti negali, todėl jau pavasarį vėl įsijungiau paskaitinėti Mačernio sonetus, šį kartą - pavasario. Ir nustebau, kaip taikliai jis aprašo būsenas, kurias jaučiu, kaip nuostabiai ir gyvai pateikia gamtą, kaip puikiai perteikia džiaugsmo ir skausmo artumą.
Per šias Kalėdas po eglute radau biografinį romaną apie Vytautą Mačernį - „Dūžtančios formos“, parašytos Aldonos Ruseckaitės. Niekada nebuvau gavusi knygos per Kalėdas. O dar tokios! Taip džiaugiausi, taip nekantravau perskaityti. Bet tam ir vėl trukdė mokslai - knygą skaičiau bemaž penkis mėnesius. Bet po jos jau ir vėl nebebuvau tokia, kaip anksčiau. Mačernis tik dar labiau įsiskverbė į mane, šįkart supratau, kad jo jau nepamiršiu, neapleisiu. Niekada. Net jei norėčiau.
Rugpjūčio pradžioje iš bibliotekos pasiėmiau knygą apie Vytautą Mačernį (arba tiksliau - jo kūrybos knygą) „Praeinančiam pasaulyje praeisiu“, kurioje nugulusi tiek proza, tiek poezija, parašyta V. Mačernio prieš daugel metų. Ir vėl tas artumas - juk ir aš pati neapsiriboju viena sritimi rašyme. O kur dar tie žodžiai, atrodo, gimę mano galvoje, nors parašyti jo taip seniai... Tada ir supranti - kartų beveik niekas neskiria, nebent įsitikinimai. O žmogus, nors ir keičiasi, nors ir tobulėja, jo jausmai lieka tokie patys. Todėl Mačernis man toks ir artimas. Jausmų, gilių vandenų, egzistencinių klausimų žmogus. Gimęs beveik prieš šimtą metų, rašęs prieš aštuoniasdešimt - o toks artimas ir giminingas, lyg gyventų dabar. Sielos draugas. Ne tik man. Visiems, kuriuos palietė, kuriuos privertė apsiašaroti ar sutrikti.
„Šiandien norėčiau išsitiest kur miško aikštėj
Ir taip, pusiau budėdamas, pusiau sapne,
Klausytis vėjo, kurs po plačią girią vaikšto,
Viršūnių įsuptų daina ramindamas mane.
Norėčiau metų tūkstantį aš taip tysoti
Su neaiškiai suvokiamu gyvybės jutimu,
Kol samanom apaugtų sąnariai žaizdoti
Ir sieloj taptų kaip tvėrimo dienoje ramu.
Aš pavargau pasaulyje, tai, poilsio išsilgęs,
Norėčiau kartą ties beribiais vandenais,
Kur šiltas vėjas pabučiavimais drėgnais
Prabėgdamas liepsnojančias žaizdas suvilgo, -
Ištiesti sąnarius ir įkvėpimais pakiliais
Ramiai ritmuoti visą amžinybę ilgą.“
„Metai“, 6 pavasario sonetas
Vytautas Mačernis mane paskatino žvelgti giliau, daugiau laiko praleisti gamtoje, taip pat įkvėpė eilėraščiams, prozai. Leido apgalvoti, kaip noriu gyventi, kurias vertybes turėčiau aukštinti, sujaudino savais meilės laiškais ir privertė susimąstyti - gal meilė tikrai egzistuoja? Kad ir kokia jos forma. Bet labiausiai dėkoju jam už tai, kad padėjo nurimti mano sielai ir, atrodo, buvo šalia, sakydamas - tu ne viena, aš irgi kentėjau, jaučiausi taip pat, net blogiau. Tikiu, ne tik man jis padėjo susiprasti bei pasijusti suprastai. Vytautui Mačerniui pavyko nušviesti visus esamus ir būsimus kelius. Tikiu, jog tuo didžiuotųsi, jei dar būtų čia...
„Todėl mokėkime gyventi nors dūžtančiose formose. Mes patys esame šviesa, mes patys esame saulė, todėl neaimanuokime, jei aplinkui tamsu, mes nemokame sau kelio nušviest. Kiekvienas nešam sielą lyg žibintą. Ir ką aš padarysiu, jei mano žibintas silpnai šviečia.
Tačiau aš norėčiau, norėčiau visiems nušviesti kelius. Aš norėčiau, kad kas nors mane lyg degantį ugnies kamuolį išspjautų dangaus gelmėn. Ir aš tada šviesčiau virš jūsų galvų per visas dienas lyg nepasiekiama saulė.”
Su meile, Gabrielė
