Pirmą kartą stiprų ir nepaaiškinamą laisvės troškimą pajutau dar ankstyvoje paauglystėje – vadinasi, man tuo metu buvo gal dešimt, gal vienuolika metų. Esu beveik tikra, kad tai nutiko vykstant namo iš kaimo arba atvirkščiai. Kelionė į vieną pusę trukdavo daugiau nei tris valandas, o be tų kelių pravažiuojamų miestų bei miestelių nieko daugiau nematydavau kaip tik bekraščius laukus ir kur ne kur pasirodančius didingus lietuviškus miškus, kurie tada žavėjo savomis paslaptimis, o ilgainiui tapo prieglobsčiu, į kurį buvo (ir vis dar yra!) gera grįžti. Taip, manoji laisvės samprata kiek skyrėsi nuo to, kuo ja laikė kiti jauni žmonės – tada man nereikėjo nei cigarečių, nei vakarėlių, nei kitos šalies. Aš troškau tik pabėgti į miškus, kad ir labai trumpam, tam, kad galėčiau viską išjausti, viską išrėkti, viską, kas blogo susikaupę – paleisti. Man atrodė, kad miškuose (o vėliau – apskritai gamtoje) aš nurimsiu, sutvirtėsiu ir galėsiu grįžti į tokį pilką ir man netinkantį, vis bėgantį, netikrą bei purviną miesto gyvenimą.
Deja, retai galėjau tai padaryti. O gal ir blogai dariau garsiai nereikšdama šio noro (turbūt pirmoji išmokta pamoka, kad visuomet reikia kalbėti(s)) – juk, turbūt, pasidalinus mintimis su tėvais, jie dažniau būtų mane vežęsi į miškus. Nors, vis dėlto, esu jiems dėkinga už tai, kad anksti supažindino su įvairiausiais gamtos kampeliais. Aš vis galvoju – turbūt dėl to, jog pirmąsias vaikystės vasaras leisdavau tai Palangoje, tai pas močiutę kieme, ir tapau tokiu visišku gamtos vaiku. Keista suvokti, kad smėlis, kurį bėriau tarp rankų ir dobiliukais nužertas mažytis (o anuomet atrodęs milžiniškas) močiutės sodo plotelis, stebėti prieš kokį penkiolika metų, paliko tokį neišdildomą įspūdį.
Iš tikrųjų tai miškus aš pastebėjau anksčiau nei pradėjau trokšti į juos pabėgti. Savaime suprantama, juk tos kelionės į kaimą neprasidėjo tik paauglystėje – vadinasi, ir vaikystėje nori nenori spoksodavau pro langą ir, manau, tai įstrigo galvoje. Gal ir nesąmoningai, bet visiškai suprantamai tie vaizdiniai galų gale grįžo kitu pavidalu. Yra ir kitų atsiminimų apie lietuviškas girias, kuomet tapdavau ne tik stebėtoja iš šalies. Tik jau nebežinau, ar tikrų. Pamenu, kai skaitydama Granausko knygą radau aprašytą įdomų reiškinį: autorius rašė apie tai, jog sendamas žmogus ima nebeprisiminti kai kurių dalykų, todėl juos arba visai pamiršta, arba iškraipo. Būna, kad sukuria ir visai naujus prisiminimus – keista, turbūt jie taip net neturėtų vadintis, bet kas dabar žino, ar tai tikra, ar ne. Na, ir nors man dar iki senatvės tolokai, aš irgi suabejoju kai kurių įvykių nuotrupų, užsilikusių mintyse, tikrumu.
Pavyzdžiui, jau daug metų man vis į mintis grįžta tokia scena: labai labai šviesi ir šilta vasaros diena, leidžiama miške, mane supa šeima, o aš pati esu maža mergaitė, kuriai gyvenimas – nerūpestinga kelionė. Atsimenu, jog tam miške pasidarėme iškylą, o bevalgant prieš akis praskrido ryškiai geltonas drugelis. Atrodo, girdžiu tėčio balsą: „Tai – citrinukas.“ O po to (net nežinau, ar čia – tos pačios dienos prisiminimas) kartu su sese ėjome lieptu virš ežero, kuris buvo šalia to miško. Vakarėjo, ir šiltą dieną pamažu keitė vėsa, o saulė jau nebetvieskė geltonu atspalviu – ji tapo pasteliniu saulėlydžiu. Tikra? Netikra? Kas bepasakys. Kiekvienam, kuris galėjo dalyvauti šioje išvykoje, šis prisiminimas arba lygiai taip pat išdilęs, arba aš vis tik klystu ir jo net nebuvo. Nors, pripažinsiu, sužinoti tiesos nenorėčiau – taip ir trokštu tikėti, kad toks gražus įvykis iš tiesų kadaise vyko.
Bet vaikystėje, šiaip ar taip, man užteko tų trumpų išvykų ir tokių pat greitų grįžimų namo. Tik vėliau, kai jau labiau pasaulį suprantančiom akim žvelgiau į miškus, suvokiau visai kitokią jų prasmę. Vienas didžiausių mano gyvenimo lūžių (tiek gerąja, tiek blogąja prasme) ir buvo tie vienuoliktieji gyvenimo metai, tad nenuostabu, jog tada ir gamtos suvokimas pasikeitė. Prieš tai visko bijojusi, pajutau nepaaiškinamą, kone svaiginantį norą pabėgti į mišką ir tapti jo dalimi. Viską įsivaizdavau kiek utopiškai: galimybę pagyventi ten kiek nors laiko, galbūt pačios susiręstam namelyje, iš kurio galėčiau stebėti laukinius gyvūnus, paskęsti rudeniniame rūke ir spoksoti į mėnesieną naktimis. Apie tai parašiau beveik visus savo pirmuosius tekstus. Kai ilgiau pagalvoju, gal tai ir davė peno man apskritai pradėti rašyti. Ačiū? Galbūt.
Nuvilsiu ar ne, aš į tuos miškus vis dėlto taip ir nepabėgau. Žinau, viskas skambėtų kiek įspūdingiau, jei papasakočiau kokią neįtikėtiną istoriją, kaip man sekėsi toje gamtos apsuptyje gyventi, kaip gyvenimas klostėsi grįžus ar panašiai. Jei papasakočiau, kaip skautiškai susikūriau laužą, prisijaukinau voverę, miegodama namelyje girdėjau staugiančius vilkus, o ryte šokdavau į upę, tekančią pamiškiu. Bet aš žinau, puikiai žinau – to niekada nebuvo. Jei būtų buvę, atmintis nebūtų ištrynusi iš prisiminimų. Gaila, bet dėl šito esu tikra – nei vienam vingy joks panašus epizodas neužfiksuotas. Gal niekada ir nebus.
Kita vertus, gyvenimas – painus dalykas, ir kuo daugiau metų nugyvenu, tuo labiau nesuprantu, kaip jis veikia. Todėl ką gali žinoti – gal kokią dieną, jau perkopusi trečią, ketvirtą ar balažin kokią dešimtį, aš leisiuosi gyventi į miškus, o gal, blogiausiu atveju (nors ar tai kaip siejas su blogiu?), leisiu savaitės atostogas klajodama lietuviškomis giriomis. Man norisi tikėti, kad tada, po dvidešimties ar trisdešimties metų, jų dar bus. Juk kitaip dužtų visos mano (ne)vaikiškos svajonės, o ilgainiui turbūt net pamirščiau, kaip kutenančiai kvepia pušys ir samanos, kuriom eiti minkščiau nei baltišku smėliu, o juk to negalėčiau išverti.
Ačiū, lietuviška giria, kad mane užauginai.
Su meile,
Gabrielė
