Ne visada gyvenimas būna gražus ir tikrai ne visada įmanoma išspausti nors menkiausią šypseną. Deja, toks jau jis - su kalneliais, duobėmis ir spąstais, kurie kartais išveda iš proto. Juk taip norėtųsi kasdien atsikelti su šypsena, kuri lydėtų visą dieną ir likusias kitas iki pat gyvenimo galo. Nuostabu būtų gyventi žinant, kad neužpuls liga, kad negausi blogo pažymio, kad nesudeginsi mylimiausio obuolių pyrago. Be realybė kitokia ir dažnai ta liga užpuola prieš svarbų renginį, gauni šešetą, nors mokeisi ir ruošeisi, o pyragas sugadina visą sekmadienio ramybę. Tik ar verta pergyventi?
Nors gyvenu dar palyginti trumpai ir neturiu didelio patirties bagažo, spėjau suprasti, kad kartais blogi dalykai atneša ir gėrio pliūpsnį. Ne, ne kartais - visada! Tik ne iš karto tai pamatome, gal net nenorime, nes kaip gi bėdos gali asocijuotis su gėriu? Bet jeigu apgalvotume visas prieš tai patirtas problemas ir jų pasekmes, įsitikintume, jog be tų patirtų kančių dabar neturėtume gausybės nuostabių dalykų. Vienas iš jų - patirtis. Juk kai pirmą kartą nusideginote dilgėle, kitą kartą jau žinojote, kad reikia pasisaugoti ir jos neliesti. Štai apie ką aš kalbu - jeigu patyrėte skausmingų incidentų, žinosite, ko reikia vengti. Gal žmonių, kurie apkalbinėja kitus ir skatina Tave daryti tą patį, o gal minties bėgti į lauką neužsirišus šilto šaliko, nors spaudžia šaltukas. Tačiau patirtis - dar ne viskas, tai tik pradžia.
Nežinau kaip jūs, bet aš pastebėjau, jog blogų įvykių dėka, tų kurie sudaužo širdį į tūkstančius dalelių, aš tampu žmogumi, kuriuo noriu būti. Atrandu dalykų, kurie skatina veikti ir mylėti gyvenimą, tampu stipresne ir tarsi užsiauginu storą odą, kurią kas kartą vis sunkiau pažeisti. Taip, reikia pereiti ilgą kelią, sunkų ir skausmingą, bet jeigu paklaustumėt, ar verta... Patikėkite, nedvejodama atsakyčiau „taip!“. Ištarčiau tai taip nuoširdžiai ir taip užtikrintai ne šiaip sau, o dėl to, nes žinau. Žinau, kad nepasigailėsite, be to... kitokių minčių ir būti negali! Kopti į gyvenimą, net jei jis atrodytų kaip pati aukščiausia viršukalnė, kurios aiškiai nė nematai - tai yra tikslas, kurio, manau, turėtų siekti kiekvienas.
Mieli draugai, niekada neleiskite kitiems žmonėms gadinti jūsų nepakartojamų gyvenimo akimirkų negatyviomis mintimis. Linkiu, kad jus suptų nuoširdūs, pozityvūs ir palaikantys žmonės. Sunkią dieną nepamirškite to, ką rašiau, net jei kiekvienas žodis skambės neįtikimai ir juokingai. O svarbiausia... Raskite tai, dėl ko norėsis šypsotis penkias minutes, o gal ir visą dieną ir taip iki paskutiniosios. Tikiu, jog tada ir tas prisvilęs obuolių pyrago gabaliukas taps skanesnis!
Su meile, Gabrielė
Nepamirškite pasimėgauti sekmadieniu su žalios arbatos puodeliu rankoje ir gera knyga. Oi, vos nepamiršau - daina iš praeities, kuri skambant fone sukuria visišką pilnatvės jausmą.
Bowie is a legend