Keiskime ir keiskimės

Nežinau kaip jūs, bet aš nuo pat vaikystės bandžiau keisti pasaulį. Norėjau taikos ir maniau, kad vos užrašius šį norą ant lapelio bei įmetus jį į svajonių stiklainį, pasauly įsiviešpataus taika. Troškau, kad žemė būtų švari ir tikėjausi, kad gamta su tuo susitvarkys. Arba Dievas. Ir tada kai tas kažkas išgirs mano norus, jis išgelbės mūsų pasaulį. Čia nebevyks karai, žmonės nebeskaudins vieni kitų, nebekvėpuosime užterštu oru, visi daug ir plačiai šypsosis, o saulė švies kiekvieną dieną.

Vis gi teko praeiti keleriems metams, kad būčiau čia, kur esu dabar. Kad suprasčiau, jog tai neįvyksta taip paprastai ir dar - kad ir ką daryčiau, aš negaliu išgelbėti visos mūsų planetos. Bet tai nereiškia, kad negaliu padaryti nieko. Aš galiu daug. Lygiai taip pat ir Tu. Jei ne visoje žemėje, Europoje ar Lietuvoje, tai savo mažame pasauly galime nuveikti žiauriai daug. Ir mes galime būti (tiesą sakant, jau esame) daug daugiau, nei visi tie principai, pasiteisinimai ir tinginystė. Tereikia veikti.

Vienas iš dalykų, kurį pradėjau dar praėjusiais metais ir tęsiu šiais - meilė kitiems. Supratau, kad jei ne svarbiausia, tai bent viena iš svarbiausių vertybių gyvenime - meilė. Tarp draugų, tarp porų, tarp augintinių ir šeimininkų. Meilė gamtai, meilė knygoms, meilė absoliučiai bet kam. Man atrodo, kad nėra vietos, nėra žmogaus, kur nebūtų meilės. Ji visur nepriklausomai nuo to ar mes norim jos, ar ne. Nemanau, kad meilės reikėtų bijoti, gėdytis ar net nekęsti. Ją reikia kurti ir skleisti. Štai kodėl ėmiau vis dažniau bendrauti su atstumtais žmonėmis, rašyti įkvepiančias žinutes, nusišypsoti praeiviams, apkabinti brangiausius, galų gale, net gi pradėjau dažniau rašyti čia. Tai irgi kažkokia meilės forma, nes noriu jums, skaitytojai, perduoti kuo daugiau pozityvo, įkvėpimo ir naujų minčių.

Daug kas galvoja, kad per sunku. Per sunku rūpintis kitais, kai Tau trūksta dėmesio. Per sunku šypsotis, kai nori verkti. Per sunku įkvėpti mintimis, kai galvoje minčių sausra. Tai, suprantama, nelengva. Tai reikalauja pastangų, beje, kaip ir bet koks kitas darbas. Taip, tai darbas - ilgas, sunkus kelias, kuriame pasitaiko visko. Bet kai dirbi dėl to, kad gyvenimas Tau ir kitiems būtų mielesnis, nėra taip jau ir sunku. Tuomet savo sudaužytoje širdyje randi užsilikusio švelnumo, sujauktose mintyse - išminties, o verkti norisi daug rečiau nei šypsotis. 

Svarbiausia neleisti niekam įsibrauti į Tavo mintis. Neleisti sugriauti didelių svajonių. Neleisti sužlugdyti to, ką susikūrei. Ne visi žmonės mėgsta matyti, kaip keičiasi šalia jų esantys žmonės. Kaip jiems ima augti sparnai, kaip jie vis plačiau šypsosi ir kaip švyti jų veidai. Tokie žmonės, apimti pavydo ir liūdesio, stengiasi visa tai sugriauti. Bet reikia nepamiršti, kad kūrei ne tam, jog sutryptų. Ir jog esi kur kas aukščiau už visus tuos, kurie tik burba, kaip blogai būti čia, kur jie yra, bet nepajudina nė piršto tam, kad būtų geriau.

                                Keistis ir keisti. Štai kur visa esmė.

                                                           Su meile, Gabrielė