Nenoriu pasakoti atskirai apie kiekvieną dieną, nes apie kai kurias galėčiau suvelti tik negatyvių minčių kratinį, o to daryti tikrai nenoriu. Geriau parašysiu apie gerus ir truputį prastesnius dalykus, pamąstymus, visumą ir truputį smulkmenų. Galbūt čia nerasite visos reikiamos informacijos, kurios reiktų svarstant apie kelionę į Ukrainą, tačiau gal bent prisiminsit kelionių gražiąsias ir blogesnes puses ar nuspręsite sėsti į automobilį ir visa tai patirti savo kailiu.
Jei manęs paklaustų, koks pats pirmas dalykas, kurį prisimenu iš kelionės, tai, ironiška, būtų ne ukrainietiški balandėliai ar Liubarto pilis, bet žmonės. Žmonės autobuse, kalnuose, senamiesčio gatvėse. Jie yra mano įkvėpimo šaltinis, aš mėgstu kurti istorijas apie juos, nors net nežinau, kokie jie ir ką veikia, man patinka juos stebėti (not in a creepy way), iš jų mokytis. Turbūt dėl to jie labiausiai ir įstrigo atminty.
Tęsiant kalbą apie ukrainietiškus balandėlius (verta paminėti, kad jie ne su kopūstais, o varnalėšų lapais!) ir kitą šios šalies tradicinį maistą, tai, žinokit, jis tikrai skanus. Jei norit geriau suprasti, ką turiu omeny, tai pasakysiu, kad esu tikrai labai išranki maistui, tad žodis skanus čia reiškia daug. Degustuojant maistą valgiau beveik viską - dviejų rūšių salotas, užtepėles iš lašinių, keptas daržoves, virtinukus su sūriu, mėsa ir bulvėmis, sriubą... Todėl drąsiai galiu sakyti, kad ukrainietiška virtuvė nuostabi.
Kadangi muzika yra kone svarbiausias dalykas mano gyvenime, tai negaliu nepakalbėti ir apie ją. Ne, ne ukrainietišką, bet tą, kuri skambėjo mano ausinukuose riedant duobėtais Ukrainos keliais. Daugiausiai klausyta buvo Khruangbin - White Gloves. Ji buvo must, kai vėlai vakare imdavo temti, po ilgos dienos pagaliau galėdavai užsimerkti arba stebėti medžių kontūrus ir paskęsti melancholijoje. Kita daina, skambanti visiškai priešingai, buvo My Morning Jacket - Golden. Ją klausydavau, kai išlįsdavo saulė ir norėdavosi kažko tokio šviesaus bei pozityvaus. O kadangi istorijas kuriu ne tik žmonėms, bet ir dainoms, tai šiai sukūriau istoriją apie skautų stovyklą. Žinau, kad žodžiai ne apie tai - tiesiog dažnai mane įkvepia muzika, ne žodžiai. Be šių dviejų dainų dar nuolat klausiau Radioheadų, nes visai neseniai labai pamilau šią grupę, taip pat The Smiths ir, žinoma, Abudu.
O dabar apie miestus ir kaimus. Vienas nuo kito jie TAIP skiriasi. Didesni miestai niekuom nesiskiria nuo mūsų didmiesčių, čia tikrai gražu ir gera būti. Labiausiai mane sužavėjo Lvovo senamiestis. Sėdėti mielam restorane, girdėti muziką ir žavėtis žmonėmis bei pastatais galėčiau kasdien, rimtai. Na, o kaimai... Jie tiesiog atskleidžia šios šalies skurdą. Nieko keisto - Ukrainoje labai maži atlyginimai. Tiesa, ir kainos, tačiau kas iš to?
Kas mane pažįsta, žino - dievinu senus automobilius. Jie tokie gražūs ir alsuojantys 70's dvasia (tai mano mėgstamiausias laikotarpis)! Ukrainos gatvėse apstu žiguliukų ir aš dėl to labai džiaugiausi, nes Lietuvoje jų daug tikrai nepamatysi. O kas keisčiausia, kad jeigu pas mus juos vairuoja vienas kitas senyvo amžiaus žmogus, tai čia gali vairuoti ir nemažai vidutinio amžiaus žmonių. Žodžiu, grįžom į Lietuvą - tokią, kokią ji buvo prieš porą dešimtmečių. Todėl kad ir kaip man džiugu juos ten matyti, tai tik įrodo, kad Ukraina dar turi tobulėti ir tobulėti.
Ukrainos problemos, šiaip ar taip, yra didelės, tad jų neišsprendžiau ir neišspręsiu. O kaip su mažomis kelionėje nutikusiomis problemomis? Su jomis aš sugebėjau susitvarkyti. Lietus, aštuonios valandos kelio iki vieno objekto, karštis ir laukimas muitinėje, pykinimas, galvos skausmas - visa tai neleido man per daug nusiminti ir net po sunkios dienos aš su nekantrumu laukiau ateinančios, nes kad ir kokios negandos užpultų, esu tikra, kad viskas bus gerai. Viskas išgyvenama, o keliones vis tiek galų gale atsimini kaip labai šaunų potyrį, kurį galėtum kartoti ir kartoti.
Kaip rašė nuostabi rašytoja Jurga Ivanauskaitė, „Niekas taip neatpalaiduoja ir neišlaisvina žmogaus kaip kelionė, išsiveržimas iš senos aplinkos ir naujų vietų magija - keliaudami mes ne tik pažįstame pasaulį, atrandame dar nematytas šalis, bet ir atveriame slapčiausius savo sielos kampelius. Jei tikėsime, kad žmogus yra miniatiūrinis Visatos atspindys, tuomet jame telpa žvaigždės, planetos, žemynai, salos, vandenynai, kalnai, šalys, miestai, miškai, stepės, jūros, ežerai, upės ir upeliai. Nežinau, kaip nupiešti tokį vidinį žemėlapį, bet, pirmą kartą patekusi į svečią šalį, visuomet jaučiu, kad manyje subanguoja ir atgyja nauja erdvė, iki tol buvusi tik balta dėmė neištirtame kontinente“.
Tad keliaukim - mintimis, automobiliais ir dviračiais, leiskim atgyti naujoms erdvėms savyje ir leiskime įvykti magiškiems dalykams!
