Prieš aštuonerius metus, kai mano, kaip ir kitų šešiamečių gyvenimas, buvo pilnas juoko ir saulės, aš pradėjau lankyti muzikos mokyklą. Tai buvo mano didelė svajonė, tad jos išsipildymas man suteikė tikrai daug tyro džiaugsmo. Tą dieną dar nežinojau, kiek daug man reikės pereiti, kiek daug patirti, man tiesiog buvo labai gera po darželio grįžti į muzikos mokyklos klasę, kur skambėjo dainos apie vabaliukus ir vaikų juokas.
Vėliau viskas buvo nebe taip lengva. Aš pradėjau lankyti mokyklą, kasmet daugėjo namų darbų, o muzikos mokykloje - pamokų. Kai dar neturėjau pianino, eiti į muzikos mokyklą tekdavo šeštadieniais ir trečiadieniais vakare. Vėliau pianiną įsigijau, o tai reiškė tik dar daugiau darbo ir jokių pasiteisinimų, dėl ko neišmokau. Bet, tiesą sakant, man net nešovė į galvą neišmokti - dėl išsiugdžiusio atsakomybės jausmo, noro būti puikia mokine ir apskritai įgimto užsispyrimo. Tikiuosi, jog nenuvyliau savo mokytojų.
Apie mokytojas, tiesa, nenoriu užsiminti tik vienu kitu sakiniu. Jei mokykloje mokytojus mėgstu ne visus, tai čia visos trys mane mokiusios mokytojos gali būti paminėtos tik geru žodžiu. Visos jos mane tiek daug išmokė, taip pakeitė (gerąja prasme!), jog dėkinga būsiu turbūt visą gyvenimą. Sunku patikėti, kaip galima taip prisirišti, bet paskutinių koncertų metu iš tiesų nėjo sulaikyti ašarų, juk supratau, jog daugiau nebebus pamokų, nebebus patarimų ir padrąsinamų šypsenų. Bet man atrodo, jog mus visada jungs kažkokia nematoma gija, jungianti visiškai skirtingas, bet mylinčias širdis.
Muzikos mokykla, be čia sutiktų nuostabių mokytojų, turėjo ir daugiau gražių dalykų, kurie užgoždavo sunkų darbų ir karts nuo karto pasitaikančias blogas emocijas. Visada prisiminsiu smagias išvykas su choru, nepakartojamus solfedžio draugus, dėl kurių nebūdavo baisu sėdėt ir mokytis kvintų ratą ar laužyt galvą, bandant užrašyti išgirstą melodiją, žinias apie muzikos istoriją, vargonų festivalius, nuostabaus grožio kūrinius, ledų pamokas gegužės pabaigoje ir jaukius žiemos vakarus, sėdint su karštos kavos puodeliu rankoje ir stebint pro langą, kaip snyguriuoja.
O, kad jūs žinotumėt, kokie beprotiški, bet ypatingi buvo paskutiniai metai muzikos mokykloje! Prasidėjo jie nekaip - rugsėjo gale, dar net gerai neišmokus kūrinių teksto, aš susilaužiau dešinės rankos pirštą ir tai iš manęs atėmė net porą mėnesių, per kuriuos galėjau daug ką nuveikti. Bet tokių dalykų mes nepasirenkam, tad kai pagaliau atsigavau tiek fiziškai, tiek emociškai, ėmiausi darbo. Jis atsipirko, mat prieš dvi savaites įvykusiame fortepijono egzamine aš gavau dešimt.
Daug darbo įdėjau ir ruošiantis solfedžio egzaminams - juos taip pat išlaikiau puikiai. Be to, turėjau labai įdomią patirtį - vasarį dalyvavau S. Šimkaus konservatorijoje vykusioje muzikologijos olimpiadoje, kur laimėjau prizinę vietą. Dar verta paminėti ir kasmetinį Gospel festivalį, choro išvyką į Kelmėje vykusį konkursą, Vilniuje vykusi festivalį, vargonų festivalį... Visa tai dar gruodį pasižadėjau „užfiksuoti“, kad niekada nepamirščiau. Stengiausi mėgautis kiekviena pamoka ar pokalbiu, nes, kad ir kaip ironiška, bet kuo arčiau buvo gegužė, tuo labiau viskas tapo taip brangu... Per daug, kad galėčiau palikti ir pamiršti.
Visa tai rašiau ne tik dėl to, kad man ši kelionė buvo be galo svarbi ir aš norėjau ją įamžinti, tačiau ir dėl to, jog pasakyčiau kai ką visiems, kurie ruošiasi jai. Jei jūs, jūsų broliai ar seserys, pusseserės ar pusbroliai, draugai, ruošiasi lankyti muzikos mokyklą, aš privalau pasakyti, kad bus sunku. Nesvarbu, mažiau ar daugiau stengsitės, kokiu instrumentu grosite ir į kokio miesto muzikos mokyklą eisite, jums reikės ištvermės ir drąsos. Bet ar verta? Jei būtų dar stipresnis žodis už šį, tikrai jį parašyčiau. Verta, verta, šimtus tūkstančių kartų verta.
Muzikos mokykla man jau padovanojo viską, ką galėjo, leido atrasti ir jausti, o dabar atėjo metas kitiems nerti į nuostabųjį muzikos pasaulį. Tikiuosi, kad po kelių metų suprasite (o gal jau ir suprantate), apie ką aš ši rašliava.
Muzikos ir meilės! Gabrielė
