Supranti, kad gyvenimas visai liūdnas, kai penktadienio vakarą sėdi prie kompiuterio ištisas valandas (tokie mano jau keli savaitgaliai), valgai nesveiką maistą ir net nesugebi pasidžiaugti tuo, jog karantinas ir tau dvi dienas nereikėjo į mokyklą. Auksinė taisyklė - jei dabartis nedžiugina, nusikelk mintimis į praeitį. Bėda ta, kad prisiminus senus, gerus laikus man akyse ima tvenktis ašaros - kaip blogai būti emocionaliu žmogumi... Tad susikūriau savo auksinę taisyklę - kada gyvenimas nedžiugina, reikia fantazuoti. Paprasčiausiai įjungti tą mygtuką, kuris sužadintų vaizduotę, ir viskas. Būtent tą aš ir darau, o kad tai virstų rašytiniu šaltiniu (ir kad labiau tuo patikėčiau) rašau čia, savo tinklaraštyje ir dalinuosi su jumis, mielieji skaitytojai.
Kokia nepakartojama vasaros diena! Dievaži, aš užuodžiu, aš regiu, aš visa širdimi myliu vasarą. Ar tai skambės beprotiškai, jeigu pasakysiu, kad jaučiu jos skonį, kad girdžiu jos juoką, kad išgyvenu laimę kartu su ja? Bet juk tai visiška tiesa! Būtent dėl to, prisipildžiusi gaivos ir džiaugsmo, aš dabar einu šiuo keliu. Keliu, kuris veda... ne, aš taip ir nebaigsiu šio sakinio, nes nežinau, kur jis veda. O man tai ir patinka. Juk gera nežinoti ateities, nesuprasti tiek daug, būti tokiam nereikšmingam. Tai nesvarbu, kadangi tu jautiesi gerai, turi žmonių, kurie tave myli ir supranta. Velniop, ką mano visas likęs pasaulis, tiesa?
Kaip malonu jausti saulės šilumą, girdėti paukščių balsus, girgždantį žvyrą po kojomis. Nuostabu suprasti, kad šios dienos kelionė tik prasidėjo ir aš turiu tiek daug laiko. Net nenumanau, kiek dabar valandų, bet juk laimingi laiko neskaičiuoja.. Galiu pasakyti, kad dabar pats dienos gražumas, saulė aukštai, pačioje dangaus viršūnėje, tiesiai virš manęs šildo ir skleidžia grožį. Aš vis dar einu, tik jau lėčiau. Nebegirdėti miesto šurmulio. Tokiomis akimirkomis supranti, kad jau atsiribojai nuo pasaulio, jau nebesi čia. Tai beprotiška, bet juk verta.. Dėl to verta gyventi.
Pagaliau aš čia. Čia, kur žolė minkštesnė, kur upelis čiurlena stebuklingiau, kur visos svajonės tampa realybe. Atsiguliau tarp margų gėlių. Aš mėgaujuosi šia akimirka. Dainuoju dainą, apie kurios egzistavimą niekas nežino. Juokiuosi, o mano balsą nusineša aidas. Laukiu savo geriausios draugės, kuri pasirodys visai netrukus. Ak, meluoju. Atėjau čia valandėle anksčiau, kad galėčiau tyloje pasidžiaugti pasauliu. Pasauliu, kuris dabar tik mano rankose.
Pagaliau jos sulaukiau. Žmogaus, kuris atvedė mane į doros kelią, parodė, kas yra tikroji laimė. Keista, kad prieš tai nuolat norėjau būti laiminga, nesuprasdama, ko iš tiesų aš siekiu. Taigi dabar sėdime po beržu, kartu dainuojame legendinę bitlų dainą ir žavimės kiekviena akimirka. Kiek mažai reikia, kad jaustumeis esantis gyvas, tikras, lyg naujai atgimęs. Gera žinoti, kad šalia yra žmogus, kuris visada supras, net kai darysi kvailiausius dalykus ar šnekėsi nesuprantam kalba. Mes praleisime čia visą dieną, iki tol, kol saulė pasikeis vaidmenimis su mėnuliu. Sugrįšime čia dar kartą. Ir vėl juoksimės, vėl dainuosime, vėl mylėsime šį netobulą pasaulį...
Gerai, jaučiu, kad būtent čia turėčiau sustoti. Net nežinau, ar kas skaitys, tačiau... Dabar jaučiuosi geriau. Prieš rašant mano kūnas priminė ledą, o dabar man karšta ir jau nebereikia megztinio. Keletą savaičių, o gal net mėnesių neradau vietos po saule, neradau laimės - dabar save įtikinau, kad viskas vieną dieną bus gerai. Skaitau, skaitau ir vėl skaitau šias pastraipas, šiuos žodžius, kurios padeda užsimiršti apie dabartį. O tada belieka laukti dienos, kada visa tai arba dar geresni dalykai pasirodys ir čia, dabartyje, realiame ir ne tokiame šauniame pasaulyje.
Iki kito karto! Su vasariškais linkėjimais žiemą, Gabrielė
Minėta bitlų legendinė daina
