Aš, kaip ir minėjau viename iš ankstesnių įrašų, 2017 metus pasitikau su gera nuotaika, įkvėpta ir ryžtinga, tačiau... be jokių tikslų.
Net pati stebėjausi savimi, nes mėgstu planuoti, bet štai ėmiau ir neplanavau savo naujų metų! O juk tokiam didžiam planuotojui kaip aš tai turėtų būti tiesiog privalomas dalykas. Todėl šio savo veiksmo iki šiol nesuprantu. Tik žinau, kad taip turi būti. Tiesa, net jei ir nekurpiau planų, minčių galvoje gyveno daugiau nei įprastai. O tai reiškia, kad siaubingai daug. Smegenų labirintuose, kur saugomi prisiminimai, aš nusikėliau į 2015-ųjų vasarį, kada sukūriau šį, jau ne pirmą ir ne antrą, tinklaraštį.
Ir žinot kas nutiko? Aš supratau, kad mano pirmoji idėja, kurios dėka nusprendžiau vėl rašyti virtualiame pasaulyje, dabar mano įrašuose visai nebeatspindi! Ta daugeliui turbūt iki šiol nežinoma mintis buvo šią vietą pripildyti savo mažais kasdienybės džiaugsmais ir joje patirtais nepamirštamais įvykiais. Kai tai supratau, stengiausi vėl žiūrėti tomis akimis, kokiomis regėjau pasaulį prieš porą metų. Pasirodo, kad galiu. Vis dar. Taigi jau sausio dešimtą (ši diena dar svarbi ir visiems David Bowie gerbėjams!) nutiko įvykis, dėl kurio dabar ir vėl turiu progą dalintis su jumis savo rašliavomis.
Įvykio vieta buvo pati keisčiausia. Vieta, kuri man neprimena kone nė vieno gero įvykio, vieta, kurioje man per daug triukšmo ir per daug neigiamų emocijų. Tai - mokykla. Ir nesupraskit klaidingai, mokytis man dažnokai net gi patinka, mėgstu atrasti ir kurti, gilintis ir gauti puikius pažymius, tačiau tam reikia daugybės darbo ir jėgų. Antradienį, pačią nelaukiamiausią savaitės dieną, gyvenimas nusprendė mane nustebinti ir per muzikos pamoką priversti ne tik šypsotis, bet ir jausti šiurpuliukus.
Tiesą sakant, man muzikos pamokos niekada nepatiko. Jau septintus metus lankau muzikos mokyklą, tad jos man visuomet buvo paprasčiausias laiko švaistymas. Mano nuostabai, šiais mokslo metais tai pasikeitė. Kol atliekame užduotis, mokytojas fone leidžia Chris Botti ar kokį kitą džiazo virtuozą, V. Kernagį ir A. Mamontovą (esu labai dėkinga jam už tai!), supažindina su bitlais ar The Rolling Stones. Aš, žinoma, tas grupes jau seniai „pažįstu“, bet man gera įsivaizduoti, kad galbūt kažkam kitam tai bus priežastis, dėl kurios jie pasiners į nepaprastą roko muzikos pasaulį.
Sausio dešimtąją mokytojas buvo paruošęs mums keletą klausimų, į kuriuos turėjome atsakyti žiūrėdami dalį filmo „Garso miestas“ (angl. „Sound city“). Apie patį filmą daug nepasakosiu, nes paprasčiausiai nesijaučiu taip drąsiai kalbėdama apie dokumentinius/muzikinius filmus, kaip kalbėdama apie dramas, mat pastarųjų mačiau turbūt dešimt kartų daugiau. Net negalėčiau pasakyti, ar tai filmas, kurį verta žiūrėti, juolab, kad nemačiau jo viso, tačiau pripažinkit - mokykloje dauguma mūsų retai jaučia laimės „simptomus“.
O tuos „simptomus“ man sukėlė dvi labiausiai sužavėjusios filmo vietos. Visų pirma, tai, be jokių abejonių, filmo pradžia, pirmosios penkios minutės. Ji tokiems laisvės ir nuotykių ištroškusiems žmonėms kaip aš turėjo padaryti didžiulį įspūdį ir begalinį norą tęsti filmo peržiūrą. Filmo pradžia tiesiog sužavi ir priverčia pasijausti ypatingai! Jei kada žiūrėsite, patys tuo įsitikinsite. Kita vieta, trukusi maždaug nuo šešių iki septynių minučių, buvo būtent ta, kuri privertė pajausti maloniuosius šiurpuliukus. Tačiau nemanau, kad tai pajautė ar pajaus kiekvienas, nes net ir aš žiūrėdama tą vietą antrą kartą nebejaučiau jokių ypatingų jausmų. Vis dėlto jei esi roko ar toje minutėje užfiksuotų grupių fanas, ši filmo minutė tikrai įsimins.
Keletas šaunių dalykų:
Viena iš gerų vietų, kurios neaprašiau
Filmo anonsas
Filmo garso takelis
Seize the day! Su meile, Gabrielė
