Gyvenimo variacijos

Tęsiu savo nuotraukų, įamžintų juostiniu fotoaparatu ir tekstų, kurie man atrodo labiausiai tinkantys joms, ciklą. Jis slenka lėtai ir vis nutrūksta, bet stengiuosi švelniai save paglostyti žodžiu primindama, jog net ir tai yra savotiškas procesas, kuriuo reikia džiaugtis ir mėgautis. Tad ir bandau tai daryti.

Kai man buvo treji, su šeima vykome į Palangą atostogauti. Aš, aišku, nieko neatsimenu, bet žmonės man pasakoja, jog mėgau lakstyti smėliu, o po to užmigti vežimuke per popietinį pasivaikščiojimą pušyne. Man sakė, kad maždaug tokiais gyvenimo metais laksčiau kaip vijurkas ar ugnies kamuolys. Nebepamenu, ar vienas, ar kitas, bet abu skamba gana įspūdingai. Kartais svarstau, kur visa tai dingo, nors atsakymą kaip ir žinau.

Kai man buvo trylika, aš bėgau su kerzais tuo pačiu Palangos smėliu. Buvo balandis, ir mano širdis buvo išsiilgusi saulės bei klajonių. Tą dieną aš iškeičiau vadovėlius į jūrą ir net jei gyvenime retai moku teisingai rinktis, iki pat šiol žinau, kad tą kartą nusprendžiau tikrai teisingai. Tą pačią dieną grįžtant namo užmigau automobilyje padėjusi galvą ant savo sesės kojų ir jausdama švelnų galvos glostymą bei šildančius saulės spindulius ant veido. Mane užmigdė ne kas kitas, bet pušys. Sako, nuo jų kvapo miesto žmogui įskausta ir pavargsta galva – taip giliai jame įsismelkę išmetamųjų dujų kamuoliai, kad grynas lietuviško pušyno oras išgąsdina smegenis. Norėčiau gyventi taip, kad galva išsigąstų ne pušų, o išmetamųjų dujų kvapo, bet kol kas rinktis negaliu.

Kai man buvo treji, buvome su šeima prie jūros – gal toje pačioje Palangoje – ir aš pasidūriau pagaliu pėdą. Verkiau nesustodama kokias dvi valandas – visą laiką, kol dar buvome pajūry ir visą kelią namo. Mama sakė, jog turbūt ne tiek iš skausmo, kiek iš to vaikiško užsispyrimo, kurį tikrai esam ir patys surežisavę, ir matę kitų, kai jau užaugom. Anot jos, žaizda nebuvo tokia didelė, kaip kad man atrodė. Po 13 metų manau, kad aš labiausiai liūdėjau dėl to fakto, jog iš visų vaikų, palaimingai lakstančių paplūdimyje, pagalys į pėdą nusprendė įsirėžti būtent man. Šita gyvenimo neteisybė mane ir vėliau ne kartą užklupo, bet reaguodavau truputį ramiau. Dažniausiai...

Ar žaizda buvo proporcingo dydžio mano ašarų dydžiui, dabar jau nebepamatuosim, bet tikrai žinau, kad tas įvykis man pasėjo daug didesnę baimę širdyje, nei kad būtų tai padaręs kitam žmogui – vadinasi, bet kuriam iš tų minėtųjų vaikų, kurie buvo truputį drąsesni, o gal truputį užmaršesni. Taigi kiekvieną kartą, kai vėl vykdavom prie jūros, nesvarbu, ar man būdavo šešeri, ar dvylika, medgaliais nusėtą smėlio plotą praeidavau labai lėtai ir atsilikdavau nuo šeimos, kuriai tekdavo laukti, kad po to nepradėčiau panikuoti, neberasdama jų tarp daugybės margų skėčių. Norit tikėkit, norit ne, bet būdama trylikos ir gal truputį nerūpestingiau žingsniuodama link medinio takelio aš... susižeidžiau pagaliu pėdą. Šį sykį aš jau neverkiau, tik mintyse išreiškiau pyktį ir surūgusiu veidu parvažiavau namo. Negalėjau patikėti, jog mano baimė, kitų laikyta nepagrįsta ir absurdiška, tokia nebuvo.

Kai man buvo dešimt, tėvai nusprendė važiuoti prie jūros, o aš užprotestavau, nes many buvo pradėjęs vešėti kūno kompleksas. Negalėjau net pagalvoti, kaip žmonės spoksos į mano pūpsantį pilvą. Todėl tėvams pavyko įkalbėti mane tik tada, kai prižadėjo nusivežti į nuošalesnę vietą. Taigi įprastą įvažiavimą pravažiavome ir atsidūrėme Karklėje, kur žmonių buvo išties mažiau. Pamenu, kaip pusę laiko prasėdėjau ant didžiulio akmens – vieno iš daugybės, kurie išsidėstę visame šio paplūdimio ruože – ir galvojau turbūt apie kokius nors braškinius ledus. Gal net suvalgiau jų porciją. Ar mano galvai nuo to buvo geriau, nežinau, bet truputį ramiau širdžiai. Deja, kompleksas niekur nedingo, ir ateityje būta kartų, kai manęs taip ir neįtikindavo vykti drauge.

Kai man buvo penkiolika, sesė dirbo Karklėje, ir savaitgaliais mes, jei oras būdavo geras, atvažiuodavom jos aplankyti, o kartu ir pasivartyti prieš malonią liepos saulę. Niekada nepamiršiu, kaip vaikščiojau pajūriu niūniuodama gražiausias dainas, sėdėjau ant didelio akmens skaitydama „Doriano Grėjaus portretą“ ir įsivaizdavau, kad vaidinu nuostabiam meniniam filme. Saulė šildė mano skruostus, ausis glostė jūros ošimas, plaukus ir taškuotą sarafaną kėlė malonus ir kiek stiprokas pajūrio vėjas, o galvojau aš tikrai nebe apie tai, koks pilvas yra po tuo sarafanu, bet apie tai, kiek daug grožio telpa štai tokiose akimirkose, kai jauties esantis labiau filme nei realybėj. Kaip gerai, kad tada man jau rūpėjo, kas parašyta kitame knygos puslapyje, o ne tai, ką pagalvos praeinantis berniūkštis.

Nežinau nieko apie gyvenimą – nebent tai, kad jame daug kas kartojasi, ir kai kurias paraleles gebame pastebėti tik praėjus kuriam laikui. Tiesa ta, kad tai gali tikrai išgąsdinti – kai kurių įvykių nenorėčiau ir nepajėgčiau ištverti dar kartą, lygiai taip pat nenorėčiau vėl sutikti kai kurių žmonių ar susidurti su jau, regis, įveiktomis baimėmis. Vis tik reikia nepamiršti, kad gyvenime kartojasi ir geri įvykiai, ir tai teikia vilties, kad vėl išgyvensiu kiek pakitusias, bet panašias dienas į tas, kurių taip stipriai ilgiuosi. Tokias kaip tas, kai bėgau pajūrio smėliu ir negalėjau sustoti šypsotis, arba kaip tas, kai gyvenau jūros ošimu ir gerų knygų puslapiais. Akimirkomis, kai viskas atrodo beprasmiška, tai suteikia visai visai nedaug, bet labai įstabios vilties.



                                                  Su meile, Gabrielė

(Ne)tikri prisiminimai

Spaliui baigiantis pagaliau pasirodė mano įrašas, kurį pradėjau rašyti gal dar pavasarį, o baigtą spalio viduryje vis (kažkodėl) bijojau paskelbti. Iš kur gimė ta baimė dalintis savo mintimis, keliaujanti jau kelerius metus su manim (o juk anksčiau, regis, nebuvo) – nežinia, bet stengiuosi per daug negalvoti, geriau jau – vėl rašyti! Tad šiandien su jumis dalinuosi dar vienu tekstu bei, žinoma, dar viena mylimu tėčio juostiniu fotoaparatu padaryta nuotrauka.

Pirmą kartą stiprų ir nepaaiškinamą laisvės troškimą pajutau dar ankstyvoje paauglystėje – vadinasi, man tuo metu buvo gal dešimt, gal vienuolika metų. Esu beveik tikra, kad tai nutiko vykstant namo iš kaimo arba atvirkščiai. Kelionė į vieną pusę trukdavo daugiau nei tris valandas, o be tų kelių pravažiuojamų miestų bei miestelių nieko daugiau nematydavau kaip tik bekraščius laukus ir kur ne kur pasirodančius didingus lietuviškus miškus, kurie tada žavėjo savomis paslaptimis, o ilgainiui tapo prieglobsčiu, į kurį buvo (ir vis dar yra!) gera grįžti. Taip, manoji laisvės samprata kiek skyrėsi nuo to, kuo ja laikė kiti jauni žmonės – tada man nereikėjo nei cigarečių, nei vakarėlių, nei kitos šalies. Aš troškau tik pabėgti į miškus, kad ir labai trumpam, tam, kad galėčiau viską išjausti, viską išrėkti, viską, kas blogo susikaupę – paleisti. Man atrodė, kad miškuose (o vėliau – apskritai gamtoje) aš nurimsiu, sutvirtėsiu ir galėsiu grįžti į tokį pilką ir man netinkantį, vis bėgantį, netikrą bei purviną miesto gyvenimą.

Deja, retai galėjau tai padaryti. O gal ir blogai dariau garsiai nereikšdama šio noro (turbūt pirmoji išmokta pamoka, kad visuomet reikia kalbėti(s)) – juk, turbūt, pasidalinus mintimis su tėvais, jie dažniau būtų mane vežęsi į miškus. Nors, vis dėlto, esu jiems dėkinga už tai, kad anksti supažindino su įvairiausiais gamtos kampeliais. Aš vis galvoju – turbūt dėl to, jog pirmąsias vaikystės vasaras leisdavau tai Palangoje, tai pas močiutę kieme, ir tapau tokiu visišku gamtos vaiku. Keista suvokti, kad smėlis, kurį bėriau tarp rankų ir dobiliukais nužertas mažytis (o anuomet atrodęs milžiniškas) močiutės sodo plotelis, stebėti prieš kokį penkiolika metų, paliko tokį neišdildomą įspūdį.

Iš tikrųjų tai miškus aš pastebėjau anksčiau nei pradėjau trokšti į juos pabėgti. Savaime suprantama, juk tos kelionės į kaimą neprasidėjo tik paauglystėje – vadinasi, ir vaikystėje nori nenori spoksodavau pro langą ir, manau, tai įstrigo galvoje. Gal ir nesąmoningai, bet visiškai suprantamai tie vaizdiniai galų gale grįžo kitu pavidalu. Yra ir kitų atsiminimų apie lietuviškas girias, kuomet tapdavau ne tik stebėtoja iš šalies. Tik jau nebežinau, ar tikrų. Pamenu, kai skaitydama Granausko knygą radau aprašytą įdomų reiškinį: autorius rašė apie tai, jog sendamas žmogus ima nebeprisiminti kai kurių dalykų, todėl juos arba visai pamiršta, arba iškraipo. Būna, kad sukuria ir visai naujus prisiminimus – keista, turbūt jie taip net neturėtų vadintis, bet kas dabar žino, ar tai tikra, ar ne. Na, ir nors man dar iki senatvės tolokai, aš irgi suabejoju kai kurių įvykių nuotrupų, užsilikusių mintyse, tikrumu.

Pavyzdžiui, jau daug metų man vis į mintis grįžta tokia scena: labai labai šviesi ir šilta vasaros diena, leidžiama miške, mane supa šeima, o aš pati esu maža mergaitė, kuriai gyvenimas – nerūpestinga kelionė. Atsimenu, jog tam miške pasidarėme iškylą, o bevalgant prieš akis praskrido ryškiai geltonas drugelis. Atrodo, girdžiu tėčio balsą: „Tai – citrinukas.“ O po to (net nežinau, ar čia – tos pačios dienos prisiminimas) kartu su sese ėjome lieptu virš ežero, kuris buvo šalia to miško. Vakarėjo, ir šiltą dieną pamažu keitė vėsa, o saulė jau nebetvieskė geltonu atspalviu – ji tapo pasteliniu saulėlydžiu. Tikra? Netikra? Kas bepasakys. Kiekvienam, kuris galėjo dalyvauti šioje išvykoje, šis prisiminimas arba lygiai taip pat išdilęs, arba aš vis tik klystu ir jo net nebuvo. Nors, pripažinsiu, sužinoti tiesos nenorėčiau – taip ir trokštu tikėti, kad toks gražus įvykis iš tiesų kadaise vyko.

Bet vaikystėje, šiaip ar taip, man užteko tų trumpų išvykų ir tokių pat greitų grįžimų namo. Tik vėliau, kai jau labiau pasaulį suprantančiom akim žvelgiau į miškus, suvokiau visai kitokią jų prasmę. Vienas didžiausių mano gyvenimo lūžių (tiek gerąja, tiek blogąja prasme) ir buvo tie vienuoliktieji gyvenimo metai, tad nenuostabu, jog tada ir gamtos suvokimas pasikeitė. Prieš tai visko bijojusi, pajutau nepaaiškinamą, kone svaiginantį norą pabėgti į mišką ir tapti jo dalimi. Viską įsivaizdavau kiek utopiškai: galimybę pagyventi ten kiek nors laiko, galbūt pačios susiręstam namelyje, iš kurio galėčiau stebėti laukinius gyvūnus, paskęsti rudeniniame rūke ir spoksoti į mėnesieną naktimis. Apie tai parašiau beveik visus savo pirmuosius tekstus. Kai ilgiau pagalvoju, gal tai ir davė peno man apskritai pradėti rašyti. Ačiū? Galbūt.

Nuvilsiu ar ne, aš į tuos miškus vis dėlto taip ir nepabėgau. Žinau, viskas skambėtų kiek įspūdingiau, jei papasakočiau kokią neįtikėtiną istoriją, kaip man sekėsi toje gamtos apsuptyje gyventi, kaip gyvenimas klostėsi grįžus ar panašiai. Jei papasakočiau, kaip skautiškai susikūriau laužą, prisijaukinau voverę, miegodama namelyje girdėjau staugiančius vilkus, o ryte šokdavau į upę, tekančią pamiškiu. Bet aš žinau, puikiai žinau – to niekada nebuvo. Jei būtų buvę, atmintis nebūtų ištrynusi iš prisiminimų. Gaila, bet dėl šito esu tikra – nei vienam vingy joks panašus epizodas neužfiksuotas. Gal niekada ir nebus.

Kita vertus, gyvenimas – painus dalykas, ir kuo daugiau metų nugyvenu, tuo labiau nesuprantu, kaip jis veikia. Todėl ką gali žinoti – gal kokią dieną, jau perkopusi trečią, ketvirtą ar balažin kokią dešimtį, aš leisiuosi gyventi į miškus, o gal, blogiausiu atveju (nors ar tai kaip siejas su blogiu?), leisiu savaitės atostogas klajodama lietuviškomis giriomis. Man norisi tikėti, kad tada, po dvidešimties ar trisdešimties metų, jų dar bus. Juk kitaip dužtų visos mano (ne)vaikiškos svajonės, o ilgainiui turbūt net pamirščiau, kaip kutenančiai kvepia pušys ir samanos, kuriom eiti minkščiau nei baltišku smėliu, o juk to negalėčiau išverti.

Ačiū, lietuviška giria, kad mane užauginai.

   Su meile, 

Gabrielė

Visada ateis šviesa

2017 metų gruodį tinklaraštyje parašiau apie vasarą, kurią įamžinau juostiniu fotoaparatu. Nežinau, kas atsitiko, bet antrąją juostą pradėjau tik 2018 metų pavasarį, o baigiau jau šių metų vasarį! Na, o aprašyti prisiruošiau tik dabar. Kai paskęstu darbuose, tinklaraštis lieka kažkur visai toli toli, o taip norėtųsi, kad rašymas čia taptų kasdieniu dalyku. Pabrėžiu – čia, nes šiaip rašiau daug. Telefono užrašinėje, knygutėje, kurią visur tampiausi, dienoraštyje, o kartais, jei visai nieko neturėjau – ten, kur tik rasdavau vietos. Kad ir sąsiuvinių paskutiniuose puslapiuose per pamokas!

Noriu ir vėl papasakoti apie tuos 10 mėnesių su juostiniu. Tik šįkart ne trumpai aprašyti kiekvienos nuotraukos gimimą, o išsirinkti pačias gražiausias ir kiekvienai jų arba sukurti istoriją, tekstą, kuris jai tiktų, arba pritaikyti jau parašytą – nes, kaip jau sakiau, tokių prisikaupė labai nemažai. Pradėsiu su ta, kuri padaryta man labai brangioj, gal net, sakyčiau, vienoj brangiausių vietų – turbūt todėl, nes sentimentai mano gyvenime visada buvo ypatingai reikšmingi.

Lietuvybę savy visada jaučiau ir savo tautybe niekada neabejojau. Ne tik todėl, kad verkdavau stovėdama ant piliakalnių ir virptelėdavau, kai po ilgų žiemų išvysdavau, kaip gamta ima atsitiesti ir sužaliuoti. Dar ir dėl to, nes many labai atsiskleidė tipiškas lietuviškas bruožas – kančios pažinimas.

Vilnijantys rugių laukai, gairinami liepos saulės, mane liūdino, nes priminė dienas, kai žmonės sunkiai sėjo grūdą po grūdo ir prakaitu laistė žemę, kad galėtų išvengti bado žiemą. Tylus beržų šlamėjimas pamiškėse manęs visai nedžiugino – jis buvo toks skausmingai bejėgis, toks tylus, taip priminė mūsų amžinai vargstančius žmones, tuos, kurie žuvo, kovojo. Gal ir ne kare, gal tik toj tręštančioj bakūžėj senam vienkiemy, bet kovojo. Kažkurį pavasarį nejučia suvokiau, kad net ir parskridusio vyturio giesmė girioje suskambo kitaip: matyt, ir joje aš jaučiau visą mūsų tautos skausmą, net ir joje man girdėjosi vien slegiančios minorinės natos, primenančios seną, kadaise gyvavusio lietuviško kaimo raudą. Galbūt anuomet koks tautietis iš tiesų vaikščiodamas miškais išgirdo šį paukštį ir grįžęs namo ėmė niūniuoti melodiją, kuri dabar guli kuriam nors iš tautosakos lobynų, o gal ir vieno kito žmogaus, kuriam ji buvo dainuota vaikystėj, galvoje.

Bet lietuvis nebūtų lietuvis (ar bent man taip atrodo), jei taip gerai pažindamas ir suvokdamas kančią negebėtų patirti pačio tyriausio džiaugsmo. Todėl tie patys rugių laukai kartais prabyla švelnia Čiurlionio sonata, beržai alsuoja ne skausminga, bet didinga ir išdidžia lietuvio kalba (o tokių tikrai būta!), o vyturys, jei pakankamai ilgai ir atidžiai klausaisi, gieda ne tik graudulingai. Kartais, jei leidi sau pernelyg negalvoti ir nors trumpam nuramini tą viduj gyvenantį rūpintojėlį, gimtieji laukai ir paupiai nusišviečia pačiom gražiausiom spalvom ir pabudina tavy nepaprastą suvokimą, kad kančia, kuri, regis, asocijuojasi tik su tamsa, gali būti tokia graži ir šviesi. Arba bent jau tai, kas ateina po jos. 

Gal ir ne mums vieniems – lietuviams – tai būdinga, gal ir nėra čia joks išskirtinumas, bet man šis bruožas – ypatingai lietuviškas. Gal gi dėl to toks artimas, kaip ir visa, kas čia: laukai ir pievos, kurių atrodo nesibaigianti galybė, kuomet sėdi autobuse ir keliauji iš pajūrio į sostinę; senamiesčių plytelės ir bažnyčių kryžiai, besistiebiantys į padanges; lietuviškas žodis ir „Tautiškos giesmės“ akordai; žibučių puokštė, besislepianti po pušele pavasariui bundant ir saulės blyksnis, pažadinantis užšalusias upes. Stebiu aš visa tai ir kad ir kaip vėto gyvenimas, kartoju sau: „Išlaukti. Nes visada ateis šviesa.“ O įkvėpimas šios minties – mana gimtinė ir tauta.

Ačiū, kad skaitei. 

Su meile, Gabrielė

                                                                                                                                                   

Išgyventi. Kartu

Kadangi jau ilgai ilgai nesirodžiau, o tiksliau – nerašiau, netikėtai ėmė ir atėjo gegužė. Nusprendžiau tylą nutraukti pasidalindama beveik lygiai prieš metus sukurtu tekstu. Kad nekiltų klausimų, iš karto pasakau, kad istorija yra mano vaizduotės vaisius ir nėra niekaip susijusi su asmeniniais išgyvenimais. Na, nebent tiek, kad aš iš tiesų nemėgstu gegužės.


– Šiandien taip nuostabiai žydi alyvos, – sakai tu ir giliai įkvepi svaiginančio pavasario kvapo. Aš nieko neatsakau ir užsidengiu rankomis veidą. Tu žinai, kaip jaučiuosi, nes tą patį jautei ir pats, kai prasidėjo žydėjimas. Tada mes sėdėjom kitame Mūšos krante ir skabėme pienes. Tiksliau, skabiau aš, nes tau buvo per sunku būti. Žinojau, kad pienės tau patinka, todėl jas dėjau į seną knygą, kurią tąkart skaičiau. Sakiau: „Tam, kad turėtum jas šalia, kai viskas vėl bus gražu.“ Tu tąkart tik liūdnai šyptelėjai, netikėdamas, kad kažkada viskas vėl bus gražu. Žinau, kaip jauteisi, nes šiandien taip jaučiuosi aš. Giliai širdy suprantu, kad viskas baigsis, greičiau ar vėliau, viskas vėl tekės įprasta vaga, bet šią akimirką norėčiau šokti į upę ir leisti jai mane nunešti. Žinau, kad šoktum kartu, ir tai mane nuramina. Juk niekada nieko nedarysiu žinodama, kad tai pražudys tave.
Pramerkiu akis ir pažvelgiu į tave. Tavo koja ropoja skruzdėlė. Paimi ją į rankas ir įdėmiai apžiūrinėji mažąją būtybę savo giliomis rudomis akimis. Turbūt ji, kaip ir aš, paskendo tose platybėse, nes akimirkai sustoja ir įsistebeilija į tavo veidą. Kartais susimąstau, kiek daug supranta gyvūnai. Ne tik jie, o ir mažiausi vabzdžiai ar vabalai. Galbūt jie supranta net daugiau už mus, žmones. O gal tik man taip atrodo? Įdomu, ar ir jie jaučia liūdesį, pyktį, neviltį. Tikiuosi, kad ne. Juk bent kažką šioj žemėj tos prakeiktos emocijos galėtų aplenkti.
Aš vėl užsidengiu veidą ir bandau sulaikyti ašaras. Šiandien man per sunku uosti alyvų kvapą, per sunku žiūrėti į tokias ryškias pienes, per sunku filosofuoti apie skruzdėles. Gegužė mane prislegia ir, kaip visuomet, žlugdo savo kvapais ir spalvomis. Galiu tik tysoti čia valandų valandas, jausti, kaip teka laikas. Baugu, nes nieko negaliu dėl to padaryti. Bet iš tikrųjų baisiausia tai, kad ta tėkmė manęs, kaip įprastai, negąsdina. Aš tik guliu prieš pasaulį, prieš neaprėpiamą dangų, prieš nuostabius laukus ir miškus, kuriais galėtume bėgti kartu... Bet aš negaliu. Šiandien man per sunku būti.
Kartais pagalvoju, kas nutiktų, jei šis sielvartas, kankinantis tai tave, tai mane, užkluptų mus vienu metu. Juk tai nėra neįmanoma. Susimąstau: ar ištvertume? Ar nešoktume į Mūšos srovę nebeturėdami noro priešintis? Ar aš vis dar netrokščiau tavęs pražudyti? O ar tu nesutraiškytum skruzdėlių, pasitaikiusių tavo kelyje? Ši mintis mane gąsdina, o labiausiai dėl to, nes ji turbūt anksčiau ar vėliau taps realybe. Ir kas dabar gali žinoti, kaip tada pasisuks, o gal net baigsis mūsų gyvenimai?
Bet kol turiu tave – net jei ir didžiausiam sielvarte – stengiuosi nuvyti šias tamsias mintis. Man atrodo, kad visuomet lengviau būti kartu, nei vienam. Lengviau, kai supranti kito kančią, o tavasis sielvartas kažkam pažįstamas. Juk tada išvengi to slegiančio vienišumo ir gali nedrąsiai, tarsi aklasis bandyti apčiuopti gyvenimo prasmę. Gal todėl mes nebegalim vienas be kito ir jau šitiek laiko esam susijungę it medžių šaknys su žeme. Turiu pripažinti, man tai patinka, nors ir skamba it saldi romantika. Suprantu, kad žmogui reikia išmokti gyventi ir pačiam, bet kas gi aš būčiau be šitos pasiutusiai nuostabios mūsų paauglystės meilės?

Su meile, Gabrielė

Kiekvienas yra vertas meilės

Nekenčiu, kai žmonės, norėdami pagirti kitą, sumenkina tą, kuris toks nėra. „Tavo tokia graži, moteriška figūra! Tie modeliai tai visai nemoteriški, paliegę...“. Arba „Džiaukis savo ūgiu! Žemaūgės visai nepatrauklios, niekam nepatinka tokios!“. Nekenčiu, jog tai skamba televizijoje, ryškiai užrašoma žurnaluose, o, blogiausia, nuolat girdima aplinkoje. Kartais net iš žmonių, kuriuos myli ir kurie myli tave.

Vaikystėje buvau daug aukštesnė už kitus bendraamžius. Dėl to labai kompleksavau, įvardydavau kaip vieną svarbiausių nemeilės sau priežasčių. Nes aš kitokia nei kiti, nes visi nustemba, kaip tokia maža mergaitė gali būti tokia aukšta. Tada man vienas artimas žmogus sakydavo, jog džiaugčiausi savo ūgiu, nes tai geriau, nei, cituoju, „būti tokiai žemai ir lieknai kaip [klasiokės vardas]“. Man tai nepadėjo - na, toks bandymas save įtikinti. Bet tada dar nepagalvojau, kad taip galvoti išvis yra kvaila. Ir kuo jau kuo, bet save pamilt žeminant kitus (kad ir mintyse) nėra teisingas sprendimas.

Taip, ta klasiokė buvo mažesnė ir smulkesnė nei kiti. O aš buvau aukštesnė, dėl to ūgio ir daugiau svėriau, be to, ir šiaip niekada nebuvau liekna. Taigi, abi neatitikome kažkokių stereotipų, kuriuos net neaišku kas sukūrė. Bet juk tik dabar pamąstau, kad tada ABI buvom gražios, ABI buvom vertos meilės iš kitų ir iš savęs, kurios niekas neišmokė tinkamai. Abi buvom tokios pat NUOSTABIOS kaip ir visi kiti, kurie tilpo į tuos „normalių vaikų“ rėmus.

Tada iškyla klausimas: kodėl net artimiausi mus netinkamai guodžia? Man atrodo, jog mus labai veikia tai, ką girdim, skaitom, matom. Galim net neatkreipti dėmesio, bet po to kalbi su kuo nors, ir tos sakomos mintys jau ne tavo, o kažkur girdėtos ir nugvelbtos... Ir tada imi mąstyti: ar jos tikrai teisingos? Ar aš noriu jomis gyventi? Deja, ne visi ir ne visada susimąstom, ar tai gerai. Kartais pateisinam tai tuo, kad „Nu gi viskas čia aišku ir suprantama, nuo seno taip yra.“ Arba „Juk visi taip daro“. Blogiausia, kad mokom kitus to paties.

Man pasisekė, jog vaikystėje ir ankstyvoje paauglystėje daug skaičiau, domėjausi, žiūrėjau ne visai „patogų“ kiną. Anksti suformavau nuomonę daugeliu klausimu, kiek tik atmenu save, visada stengiausi mokytis suprasti kitus, pažinti skirtingas kultūras, suvokti kitų gyvenimus. Vis dar mokausi neteisti, priimti, prieš ką nors sakant pasidomėti. Bet užvis sunkiausia ir kol kas man neįmanoma užduotis - pamilti save. Atrodo, jog lengviau būtų atkentėt kontrolinių pilną savaitę, nei pasakyt sau, kad esu enough ir šyptelėt į atvaizdą veidrody.

Gal dėl to, kad tos meilės sau mokykloj niekas nemokė. O visuomenė su savo reklamomis, žurnalų viršeliais ir holivudinių filmų istorijomis irgi nepadėjo. Juk moksliukę merginą mokyklos gražiausias vaikinas pastebi tik tada, kai ji nusiima akinius, pradeda dažytis ir išsitiesina plaukus. Gal todėl ir sunkiausia save pamilti, kai neatitinki tų įsišaknijusių standartų. O juk turi nuolat ir sunkiai dirbti, kad pasikeistum ne išorėj, bet VIDUJE. Gal dėl to ir sunkiausia, nes turi dirbti PATS, turi stengtis, turi atlaikyt spaudimą iš šalies. O tuo pačiu metu - gyventi, mokytis, mylėti kitus ir bandyt mylėt gyvenimą. Ei, bet juk žmogus negali visko pajėgti! Tai kodėl keliam tokias karteles sau ir tikimės to iš kitų?

Nežinau, kiek truks šis procesas, nežinau, ar kada baigsis. Bet pažadu, kad bandysiu, kad stengsiuosi. Ir kad niekuomet, niekuomet kelyje link meilės sau mintyse nepeiksiu kitų norėdama pasijusti geriau. Todėl, nes mes visi verti meilės ir švelnumo, visi esam loveable, kad ir ką transliuotų social media ar televizija, kad ir kaip bandytų įžeisti netinkami partneriai ar toksiški draugai. Kurkim aplink save erdvę be stereotipų, kur kiekvienas žmogus yra gražus, nepriklausomai nuo savo išvaizdos. Pasėkim savyje gražias mintis ir skleiskim jas, nes tik savo stiprybe stiprinsim kitus.

                                      Share love. Gabrielė

Jis savo šviesa nušvietė visus esamus ir būsimus kelius

„Nėra pasauly nė vienų namų,

Nėra pasauly nė vienos širdies,

Kur mano vardas, tariamas balsu tyliu,

Galėtų liūdinčias akis džiaugsmu nušviest.

Be saulėtos draugystės mano kelias.

Pabodo nuolatinė ir grubi kova.

Širdis suklupusi iš naujo kelias,

Bet amžinai viena, bet amžinai viena.“

Vytautas Mačernis, „Metai“, ištrauka iš 8 žiemos soneto

Kai esi paauglys, kuris supranta pasaulį kiek kitaip nei kiti ir turi jautrią sielą, dažnai gali pasirodyti, kad tavęs niekas nesupranta, kad niekuomet nerasi giminingos sielos. Tai nėra melas - niekas mūsų negali suprasti visiškai pilnai, to juk ir mes patys padaryti negalime. Bet kas, jeigu tau taip reikia bendrumo, žinojimo, jog kažkas irgi kenčia, kai taip norisi rasti tokią pat jautrią ir trapią sielą? Tada įsikniaubi į knygas, žiūri filmus, fantazuoji. Kol galų gale tavo gyvenime atsiranda viltis - žmogus, kuris mąsto taip, kaip tu. Tiesa, jau išėjęs anapilin, ir senokai... Bet jis čia. Ir viskas atrodo tikriau nei bet kada. Atrodo pagaliau prasminga...

Vytautas Mačernis. Pirma pažintis su juo - penktoje klasėje, kai lietuvių mokytoja namų darbams uždavė susirasti eilėraštį apie rudenį ir ji išmokti deklamuoti. Daugelis klasiokų džiaugėsi tokia proga - girdėjau, kaip visi sakė susirasiantys trumpiausią ir lengviausią eilėraštį ir jį padeklamuosiantys. Jau tada buvau kitokia, todėl namuose kruopščiai ir ilgai rinkausi eilėraštį, kuris man nuoširdžiai patiktų, nepaisant jo sudėtingumo ir ilgumo. Po kokių dviejų valandų radau eilėraštį „Rudens žodžiai“ ir nusprendžiau - šis. Šis ir joks kitas. Tada tik perskaičiau, kad jį parašė Vytautas Mačernis, bet dar nežinojau, kas jis, ir neturėjau laiko pasidomėti. Tiesiog išmokau ir džiaugiausi, kad radau tokį gražų eilėraštį.

„Rudens žodžiai“

Ateina rudenys per pievų žiedus,

Per žalio miško lapelius.

Taip šalta rytmetį, paukštelis nebegieda

Ir nebežydi žiedas, pilnas ir gražus.

Koks mėlynas dangus! Danguj akutės gailios

Kas vakarą graudina mus.

Prisirenka širdy daug ilgesio, daug meilės

Berašant rudenio žodžius.

Netrukus kris ant tako snaigės

Ir nebebus jau taip jauku –

Viskas pasauly vieną kartą baigias.

Kartu neamžinas ir tu – žmogus.

Kai kitą dieną per lietuvių kalbos pamoką padeklamavau šį eilėraštį, mačiau, jog mokytojai patiko mano pasirinkimas. Ji pasakė porą žodžių apie Mačernį, tragišką jo mirtį ir pridūrė, kad labai gražus šis eilėraštis, kaip ir visa kita kūryba. Taip pat pasakė, jog apie jį mokysimės vėlesnėse klasėse. Tokia ir buvo ta pirma pažintis, kurią laikui bėgant pamiršau. Tik po dviejų metų, kai jau mokiausi septintoje klasėje, jau kita lietuvių kalbos mokytoja pasakė, kad kitą pamoką nagrinėsime V. Mačernio kūrybą. Apsidžiaugiau, nes tada jau buvau truputį apie jį pasidomėjusi, bet nė neprisiminiau, kad penktoje klasėje deklamavau būtent šio jaunojo klasiko eilėraštį.

O man atrodo, kad tai buvo lemtinga. Kad ne šiaip sau ieškojau tinkamo eilėraščio, o radusi „Rudens žodžius“ pasirinkau būtent jį. Ir ne be reikalo po kelių metų Mačernis sugrįžo į mano gyvenimą. Jau visam, nes nebegalėjau jo išmesti nei iš minčių, nei iš širdies. Įsiskverbė savo žodžiais, giliomis akimis, jautria siela. Kai toj pačioj septintoj klasėj reikėjo išmokti papasakoti kurį nors „Rudens sonetą“, pasirinkau septintąjį, bet perskaičiau visus, nors to daryti nereikėjo. Nereikėjo pamokai, bet reikėjo man. Nes pagaliau radau tą, kurį suprantu, tą, kuris galėtų suprasti mane. Ir nors nesitikėjau, kad giminingą sielą rasiu poezijoj, nesitikėjau, kad to žmogaus nebebus gyvųjų tarpe. Bet džiaugiausi, neapsakomai džiaugiausi, kad tai pagaliau įvyko. 

Na, bet Mačernis ir vėl po kiek laiko dingo iš mano gyvenimo, turbūt to ir reikėjo tikėtis, nes mano mintyse buvo tik mokslai, o ne poezija. Neturėjau laiko sau, savo emocijoms, kita vertus, net nežinau, ar to reikėjo - kartais tiek mokydavausi, jog net pamiršdavau ir nepagalvodavau, kaip jaučiuosi, paprasčiausiai dirbdavau kaip robotukas. Bet taip žmogus, o ypač aš, ilgai tverti negali, todėl jau pavasarį vėl įsijungiau paskaitinėti Mačernio sonetus, šį kartą - pavasario. Ir nustebau, kaip taikliai jis aprašo būsenas, kurias jaučiu, kaip nuostabiai ir gyvai pateikia gamtą, kaip puikiai perteikia džiaugsmo ir skausmo artumą.

Per šias Kalėdas po eglute radau biografinį romaną apie Vytautą Mačernį - „Dūžtančios formos“, parašytos Aldonos Ruseckaitės. Niekada nebuvau gavusi knygos per Kalėdas. O dar tokios! Taip džiaugiausi, taip nekantravau perskaityti. Bet tam ir vėl trukdė mokslai - knygą skaičiau bemaž penkis mėnesius. Bet po jos jau ir vėl nebebuvau tokia, kaip anksčiau. Mačernis tik dar labiau įsiskverbė į mane, šįkart supratau, kad jo jau nepamiršiu, neapleisiu. Niekada. Net jei norėčiau.

Rugpjūčio pradžioje iš bibliotekos pasiėmiau knygą apie Vytautą Mačernį (arba tiksliau - jo kūrybos knygą) „Praeinančiam pasaulyje praeisiu“, kurioje nugulusi tiek proza, tiek poezija, parašyta V. Mačernio prieš daugel metų. Ir vėl tas artumas - juk ir aš pati neapsiriboju viena sritimi rašyme. O kur dar tie žodžiai, atrodo, gimę mano galvoje, nors parašyti jo taip seniai... Tada ir supranti - kartų beveik niekas neskiria, nebent įsitikinimai. O žmogus, nors ir keičiasi, nors ir tobulėja, jo jausmai lieka tokie patys. Todėl Mačernis man toks ir artimas. Jausmų, gilių vandenų, egzistencinių klausimų žmogus. Gimęs beveik prieš šimtą metų, rašęs prieš aštuoniasdešimt - o toks artimas ir giminingas, lyg gyventų dabar. Sielos draugas. Ne tik man. Visiems, kuriuos palietė, kuriuos privertė apsiašaroti ar sutrikti. 

„Šiandien norėčiau išsitiest kur miško aikštėj

Ir taip, pusiau budėdamas, pusiau sapne,

Klausytis vėjo, kurs po plačią girią vaikšto,

Viršūnių įsuptų daina ramindamas mane.

Norėčiau metų tūkstantį aš taip tysoti

Su neaiškiai suvokiamu gyvybės jutimu,

Kol samanom apaugtų sąnariai žaizdoti

Ir sieloj taptų kaip tvėrimo dienoje ramu.

Aš pavargau pasaulyje, tai, poilsio išsilgęs,

Norėčiau kartą ties beribiais vandenais,

Kur šiltas vėjas pabučiavimais drėgnais

Prabėgdamas liepsnojančias žaizdas suvilgo, -

Ištiesti sąnarius ir įkvėpimais pakiliais

Ramiai ritmuoti visą amžinybę ilgą.“

„Metai“, 6 pavasario sonetas

Vytautas Mačernis mane paskatino žvelgti giliau, daugiau laiko praleisti gamtoje, taip pat įkvėpė eilėraščiams, prozai. Leido apgalvoti, kaip noriu gyventi, kurias vertybes turėčiau aukštinti, sujaudino savais meilės laiškais ir privertė susimąstyti - gal meilė tikrai egzistuoja? Kad ir kokia jos forma. Bet labiausiai dėkoju jam už tai, kad padėjo nurimti mano sielai ir, atrodo, buvo šalia, sakydamas - tu ne viena, aš irgi kentėjau, jaučiausi taip pat, net blogiau. Tikiu, ne tik man jis padėjo susiprasti bei pasijusti suprastai. Vytautui Mačerniui pavyko nušviesti visus esamus ir būsimus kelius. Tikiu, jog tuo didžiuotųsi, jei dar būtų čia...

                                      

„Todėl mokėkime gyventi nors dūžtančiose formose. Mes patys esame šviesa, mes patys esame saulė, todėl neaimanuokime, jei aplinkui tamsu, mes nemokame sau kelio nušviest. Kiekvienas nešam sielą lyg žibintą. Ir ką aš padarysiu, jei mano žibintas silpnai šviečia.

Tačiau aš norėčiau, norėčiau visiems nušviesti kelius. Aš norėčiau, kad kas nors mane lyg degantį ugnies kamuolį išspjautų dangaus gelmėn. Ir aš tada šviesčiau virš jūsų galvų per visas dienas lyg nepasiekiama saulė.”

Su meile, Gabrielė