Visada ateis šviesa

2017 metų gruodį tinklaraštyje parašiau apie vasarą, kurią įamžinau juostiniu fotoaparatu. Nežinau, kas atsitiko, bet antrąją juostą pradėjau tik 2018 metų pavasarį, o baigiau jau šių metų vasarį! Na, o aprašyti prisiruošiau tik dabar. Kai paskęstu darbuose, tinklaraštis lieka kažkur visai toli toli, o taip norėtųsi, kad rašymas čia taptų kasdieniu dalyku. Pabrėžiu – čia, nes šiaip rašiau daug. Telefono užrašinėje, knygutėje, kurią visur tampiausi, dienoraštyje, o kartais, jei visai nieko neturėjau – ten, kur tik rasdavau vietos. Kad ir sąsiuvinių paskutiniuose puslapiuose per pamokas!

Noriu ir vėl papasakoti apie tuos 10 mėnesių su juostiniu. Tik šįkart ne trumpai aprašyti kiekvienos nuotraukos gimimą, o išsirinkti pačias gražiausias ir kiekvienai jų arba sukurti istoriją, tekstą, kuris jai tiktų, arba pritaikyti jau parašytą – nes, kaip jau sakiau, tokių prisikaupė labai nemažai. Pradėsiu su ta, kuri padaryta man labai brangioj, gal net, sakyčiau, vienoj brangiausių vietų – turbūt todėl, nes sentimentai mano gyvenime visada buvo ypatingai reikšmingi.

Lietuvybę savy visada jaučiau ir savo tautybe niekada neabejojau. Ne tik todėl, kad verkdavau stovėdama ant piliakalnių ir virptelėdavau, kai po ilgų žiemų išvysdavau, kaip gamta ima atsitiesti ir sužaliuoti. Dar ir dėl to, nes many labai atsiskleidė tipiškas lietuviškas bruožas – kančios pažinimas.

Vilnijantys rugių laukai, gairinami liepos saulės, mane liūdino, nes priminė dienas, kai žmonės sunkiai sėjo grūdą po grūdo ir prakaitu laistė žemę, kad galėtų išvengti bado žiemą. Tylus beržų šlamėjimas pamiškėse manęs visai nedžiugino – jis buvo toks skausmingai bejėgis, toks tylus, taip priminė mūsų amžinai vargstančius žmones, tuos, kurie žuvo, kovojo. Gal ir ne kare, gal tik toj tręštančioj bakūžėj senam vienkiemy, bet kovojo. Kažkurį pavasarį nejučia suvokiau, kad net ir parskridusio vyturio giesmė girioje suskambo kitaip: matyt, ir joje aš jaučiau visą mūsų tautos skausmą, net ir joje man girdėjosi vien slegiančios minorinės natos, primenančios seną, kadaise gyvavusio lietuviško kaimo raudą. Galbūt anuomet koks tautietis iš tiesų vaikščiodamas miškais išgirdo šį paukštį ir grįžęs namo ėmė niūniuoti melodiją, kuri dabar guli kuriam nors iš tautosakos lobynų, o gal ir vieno kito žmogaus, kuriam ji buvo dainuota vaikystėj, galvoje.

Bet lietuvis nebūtų lietuvis (ar bent man taip atrodo), jei taip gerai pažindamas ir suvokdamas kančią negebėtų patirti pačio tyriausio džiaugsmo. Todėl tie patys rugių laukai kartais prabyla švelnia Čiurlionio sonata, beržai alsuoja ne skausminga, bet didinga ir išdidžia lietuvio kalba (o tokių tikrai būta!), o vyturys, jei pakankamai ilgai ir atidžiai klausaisi, gieda ne tik graudulingai. Kartais, jei leidi sau pernelyg negalvoti ir nors trumpam nuramini tą viduj gyvenantį rūpintojėlį, gimtieji laukai ir paupiai nusišviečia pačiom gražiausiom spalvom ir pabudina tavy nepaprastą suvokimą, kad kančia, kuri, regis, asocijuojasi tik su tamsa, gali būti tokia graži ir šviesi. Arba bent jau tai, kas ateina po jos. 

Gal ir ne mums vieniems – lietuviams – tai būdinga, gal ir nėra čia joks išskirtinumas, bet man šis bruožas – ypatingai lietuviškas. Gal gi dėl to toks artimas, kaip ir visa, kas čia: laukai ir pievos, kurių atrodo nesibaigianti galybė, kuomet sėdi autobuse ir keliauji iš pajūrio į sostinę; senamiesčių plytelės ir bažnyčių kryžiai, besistiebiantys į padanges; lietuviškas žodis ir „Tautiškos giesmės“ akordai; žibučių puokštė, besislepianti po pušele pavasariui bundant ir saulės blyksnis, pažadinantis užšalusias upes. Stebiu aš visa tai ir kad ir kaip vėto gyvenimas, kartoju sau: „Išlaukti. Nes visada ateis šviesa.“ O įkvėpimas šios minties – mana gimtinė ir tauta.

Ačiū, kad skaitei. 

Su meile, Gabrielė