Šiemet didžiausios svajonės virs realybe

Nepraėjo nė savaitė, o aš vėl čia! Džiaugiuosi, jog atsirado naujų skaitytojų. Juk be jūsų aš niekas. Šiandien atėjau su milžinišku noru parašyti kitokį įrašą. Tiesa, mano rašymo stilius niekur nedings, tačiau tokio tipo įrašą vargu ar esu rašiusi. Bet pabandyti verta ir, beje, man labai patinka iššūkiai. Nesvarbu, dideli ar maži. Tikėkimės, pirmas blynas prisvilęs nebus.

                              2016 metams aš pasižadu... (didieji tikslai)

• Neleisti kompiuteriui, telefonui, televizoriui ir viskam, kas netikra užvaldyti manęs. Taip, pripažįstu - esu tiesiog 'suaugusi' su šiais daiktais. Esu tikra, kad beveik visi esame, nepriklausomai nuo to, ar mums dešimt, ar penkiasdešimt. Todėl vienas iš svarbiausių ir sunkiausių tikslų - atsikratyti šios priklausomybės. Nuoširdžiai linkiu, kad ir jūs apie šią idėją pagalvotumėte. Visiškai atsisakyti naujųjų technologijų nereikia, bet vertėtų dažniau įkvėpti gryno oro, pakeliauti, bendrauti realiai - tai yra gyvenimo džiaugsmas.
• Rūpintis sveikata ir ją tausoti. Ne naujiena, jog daugelis paauglių praleidžia daug laiko mokydamiesi, lanko būrelius. Laiko miegui taip pat nelieka. Aš - ne išimtis. Esu žmogus, kuris visur dalyvauja, nemažai mokosi, viskam ruošiasi atsakingai. Negana to, esu perfekcionistė. Ir pabaigai siurprizas - kūrybingiausia, originaliausia bei aktyviausia esu būtent naktį. Visi šie dalykai sudaro mano vieną parą ir po tokių kelių mėnesių, pripildytu išsiderinusių parų aš... pervargstu. O tai nėra gerai, nes užpuola ligos, prastėja nuotaika, viskas atrodo pilka. Taigi pasižadu eiti anksčiau miegoti, kas rytą daryti mankštą (kol kas man puikiai sekasi), kuo daugiau sportuoti, nepergyventi dėl visko, sveikiau maitintis ir mokytis tiek, kiek reikia, o ne kiek galima daugiau. Sėkmės man!
• Vasarą paversti nuostabia. Ne, tai nereiškia, kad nesidžiaugsiu gyvenimu visais kitais metų laikais. Viskas labai paprasta - vasarą turiu daugiau laiko, galbūt net daugiau noro ir galimybių. Štai kodėl būtent vasarą noriu paversti visapusiškai nuostabia. Keli jau sumąstyti dalykai - daug keliauti (nes kelionės 2015 vasarą pavertė nepamirštama), gerinti regėjimą ir neapleisti pianino. Tikiuosi, jog šiemet man pavyks. Žinau, kad neapsieisiu be ašarų, pykčio bei nusivylimo, bet juk toks gyvenimas tik dar įdomesnis. Viskas, kas netobula - žavu. 

            
               2016 aš perlipsiu per save ir... (iššūkiai; mažieji tikslai)

1. Kursiu/atrasiu savo stilių. Taip, nesu tikra, ar man jį reikia kurti, ar atrasti. O gal abu. Tai gan sunkus išbandymas, kadangi stilių suprantu visiškai kitaip nei tėvai bei šiek tiek kitaip nei daugelis draugų, aplinkoje esančių žmonių. Todėl jeigu iššūkį įvykdysiu, tapsiu drąsesnė. O kas svarbiausia, didžiuosiuosi savimi, kadangi tai - drąsus žingsnis.
2. Paliksiu kuo daugiau įkvepiančių žinučių įvairiose vietose. Šią idėją pavogiau iš Dovilės (norint skaityti jos blog'ą, spausti čia). Man ji labai patiko! Siūlau visiems išbandyti - tai gali įkvėpti visiškai nepažįstamą žmogų, galima sakyti nieko nekainuoja, o Tu jausiesi laimingas. Žodžiu, šis punktas - didelis didelis gėris. 
3. Bandysiu įveikti bent vieną baimę. Oi, oi, baimių man netrūksta. Baimė vorams, baimė tamsai, baimė vandenynams, baimė liftams... Kad jos netaptų fobijomis, šiais metais pasiryžtu jas prisijaukinti. Žadu paliesti vorą ar net paimti jį į rankas, nueiti naktį į kitą kambarį be jokių šviesos šaltinių, vienai važiuoti liftu... Net rašydama šiek tiek drebu, bet juk viskas įveikiama!
4. Bandysiu laimę tinklaraščio 'Teenage dreams' rašytojų atrankoje. Bandžiau porą kartų - nepasisekė. Esmė tame, jog aš ne toks žmogus, kuris greitai pasiduoda. Aš noriu ten patekti ir aš galiu. Todėl vos tik turėsiu laisvesnio laiko, sužinojusi apie skelbiamą rašytojų atranką imsiuosi darbo. Na, o kol kas liksiu ištikima skaitytoja.
5. Pagaliau, po tiek laiko, įsigysiu kerzus. Šių nuostabių batų noriu mažų mažiausiai porą metų. Vos tik laimėsiu kovą prieš tėvus (jiems nepatinka šis mano noras), nusipirksiu kerzus. O tada jau įsivaizduoju, kaip spindėsiu iš laimės, visiems rodysiu, girsiuosi ir kasdien avėsiu. Tikėkimės, neišprotėsiu ir nemiegosiu su jais. Nors ką gali žinoti.. *juokiasi*
6. Pasirodysiu ant scenos, išliesiu visą save ir priversiu žiūrovus žavėtis manimi. Šį iššūkį supras ir gal net įsirašys į savo planų sąrašą tie, kuriems jau yra tekę būti ant scenos. Aš kiekvieną kartą gerai apsvarstau savo pasirodymą - kas buvo ne taip, kuo pati save nustebinau, analizuoju mokytojų žodžius. Kadangi ant scenos būsiu dar ne kartą ir ne du, prižadu vykdyti šį tikslą. Kuris, beje, suteiktų daug gerų emocijų man, tėvams, mokytojams.
7. Žiūrėti daugiau filmų, turinčių prasmę. Ar tai reiškia, kad aš iki šiol žiūrėjau beprasmius filmus? Na, ne visai, tačiau dažnokai psichologinius, rimtus filmus nustumdavau į šalį ir griebdavau pirmą pasitaikiusią romantinę komediją. Ką gi, atėjo metas pokyčiams ir filmų pasaulyje. Jau pasidariau ilgą sąrašą, kuris, neabejoju, vis ilgės. Belieka tikėtis, jog prie visų pavadinimų atsiras ir pliusai, reiškiantys, kad filmas jau pažiūrėtas, suvirškintas ir įvertintas.
8. Toliau sėkmingai mokytis įvairias kalbas (ispanų, lotynų, anglų, rusų...) Aš esu gabi kalboms, be to, jaučiu malonumą išmokdama naujų žodžių, gebėdama susikalbėti su kitataučiais ir matydama progresą. Šis iššūkis - vienas laukiamiausių, tačiau taip pat, atimantis daug brangaus laiko. Bet kuriuo atveju, metų pabaigoje aš tikrai mokėsiu ir žinosiu daugiau! 

Tuo ir baigsiu. Neslėpsiu, jog tikslų ir iššūkių mano galvoje bei užrašų knygutėje yra kur kas daugiau, tačiau kas per daug - tas nesveika (įrašas jau pakankamai ilgas). Be to, ne viską ir viešinti norisi... Vis gi tikiuosi, jog jums patiko. Būtų iš tiesų nuostabu, jeigu jus bent šiek tiek įkvėpiau ilgai naujų metai kelionei, žygdarbiams, išbandymams. Be to, galite drąsiai komentuoti, ką apie šį įrašą manote. Kaip ir sakiau - nesu tokio rašiusi, net nežinau, ar iš viso sekasi man tai daryti. Todėl nuosprendį man išsakysite jūs, mieli skaitytojai.

                                                                        Iki susitikimo, Gabrielė!

                             

O kas gi čia? Gabrielė sugrįžo!

Ar rašiau, kad sugrįšiu vasarą? Kokia melagėlė... Tiesa, nežinau, ar tai mano kaltė. Gal labiau mano įdomus gyvenimas (nors gal tai reiškia, kad vis gi aš?) yra didžiausias kaltininkas. Taip, vasarą tikrai prisimenu kaip nuostabią, nuotykių ir jausmų kupiną laikotarpį. Na, ruduo jai nenusileido, bet suprantama, kad mokslai ir stresas neleido viskuo džiaugtis. O šiandien būtent ir noriu parašyti apie tai, kas liko tik mano galvoje. Ką per tą tylos laikotarpį labai norėjau papasakoti, tačiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių tai neįvyko. Tikiuosi, jog jums patiks. Gero skaitymo!

Kalbant apie vasarą.. net nežinau, nuo ko turėčiau pradėti. Mintys šokinėja - vieną minutę aš birželio pradžioje, kitą - jau rymau prie lango rugpjūčio pabaigoje. Vis gi turiu išskirti didžiausią įspūdį palikusius dalykus, nepriklausomai nuo to, kada jie įvyko. Pirmiausia - apie keliones. Kur tik aš neapsilankiau! Išpildžiau seną svajonę nuvažiuoti į Italiją. Vaikščiojau Venecijoje, maudžiausi Adrijos jūroje, valgiau itališką maistą... Mačiau ir išgirdau tiek daug, kad kurį laiką buvo sunku atsigauti. Ne mažiau nustebino ir Lenkija. Kuri, beje, manęs prieš tai visai nežavėjo. Grįžusi supratau, kad labai klydau. Nusprendžiau - kiekviena šalis turi savų pliusų ir minusų, o Lenkijai pliusų tikrai netrūksta. Labiausiai mane sužavėjo Krokuvos senamiestis. Trijų dienų kelionėje teko aplankyti ir Slovėniją, o jos sostinė man pasirodė be galo jauki ir artima. Nežinau kodėl, kartais gyvenimas būna toks painus, su pilna neatsakytų klausimų.. Gerai, kad kartais net nereikia atsakymų.

Šią vasarą keliavau ne tik užsieny. Supratau, kad net ir mūsų mažoje šalyje galima rasti tikrų lobių, tik reikia noro. Ir aš nė kiek neperdedu! Antrą kartą nuvykau į nepaprastai gražų Lietuvos miestą - Anykščius. Visai ekspromtu atsidūriau Utenoje. Ironiška tai, kad ten gyvena mano dvi draugės. Būtent tą dieną jos su manimi susitikti negalėjo. Jei neklystu, penktą kartą apsilankiau Nidoje. Į ją vykti vasarą taip pat nežadėjom, tačiau beprotiškai džiaugiuosi, kad neplanuotai išvykom. Tai nepaprasta vieta - kas kartą sugrįžus vis kitokia, paruošusi šūsnį naujų staigmenų ir nuotykių. Vasarą keletą kartų buvau ir kaime. Tai, galima teigti, Dievo pamiršta vieta. Bet pastaraisiais keliais metais man ji tapo tokia brangia, kad keliavimas per visą Lietuvą iki mažo kaimelio - ne nuovargis, o dovana. Teko atsirasti ir Zarasuose bei jų apylinkėse. Vandenų kraštas tikrai vertas dėmesio.

Atskirą pastraipą norėčiau skirti pasakojimui apie paprastą kitiems, bet nepaprastą man Lietuvos vietą. Tai - mažas miestelis Pagramantis. Į jį užklydau lankydamasi Tauragės apylinkėse. Pamenu, tą dieną vadinau tikra vasaros diena. Ryškiai švietė saulė, tačiau per karšta nebuvo, dangumi plaukė draugiški debesėliai, o ir pati tą dieną jaučiausi pilna energijos. Kuo mane sužavėjo Pagramantis?Vieta, kur susikerta Akmena ir Jūra. Puikiai menu, kaip žiūrėjau į tekantį vandenį, klausiausi gamtos garsų ir svajojau, kaip norėčiau čia kasdien ateiti ir pasiimti visą gėrį. Godu? Galbūt, tačiau tuo pačiu, deja, neįmanoma. Aš net parašiau dainą apie tai, ką jaučiau būdama ten. Tiesą, muzikos jai taip ir nesukūriau. Taigi, tai jau veikiau eilėraštis. Iki šiol dar niekam nežinomas.

Be kelionių vasarą dar leidau nemažai laiko su brangiausiais žmonėmis - šeima ir draugais. Žaidžiau vandens balionėlių karą, leidausi į trumputes keliones su dviračiu, padėjau močiutei, kad ir kaip keistai tai skamba, bet sūpynė sode tapo mano gera drauge, susipažinau su ispanų tautybės merginomis ir mokiausi jų kalbos, dalyvavau vargonų festivaly ir dainavau miesto gimtadienio šventėje, bėgiojau ankstyvais rytais ir paprasčiausiai džiaugiausi vasaros teikiamais malonumais.

Apie rudenį rašysiu kur kas mažiau. Viskas, kas geriausia - susipažinau su vokiete Sophia, pirmą kartą nuvykau į Estiją, leidau laiką gamtoje, savaitės dienomis daug dirbau, o savaitgaliai atpirko visą darbą, pradėjau rašyti trečią dienoraštį, važiavau su dviračiu aplink savo miestelį (su dar daugybe žmonių), dar kartą aplankiau Ventės Ragą bei sostinę. Lapkritį galėčiau apibūdinti kaip problemų ir tamsos mėnesį, bet prisiminimai apie rugsėjį ir spalį tik geri. Didžiuojuosi, jog įveikiau didžiausius sunkumus ir sugebėjau patirti tiek daug, nepriklausomai nuo aplinkybių.

Tai viskas, ką norėjau papasakoti. Greičiausiai ne tik aš, bet ir jūs pastebėjote, kad po ilgo laiko tinklaraščio apleidimo nepatobulėjau. Jei žiūrint kritiškai, gal net gi visai prasti popieriai. Pažadu pasitaisyti, nebebūti melagėle ir išlieti savo mintis. Jau esu susikūrusi kelias įrašų vizijas, planuoju įnešti daugiau spalvų, paįvairinti įrašus, keisti dizainą. Bet viskas su laiku ir priklausys tik nuo to, kiek žiobarų skaitys šias rašliavas. O dabar, sudie!

                                                                          Su meile, Gabrielė
                                              Dieviškas Tori Amos kūrinys