Ar rašiau, kad sugrįšiu vasarą? Kokia melagėlė... Tiesa, nežinau, ar tai mano kaltė. Gal labiau mano įdomus gyvenimas (nors gal tai reiškia, kad vis gi aš?) yra didžiausias kaltininkas. Taip, vasarą tikrai prisimenu kaip nuostabią, nuotykių ir jausmų kupiną laikotarpį. Na, ruduo jai nenusileido, bet suprantama, kad mokslai ir stresas neleido viskuo džiaugtis. O šiandien būtent ir noriu parašyti apie tai, kas liko tik mano galvoje. Ką per tą tylos laikotarpį labai norėjau papasakoti, tačiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių tai neįvyko. Tikiuosi, jog jums patiks. Gero skaitymo!
Kalbant apie vasarą.. net nežinau, nuo ko turėčiau pradėti. Mintys šokinėja - vieną minutę aš birželio pradžioje, kitą - jau rymau prie lango rugpjūčio pabaigoje. Vis gi turiu išskirti didžiausią įspūdį palikusius dalykus, nepriklausomai nuo to, kada jie įvyko. Pirmiausia - apie keliones. Kur tik aš neapsilankiau! Išpildžiau seną svajonę nuvažiuoti į Italiją. Vaikščiojau Venecijoje, maudžiausi Adrijos jūroje, valgiau itališką maistą... Mačiau ir išgirdau tiek daug, kad kurį laiką buvo sunku atsigauti. Ne mažiau nustebino ir Lenkija. Kuri, beje, manęs prieš tai visai nežavėjo. Grįžusi supratau, kad labai klydau. Nusprendžiau - kiekviena šalis turi savų pliusų ir minusų, o Lenkijai pliusų tikrai netrūksta. Labiausiai mane sužavėjo Krokuvos senamiestis. Trijų dienų kelionėje teko aplankyti ir Slovėniją, o jos sostinė man pasirodė be galo jauki ir artima. Nežinau kodėl, kartais gyvenimas būna toks painus, su pilna neatsakytų klausimų.. Gerai, kad kartais net nereikia atsakymų.
Šią vasarą keliavau ne tik užsieny. Supratau, kad net ir mūsų mažoje šalyje galima rasti tikrų lobių, tik reikia noro. Ir aš nė kiek neperdedu! Antrą kartą nuvykau į nepaprastai gražų Lietuvos miestą - Anykščius. Visai ekspromtu atsidūriau Utenoje. Ironiška tai, kad ten gyvena mano dvi draugės. Būtent tą dieną jos su manimi susitikti negalėjo. Jei neklystu, penktą kartą apsilankiau Nidoje. Į ją vykti vasarą taip pat nežadėjom, tačiau beprotiškai džiaugiuosi, kad neplanuotai išvykom. Tai nepaprasta vieta - kas kartą sugrįžus vis kitokia, paruošusi šūsnį naujų staigmenų ir nuotykių. Vasarą keletą kartų buvau ir kaime. Tai, galima teigti, Dievo pamiršta vieta. Bet pastaraisiais keliais metais man ji tapo tokia brangia, kad keliavimas per visą Lietuvą iki mažo kaimelio - ne nuovargis, o dovana. Teko atsirasti ir Zarasuose bei jų apylinkėse. Vandenų kraštas tikrai vertas dėmesio.
Atskirą pastraipą norėčiau skirti pasakojimui apie paprastą kitiems, bet nepaprastą man Lietuvos vietą. Tai - mažas miestelis Pagramantis. Į jį užklydau lankydamasi Tauragės apylinkėse. Pamenu, tą dieną vadinau tikra vasaros diena. Ryškiai švietė saulė, tačiau per karšta nebuvo, dangumi plaukė draugiški debesėliai, o ir pati tą dieną jaučiausi pilna energijos. Kuo mane sužavėjo Pagramantis?Vieta, kur susikerta Akmena ir Jūra. Puikiai menu, kaip žiūrėjau į tekantį vandenį, klausiausi gamtos garsų ir svajojau, kaip norėčiau čia kasdien ateiti ir pasiimti visą gėrį. Godu? Galbūt, tačiau tuo pačiu, deja, neįmanoma. Aš net parašiau dainą apie tai, ką jaučiau būdama ten. Tiesą, muzikos jai taip ir nesukūriau. Taigi, tai jau veikiau eilėraštis. Iki šiol dar niekam nežinomas.
Be kelionių vasarą dar leidau nemažai laiko su brangiausiais žmonėmis - šeima ir draugais. Žaidžiau vandens balionėlių karą, leidausi į trumputes keliones su dviračiu, padėjau močiutei, kad ir kaip keistai tai skamba, bet sūpynė sode tapo mano gera drauge, susipažinau su ispanų tautybės merginomis ir mokiausi jų kalbos, dalyvavau vargonų festivaly ir dainavau miesto gimtadienio šventėje, bėgiojau ankstyvais rytais ir paprasčiausiai džiaugiausi vasaros teikiamais malonumais.
Apie rudenį rašysiu kur kas mažiau. Viskas, kas geriausia - susipažinau su vokiete Sophia, pirmą kartą nuvykau į Estiją, leidau laiką gamtoje, savaitės dienomis daug dirbau, o savaitgaliai atpirko visą darbą, pradėjau rašyti trečią dienoraštį, važiavau su dviračiu aplink savo miestelį (su dar daugybe žmonių), dar kartą aplankiau Ventės Ragą bei sostinę. Lapkritį galėčiau apibūdinti kaip problemų ir tamsos mėnesį, bet prisiminimai apie rugsėjį ir spalį tik geri. Didžiuojuosi, jog įveikiau didžiausius sunkumus ir sugebėjau patirti tiek daug, nepriklausomai nuo aplinkybių.
Tai viskas, ką norėjau papasakoti. Greičiausiai ne tik aš, bet ir jūs pastebėjote, kad po ilgo laiko tinklaraščio apleidimo nepatobulėjau. Jei žiūrint kritiškai, gal net gi visai prasti popieriai. Pažadu pasitaisyti, nebebūti melagėle ir išlieti savo mintis. Jau esu susikūrusi kelias įrašų vizijas, planuoju įnešti daugiau spalvų, paįvairinti įrašus, keisti dizainą. Bet viskas su laiku ir priklausys tik nuo to, kiek žiobarų skaitys šias rašliavas. O dabar, sudie!
Su meile, Gabrielė
Dieviškas Tori Amos kūrinys
Kaip pradžiugino tavo vasaros prisiminimai. Atrodo ką tik vaikščiojai saule nutviegstu keliu, mačiau ryškiai žalią medžių ir žolės spalvą, girdėjau tylų vėjo šnabždesį. Buvau visa tai užmiršus. Dabar mano akys pradėjo spindėti nauju vasaros laukimu. Ačiū!
AtsakytiPanaikintiBeje, nežinau tobulėjai ar ne, nes čia pirmas Tavo darbelis kurį mačiau, tačiau lygis Tavo tikrai neprastas ir tikrai žadu čia užsukti dar ne vieną kartą.
Rašyk, kurk, ir tobulėk!
Zuiki, ačiū Tau, kad ir kas esi! Tokie komentarai pagloso širdelę. Būtinai rašysiu, kursiu ir tobulėsiu!
Panaikinti