2016 metų apžvalga: iššūkiai; mažieji tikslai

Prieš dešimt dienų pasidalinau įrašu apie patirtį įgyvendinant tikslus, kuriuos dar praeitąmet pakrikštijau „didžiaisiais“. Kodėl būtent didžiaisiais? Turbūt dėl to, nes jie reikalauja nemažai laiko ir pastangų. Tai ne tos svajonės, kurias galėtum išpildyti per vieną dieną ar net greičiau ir išbraukti iš sąrašo. Tokiems mažiems ar tiesiog paprastesniems norams aš skyriau atskirą vardą - „iššūkiai arba mažieji tikslai“. Šį gražų vakarą noriu jums papasakoti kaip man sekėsi susidoroti su jais. Patikėkite, net jei jie atrodo tokie mažyčiai ir paprastučiai, jiems reikėjo bemaž tiek pat daug pasiruošimo ir laiko, kiek didesniems tikslams.

                               Iššūkių; mažųjų tikslų vykdymas

1. Kursiu/atrasiu savo stilių. Pripažinsiu, kad vieno konkretaus stiliaus taip ir neišsirinkau. Vieną dieną rinkdavausi šviesią mergaitišką suknelę, kitą apsirengdavau juodai nuo auskarų iki batų, trečią griebdavau sportinę aprangą. Taip ir nenusprendžiau, ar žaviau puoselėti hipių madą, ar vis gi šiuolaikinę, taip ir nepasirinkau - geriau juoda ar pastelinės spalvos. Bet gal taip ir geriau? Gal tas suvokimas ateina savaime? Arba kaip tik, gal tam neužtenka 365 dienų, ypač, kai tikrai ne visas jas skiri stiliui ir grožiui. Taigi, aš vis dar rengiuosi kas tik šauna į galvą, che.

2. Paliksiu kuo daugiau įkvepiančių žinučių įvairiose vietose. Pagaliau galiu drąsiai ir nemeluojant pasigirti. Šis iššūkis nebuvo nei labai sunkus, nei reikalaujantis ypatingų sugebėjimų. Imi ir darai, negali nė jokių pasiteisinimų būti. Kartais vis susimąstau - kiek gi žmonių rado mano žinutes ir, dar įdomiau, kiek iš jų nusišypsojo. Būtų gera žinoti, bet, deja, tenka visa tai susikurti vaizduotėje. Patikinu, kad šis iššūkis (dabar jau nebe toks ir iššūkis) bus vykdomas ir 2017 metais. Skatinu ir jus prisijungti prie šios nerealios idėjos!

3. Bandysiu įveikti bent vieną baimę. Taip! Man rimtai pavyko! Nors nė nesitikėjau, jei atvirai. Žinoma, nėra taip, kad visiškai įveikiau baimę liftams, bet bent jau nebedrebu, kai reikia ten įeiti. Kitų mažų (ir siaurų!) patalpų vis dar vengiu, tačiau galiu pasidžiaugti - Čekijoje esančiame Čekų Rojuje man teko lįsti pro gana siaurus tarpeklius. Ir ką - nieko nenutiko! Lygiai taip pat su visokiais vabzdžiais ir vabalais - į rankas jokio mažo padarėlio deja, nepaėmiau, bet pratinausi prie minties, kad kokia boružėlė ar musė tikrai nieko man nepadarys. O tai visiška tiesa!

4. Pagaliau, po tiek laiko, įsigysiu kerzus. Žinokit, vis dar sunku apie tai kalbėti ir rašyti, nes kartais atrodo, kad sapnuoju, bet... šis tikslas ĮVYKDYTAS. Po trijų metų svajonių, kurios iki lemtingos šių metų lapkričio devynioliktos atrodė tuščios ir neįgyvendinamos, kerzai jau kurį laiką keliauja su manimi... beveik visur. Dievaži, nebūčiau nė pagalvojusi, kad tai ne tik velniškai gražūs, bet ir tokie patogūs batai! Taip, keistų žvilgsnių buvo, lygiai taip pat ir replikų, bet ar nuo to sumažėjo meilė kerzams? Nė trupučio!

5. Žiūrėsiu daugiau filmų, turinčių prasmę. Pa-ga-liau. Rimtai, kiek galėjo tęstis tas mano kvailų romantinių komedijų žiūrėjimas? Net pikta, kad praeityje tiek daug brangaus laiko skyriau tokiems išliekamosios vertės neturintiems kūriniams. Šiemet aš perlipau per savo įvairiausio plauko principus, įsitikinimus ir sėkmingai pažiūrėjau bent jau dešimt dėmesio vertų filmų. Keletą iš jų galiu pasiūlyti ir jums: „Atskalūno laiškai“, „Kuprotas kalnas“, „Aplink visatą“, „Aš, Erlas ir mirštančioji“, „Protas ir jausmai“, „Mirusių poetų draugija“. Galbūt vieną dieną apie juos parašysiu ir atskirą įrašą...

6. Toliau sėkmingai mokysiuosi įvairių kalbų. Kaip minėjau aną kartą, esu gabi kalboms. Bet taip pat pabrėžiau ir tai, kad šis iššūkis atims daug laiko (o juk įrašo pradžioje minėjau, kad prie mažųjų tikslų stengiausi priskirti tik „smulkesnius“ pasižadėjimus, che). Taip ir buvo - kalbų mokymasis tikrai ne pats lengviausias dalykas, bet tikrai jo nepamiršau ir nenustūmiau į šalį. Dar kartą ėjau į ispanų kalbos kursus, dar labiau stengiausi anglų bei rusų kalbos pamokose ir net gi išmokau keletą naujų lotyniškų žodžių. Žinau, žinau - kalnų nenuverčiau, bet progresas yra. O tai juk ir svarbiausia!


Taigi, dabar, kai išsamiai paatviravau apie visus tikslus, kurie sudarė šiuos metus, galiu ramiai laukti naujųjų sutikimo. Žinot, ateinantiems metams niekur nerašiau ir nerašysiu jokių svajonių. Jos, žinoma, gyvens mano mintyse, nuolat kursis naujos ir galbūt karts nuo karto kur nors bus užsirašytos. Bet nebus tokių mažų ir didelių tikslų sąrašų nei užrašų knygutėse, nei tinklarašty. Turbūt kiek pavargau, juk jau ne pirmus metus kūriau, rašiau ir, svarbiausia, daugiau ar mažiau sąžiningai vykdžiau. Šiais metais viliuosi kuo daugiau spontaniškų sprendimų, neįtikėtinų atsitiktinumų ir laimingų akimirkų. To nuoširdžiai linkiu ir jums, mieli skaitytojai.


                                   Laimingų naujųjų metų! Gabrielė

2016 metų apžvalga: didieji tikslai

Nejaugi jau įpusėjo gruodis? Nejaugi jau tuoj tuoj prasidės žiemos šventės? Man sunku patikėti, kad artėja šių, 2016 metų, pabaiga. Nežinau kaip jums, bet man šie metai prabėgo nežmonišku greičiu. Tiesą sakant, jau kelerius metus mane ištinka tokia situacija ir jau ne pirmą kartą artėjant naujiesiems metams bandau suprasti, kurgi dingo visas tas laikas. Dar, regis, ką tik rašiausi svajones ir tikslus naujiesiems metams, o šit jie jau baigėsi. Apie tuos tikslus ir kaip man sekėsi su jais susidoroti šiandien ir noriu papasakoti.

Beveik prieš metus, sausio šeštąją, savo tinklarašty pasidalinau sąrašu tikslų, kuriuos viešai pasižadėjau įvykdyti (jį galite perskaityti čia). Kaip man sekėsi, tuoj sužinosite. Bet visų pirma norėčiau trumpai papasakoti apie šiuos metus. Jau minėjau, jie ne praėjo, o tiesiog praskriejo tarsi greitasis aukso šmaukštas. Taigi, o juk aš ne Haris Poteris, nesu tokia nuostabi kvidičo gaudytoja ir tų metų-aukso šmaukšto pagauti man nepavyko. Užtat ir bėgte bėgau visur, skubėjau, bandydama pasivyti taip greit bėgantį laiką. Turiu pripažinti, kad visa tai nėra gerai, ir šie metai taip pat nebuvo tokie geri, kokių tikėjausi. O juk turėjau tikrai labai daug vilčių! Man atrodė, kad štai, pagaliau ateina tie my year. Deja.

Kad ir kaip gyvenimas vėtė, kad ir dažnai jausdavausi tarsi „apdaužyta“, negaliu sakyti, kad metai nieko verti. Kad ir kaip kartais užsinoriu ištrinti visas tas 365 dienas, pripažinsiu, kad turint galimybę neišdrįsčiau. Ir ne iš baimės, o dėl to, kad nenorėčiau. Juk ir po blogiausių dienų vėl ateidavo geros, juk ir po tamsiausių naktų ryte pakildavo saulė, juk kiekvieną dieną aš mokiausi, atradau ir augau. Šiandien drąsiai galiu sakyti, kad džiaugiuosi sukaupta patirtimi ir myliu tą žmogų, kuriuo esu.

O dabar pagaliau papasakosiu jums apie tai, kaip man sekėsi darbų gausoje dar rasti laiko išsikeltų tikslų įgyvendinimui. Pripažinsiu - lengva nebuvo, bet kiek man tai suteikė nuostabių ir neatrastų emocijų! Šie tikslai ir buvo dalis mano augimo, asmenybės išsilaisvinimo ir įvairiausių laimės pliūpsnių priežastis. Todėl jei niekada to nedarėt, tikrai patariu išbandyti šį būdą ir paįvairinti savo metus. Beje, iš komforto zonos išlipti galite bet kada - ne tik prasidėjus 2017 metams!

                                              Didžiųjų tikslų vykdymas 

   1. Neleisti kompiuteriui, telefonui, televizoriui ir viskam, kas netikra, užvaldyti manęs. Tą kartą paminėjau, kad esu tarsi „suaugusi“ su šiais daiktais. Praėjus metams galiu pasakyti, kad net jei ir neišmokau be to išgyventi nejaučiant diskomforto, vis dėlto gebu atsisakyti technologijų, o ir poreikio tokio milžiniško nebejaučiu. Nepasakyčiau, kad pavyko iš karto, bet vietoj virtualaus pasaulio dažniau rinkausi skaitymą, muzikavimą ar piešimą, stengiausi galvoti apie tai, kad internetas dažniau naudingas, nei žalingas ir laikui bėgant save reikėjo įtikinėti vis rečiau. Didžiuojuosi savimi ir tikrai nežadu mesti šio iššūkio kitais metais!

  2. Rūpintis sveikata ir ją tausoti. Norėčiau pasakyti, kad viskas ėjosi kaip per sviestą, bet... deja. Aš vistiek eidavau miegoti per vėlai, mokiausi tikrai per daug, o muzikos mokykla surijo kone visą mano laisvą laiką. Vis dėlto situacija nėra tokia tragiška, nes per šiuos metus aš išbandžiau nemažai būdų, kaip vaistus pakeisti natūraliomis priemonėmis, pamilau sportą ir vis dažniau įtraukdavau jį į savo dienotvarkę, leisdavau sau pailsinti smegeninę ir stiprinau imunitetą. Jei kalbėčiausi su praeities Gabriele, pamatyčiau, kiek mažai ji nusimano apie sveikatą. Šiandien aš žinau daug daugiau ir viliuosi, kad ateinančiais metais žinių bagažas tik didės.

 3. Vasarą paversti nuostabia. Štai čia ir norisi sustoti, neberašyti, pasislėpti. Vasaros, labai gaila, nuostabia aš nepaverčiau. Nebuvo ji tokia, kokios aš tikėjausi, neaplankiau daug šalių ir apskritai neįvykdžiau gal pusės punktų iš vasaros to-do list. Tai, žinoma, nereiškia, kad vasara buvo bloga. Kaip ir minėjau anksčiau, kiekvieną metų dieną be jokių išimčių, atrasdavau naujų ir neatrastų dalykų, tokiu būdu išsilaisvindama iš liūdesio ir rutinos spąstų. Vis dėlto net gi pavasaris ar ruduo šiemet atnešė daugiau spalvų ir įdomybių, nei visų taip mylima vasara. O tai juk vistiek gerai, hm?

Tokie buvo trys mano didieji tikslai, kuriais pasidalinau su jumis. Ne viskas pavyko taip, kaip tikėjausi, nebuvo du tūkstančiai šešiolikti my year, bet aš nesustojau. Nuėjusi ilgą kelią suklupdavau, tekdavo vėl viską pradėti nuo pradžių, bet niekada nepasidaviau. Ir štai šiandien esu kur kas geresnė savo versija, nei kad buvau praėjusį gruodį. Gal ir nenuverčiau kalnų, gal mano vardo ir nežino tūkstančiai žmonių, gal ir nesu herojė visam likusiam pasauliui, bet mano nuosavame ir nedideliame pasauly įvyko perversmas. Tuo ir noriu kartu su jumis pasidžiaugti ir, žinoma, palinkėti, kad ir jūs visada kovotumėte! Tik nepamirškit tikėti ir pamatysit, kaip tapsit bet kokios kovos laimėtojais. ♥ 

Visada laukiu jūsų komentarų! Pasidalinkit šių metų atradimais, džiaugsmais ir skausmais, pokyčiais, svajonėmis, netikėtumais bei viskuo, kas tik šauna į galvą!

                            Siunčiu geras emocijas! Gabrielė 

                                                                         


                                             

Laiškas Kalėdų Seneliui

Šiemet aš esu tikras Grinčas. Tikrai, tikrai. Tuo metu, kai lapkritis užleido savo vietą gruodžiui, kai visi aplink jau kurį laiką dainavo kalėdines dainas ir viltingai laukė sniego, aš tik liūdėjau dėl to, kad baigėsi ruduo. Šis metų laikas man atnešė kažkokius keistus laimės pliūpsnius, kurie aplankydavo, galima sakyt, reguliariai kas porą savaičių. Gal dėl to sningant mano akyse nežibėjo jokia ugnelė, nebuvo nė menkiausio noro gaminti rankų darbo atvirukus, o visus kalbančius apie šventes palydėdavau piktu žvilgsniu.

Bet kas gi nutiko? Ar šiemet kas nors kitaip nei praėjusiais metais? Tiesą sakant, ir pati iki šiol atsakymo neradau. Toks keistas tas gyvenimas, kartais mes nepajėgūs suprasti, kodėl įvyksta vieni ar kiti dalykai. Dėl to aš nusprendžiau Kalėdas... prisijaukinti. Gera žinia - man pavyko! O tada jau mažiau blogų emocijų tiek man, tiek visiems aplink mane. Grinčas beveik išvarytas!

Kalėdinę nuotaiką pajausti iš pradžių bandžiau mažais pokyčiais - džiaugsmas dėl advento kalendoriaus šokoladuko, šiltesnių batų avėjimas, pasivaikščiojimas sningant. Vėliau, kai šventės, regis, ėmė artintis nežmonišku greičiu, susigrizbau. Juk turiu padaryti atvirukus laiškų draugėms, nupirkti dovanas šeimos nariams ir, galų gale, apsireikšti tinklarašty. Būtent tada mane aplankė suvokimas, kad kažkas mano viduje jau pasikeitė. Didžiulis ir piktas Grinčas dabar jau nebe toks ir didelis, o pyktis išgaravo. Kaip tik tuo metu, skaitydama http://kaiveir.blogspot.lt/ tinklaraščio įrašą „Laiškas Kalėdų Seneliui“ supratau, kad ir pati labai noriu parašyti tikrų tikriausią (na, rašytą ne ranka ir ne ant popieriaus, bet vis dėlto) laišką Kalėdų Seneliui. Tai ko gi dar laukiu?


Kalėdų Seneli,

jei atvirai, nė nepamenu, kada paskutinį kartą rašiau Tau laišką. Tuo labiau, nepamenu, kokios tuo metu buvo mano vaikiškos svajonės. Greičiausiai, kaip ir daugelis kitų vaikų, norėjau gražios barbės ar kokio naujo ir populiaraus žaislo. Kiek tik pamenu, Tu visada išpildydavai mano norus. Kiekvieną Kalėdų rytą puldavau prie eglutės ir nekantraudama ieškodavau dovanų maišelio su savo vardu. O kiek džiaugsmo būdavo, kai jį rasdavau! Žiū - kiek daug visko viduje! Kokia laimė, koks džiaugsmas!
   Šiais metais, lygiai taip pat kaip ir praėjusiais, man teko gerokai pasukti galvą, kad sugalvočiau, ką tikiuosi rasti po eglute. Mano galvoje gyveno tik tos svajonės, kurios prašė sveikatos ir laimės tiems, kuriuos labiausiai myliu, bet suprantu, kad tokiais dalykais Tu aprūpinti negali. Vis dėlto, po kelių dienų, su skaudančia galva, bet pergalinga šypsena aš sugalvojau keletą „apčiuopiamų“ dalykų, kurie mane tikrai tikrai tikrai pradžiugintų.

• Šiltas, gražus ir minkštas megztinis. Toks, kokį kasmet dovanų gaudavo Ronis, o vėliau ir Haris! Man visuomet tie megztiniai atrodė tokie mieli, kad šiemet ir pati užsinorėjau gauti tokį. Ir nebūtinai jis turi būti brangus - svarbiausia, kad primintų man apie Kalėdas ir šildytų šaltais žiemos vakarais. O jei šalia jų dar gulėtų pūkuotos kojinės ar šlepetės, dovana iš viso būtų ne-rea-li.

• Geriausia draugė. Tai, turbūt, skamba labai keistai, bet būtent geriausios draugės man ir trūksta, kad galėčiau džiaugtis kiekviena diena. Žinoma, laimę galiu susikurti ir pati, be kitų žmonių pagalbos, tačiau draugė, su kuria galėčiau plepėti valandų valandas, ieškoti nuotykių ir tiesiog džiaugtis, būtų neįkainojama dovana, prilygstanti stebuklui! Gal ne Kalėdoms, bet tikiuosi, kad šis noras išsipildys ateinančiais, 2017, metais.

• Tikrų tikriausios Hario Poterio įvairių skonių pupelės. Tos, kuriose galima rasti ne tik skanių pupelių, bet ir tokių kaip ausų sieros skonio. Kai tik sužinojau, kad jos jau Lietuvoje, kone šokinėjau iš laimės. Taip, taip - aš tiesiog DIEVINU Hario Poterio filmus ir visa, kas su tuo susiję!

• Ko jau ko, bet vieno dalyko mano kasdienybėje tikrai trūksta! Turbūt koks šimtas metų praėjo nuo to laiko, kai turėjau termopuodelį. Ne šiaip sau kokį, bet gražų ir, svarbiausia, sandarų. Vos tik nusiperku ir pradedu džiaugtis, tuoj mane nuvilia, nes viskas, kas tik gali, ima ir išbėga. Kada gi mane aplankys laimė gauti idealų termopuodelį, a?

• Žvakės, mieli aksesuarai, knygos ir jų skirtukai, žaismingi ar rimtesni šalikai, smilkalai, rankų darbo dovanėlės, saldumynai, arbata, popieriniai laiškai, magnetukai, natūrali kosmetika, augalai ir visi kiti panašūs dalykėliai mane pradžiugintų bet kokia proga, o dar nuostabiau būtų gauti netikėtai užmirštus ir čia nepaminėtus, bet ne mažiau širdžiai mielus daiktus! 

Ir viskas. Visi (ne)realūs dalykai, apie kuriuos svajoju, išvardyti. Sąrašas neilgas, gal net nuobodus, bet vis geriau nei nieko. Tiesą sakant, man ir vieno išpildyto noro užtektų. Juk ne daiktai, ne materialūs dalykai svarbiausi. Galbūt ne visiems, tačiau, mano nuomone, kitaip būti nė negali. 

 Tikiuosi, Seneli, kad nepavargsi keliaudamas ir skraidindamas nesuskaičiuojamą kiekį dovanų. Nepamiršk prie kiekvienos iš jų prisegti kai ko labai svarbaus - tikrųjų vertybių. Tegul vaikai ir suaugusieji šiemet gauna ne tik išmaniuosius ar dovanų čekius, bet ir žmogiškumo, meilės, atjautos ir gerumo.
                                 Lauksiu Tavęs. Gabrielė
                  
                  

                     

     Gražių švenčių, bičiuliai! ♥ 

Vasaros atradimai: geriausios knygos

Savo gyvenimo be knygų neįsivaizduoju ir kalbu visiškai rimtai. Nuo pat pirmos dienos, kai išmokau skaityti (o tai buvo prieš aštuonerius metus!), nuo pat pirmos knygos aš supratau, kad tai - nepaprasta. Prisimenu, kaip dar nelankanti mokyklos Gabrielė keliaudavo į biblioteką, ten ilgai rinkdavosi knygeles, grįždavo su mažiausiai septyniomis knygomis ir visas jas sukrimsdavo žaibišku greičiu - po mėnesio vėl prisistatydavo bibliotekoje su šypsena ir begaliniu noru atverti kuo daugiau durelių skaitant naujas knygas ir pasineriant į dar įdomesnes istorijas. Šiandien, turiu pripažinti, knygoms laiko randu vis mažiau ir mažiau. O šią vasarą perskaičiau trimis knygomis mažiau, nei praėjusią! Tai tik įrodo, kad augant laikas pradeda skrieti kur kas greičiau. Dėl to man iš tiesų gaila, kad knyga rankose atsiduria rečiau... ir ne tik manosiose. Rugsėjo pradžioje kalbant su klasės draugais apie vasaros įspūdžius sužinojau, kad nė vienas neperskaitė daugiau nei dviejų knygų, o dauguma - nė vienos.

Patyriau lengvą šoką išgirdusi istorijas, kurios skambėjo taip: „...pasiėmiau knygą, nes mama liepė, paskaičiau vieną puslapį ir numečiau, vėl ėjau prie telefono... o kai ateidavo mama, vėl pasiimdavau knygą, kad nepyktų.“ Taigi dabar žmonės skaito tik todėl, nes reikia? Aš suprantu ir žinau, kad visada buvo tokių, kuriems knygos ne prie širdies, bet kai dvidešimt šeši tokie padarai sėdi Tavo klasėje, imi jaustis nesmagiai, tarsi nesuprastas. Kaip ir kiekvieną rugsėjį, buvau palydėta nuostabos šūksniais ir nustebusiais veidais. 'Kiek knygų?! Rimtai? Kaip taip iš viso įmanoma?' O kaip įmanoma visą vasarą būti taip siaubingai užsiėmusiu socialiniais tinklais ir kompiuteriniais žaidimais, kad pamirštum apie knygas?

Būtent dėl to supratau, kad būtinai turiu parašyti įrašą apie porą knygų, kurias išskirčiau iš tų, kurias skaičiau ir pamilau per šias atostogas. Tikiu, kad tarp mano skaitytojų, gal ištikimų, o gal tik pirmą kartą užklydusių, yra tokių, kurie vasarą rado laiko knygai. Labai noriu tikėti, kad rasite valandėlę skaitymui ir kitais metų laikais. O kad būtų lengviau, skubu aprašyti tas ypatingas ir mane pakerėjusias knygas, kurią rekomenduoju kiekvienam iš jūsų!

1. Stephen Chbosky „Atskalūno laiškai“
Šią knygą galiu vadinti ne tik geriausia perskaityta vasaros knyga, bet ir visų trylikos metų. Tiesa, padariau klaidą, kad anksčiau pažiūrėjau filmą, nei skaičiau knygą, bet norėčiau pabrėžti, kad abi istorijos pasakojimo versijos vertos dėmesio. Mano knygų vertinimas yra toks - jei ji palietė mano jausmus, jei privertė susimąstyti ir bent maža dalele pakeitė gyvenimą, tai jau užsitarnavo gerą vardą. „Atskalūno laiškai“ yra nuostabus to pavyzdys. Bet apie ką gi ji pasakoja?
Pagrindinis veikėjas Čarlis - toks, kaip ir dauguma mūsų. Kovojantis su paauglystės sunkumais, bandantis atrasti save ir išgyventi pirmus metus vidurinėje. Laimei, jam pasiseka - šie metai atneša gerų emocijų pliūpsnį, naujų draugų ir nuostabų mokytoją, tokį, kokių trūksta kiekvienoje mokykloje. Vis dėlto, nors Čarlis ir panašus į kitus paauglius, jis kitoks. Knygos metu rašytojas kartas nuo karto, neužsimindamas konkrečiai, bet pakankamai aiškiai parodo, kad Čarlis kovoja su sunkia liga, kuri apsunkina jo gyvenimą. Todėl drąsiai sakau, kad ši knyga skiriasi nuo kitų, iš pirmo žvilgsnio panašių ir jau nusibodusių knygų. O kaip žavu ir tai, kad pati knyga tarsi dvelkia praėjusiais dešimtmečiais!

2. Jostein Gaarder „Mergaitė su apelsinais“

Antroji knyga, patekusi į šį sąrašą, tiks žmogui, tikinčiam (o gal norinčiam patikėti) tikra meile, nes knyga, mano nuomone, iš to ir susideda - meilės. Tarp žmonos ir vyro, tarp tėvų ir sūnaus, tarp pasaulio ir žmogaus. Stebuklų čia netrūksta, bet neapsigaukite, tai - ne fantastikos žanro kūrinys. Mano nuomone, tai netgi visiškai reali istorija, tiesiog mūsų laikais labai sunku patikėti tikra meile. Dar sunkiau pastebėti mažus dalykus, tačiau pagrindiniam šios istorijos pasakotojui pavyko tai padaryti. Janas Olavas, žmogus, kuris kartu su sūnumi parašė knygą, net ir paskutinėmis gyvenimo akimirkomis džiaugėsi net mažiausiais stebuklais. O juk daugeliui iš mūsų džiaugtis gyvenimu taip sunku, tiesa? Vienas iš labiausiai įsiminusių Jano patarimų sūnui skatino stebuklo ieškoti ne tik kosmoso platybėse, bet ir apsižvalgius aplink bei pamačius visa, kas nuostabu visai šalia. 

Perskaičius šią knygą širdis prisipildo tikėjimo, keistai malonaus jausmo (ar tai meilė?) ir net laimės. Jei šito jūsų gyvenime dabar trūksta, „Mergaitė su apelsinais“ gali padėti, tikrai!

Štai tos dvi mane sužavėjusios knygos. Tikiuosi, kad bent vieną iš jų perskaitysite ir atrasite visa, ką radau aš, o gal ir dar daugiau. To jums šiandien ir noriu palinkėti - daug gerų, įdomių, įtraukiančių knygų, kurios padėtų pamiršti realybę ir pasisemti išminties!

O kokia perskaityta knyga jums paliko didžiausią įspūdį? Pasidalinkite atradimais!

                                         
                                Su meile ir linkėjimais, Gabrielė