2016 m. gruodžio 14 d., trečiadienis

Laiškas Kalėdų Seneliui

Šiemet aš esu tikras Grinčas. Tikrai, tikrai. Tuo metu, kai lapkritis užleido savo vietą gruodžiui, kai visi aplink jau kurį laiką dainavo kalėdines dainas ir viltingai laukė sniego, aš tik liūdėjau dėl to, kad baigėsi ruduo. Šis metų laikas man atnešė kažkokius keistus laimės pliūpsnius, kurie aplankydavo, galima sakyt, reguliariai kas porą savaičių. Gal dėl to sningant mano akyse nežibėjo jokia ugnelė, nebuvo nė menkiausio noro gaminti rankų darbo atvirukus, o visus kalbančius apie šventes palydėdavau piktu žvilgsniu.

Bet kas gi nutiko? Ar šiemet kas nors kitaip nei praėjusiais metais? Tiesą sakant, ir pati iki šiol atsakymo neradau. Toks keistas tas gyvenimas, kartais mes nepajėgūs suprasti, kodėl įvyksta vieni ar kiti dalykai. Dėl to aš nusprendžiau Kalėdas... prisijaukinti. Gera žinia - man pavyko! O tada jau mažiau blogų emocijų tiek man, tiek visiems aplink mane. Grinčas beveik išvarytas!

Kalėdinę nuotaiką pajausti iš pradžių bandžiau mažais pokyčiais - džiaugsmas dėl advento kalendoriaus šokoladuko, šiltesnių batų avėjimas, pasivaikščiojimas sningant. Vėliau, kai šventės, regis, ėmė artintis nežmonišku greičiu, susigrizbau. Juk turiu padaryti atvirukus laiškų draugėms, nupirkti dovanas šeimos nariams ir, galų gale, apsireikšti tinklarašty. Būtent tada mane aplankė suvokimas, kad kažkas mano viduje jau pasikeitė. Didžiulis ir piktas Grinčas dabar jau nebe toks ir didelis, o pyktis išgaravo. Kaip tik tuo metu, skaitydama http://kaiveir.blogspot.lt/ tinklaraščio įrašą „Laiškas Kalėdų Seneliui“ supratau, kad ir pati labai noriu parašyti tikrų tikriausią (na, rašytą ne ranka ir ne ant popieriaus, bet vis dėlto) laišką Kalėdų Seneliui. Tai ko gi dar laukiu?


Kalėdų Seneli,

jei atvirai, nė nepamenu, kada paskutinį kartą rašiau Tau laišką. Tuo labiau, nepamenu, kokios tuo metu buvo mano vaikiškos svajonės. Greičiausiai, kaip ir daugelis kitų vaikų, norėjau gražios barbės ar kokio naujo ir populiaraus žaislo. Kiek tik pamenu, Tu visada išpildydavai mano norus. Kiekvieną Kalėdų rytą puldavau prie eglutės ir nekantraudama ieškodavau dovanų maišelio su savo vardu. O kiek džiaugsmo būdavo, kai jį rasdavau! Žiū - kiek daug visko viduje! Kokia laimė, koks džiaugsmas!
   Šiais metais, lygiai taip pat kaip ir praėjusiais, man teko gerokai pasukti galvą, kad sugalvočiau, ką tikiuosi rasti po eglute. Mano galvoje gyveno tik tos svajonės, kurios prašė sveikatos ir laimės tiems, kuriuos labiausiai myliu, bet suprantu, kad tokiais dalykais Tu aprūpinti negali. Vis dėlto, po kelių dienų, su skaudančia galva, bet pergalinga šypsena aš sugalvojau keletą „apčiuopiamų“ dalykų, kurie mane tikrai tikrai tikrai pradžiugintų.


  • Šiltas, gražus ir minkštas megztinis. Toks, kokį kasmet dovanų gaudavo Ronis, o vėliau ir Haris! Man visuomet tie megztiniai atrodė tokie mieli, kad šiemet ir pati užsinorėjau gauti tokį. Ir nebūtinai jis turi būti brangus - svarbiausia, kad primintų man apie Kalėdas ir šildytų šaltais žiemos vakarais. O jei šalia jų dar gulėtų pūkuotos kojinės ar šlepetės, dovana iš viso būtų ne-rea-li.
  • Geriausia draugė. Tai, turbūt, skamba labai keistai, bet būtent geriausios draugės man ir trūksta, kad galėčiau džiaugtis kiekviena diena. Žinoma, laimę galiu susikurti ir pati, be kitų žmonių pagalbos, tačiau draugė, su kuria galėčiau plepėti valandų valandas, ieškoti nuotykių ir tiesiog džiaugtis, būtų neįkainojama dovana, prilygstanti stebuklui! Gal ne Kalėdoms, bet tikiuosi, kad šis noras išsipildys ateinančiais, 2017, metais.
  • Tikrų tikriausios Hario Poterio įvairių skonių pupelės. Tos, kuriose galima rasti ne tik skanių pupelių, bet ir tokių kaip ausų sieros skonio. Kai tik sužinojau, kad jos jau Lietuvoje, kone šokinėjau iš laimės. Taip, taip - aš tiesiog DIEVINU Hario Poterio filmus ir visa, kas su tuo susiję!
  • Ko jau ko, bet vieno dalyko mano kasdienybėje tikrai trūksta! Turbūt koks šimtas metų praėjo nuo to laiko, kai turėjau termopuodelį. Ne šiaip sau kokį, bet gražų ir, svarbiausia, sandarų. Vos tik nusiperku ir pradedu džiaugtis, tuoj mane nuvilia, nes viskas, kas tik gali, ima ir išbėga. Kada gi mane aplankys laimė gauti idealų termopuodelį, a?
  • Žvakės, mieli aksesuarai, knygos ir jų skirtukai, žaismingi ar rimtesni šalikai, smilkalai, rankų darbo dovanėlės, saldumynai, arbata, popieriniai laiškai, magnetukai, natūrali kosmetika, augalai ir visi kiti panašūs dalykėliai mane pradžiugintų bet kokia proga, o dar nuostabiau būtų gauti netikėtai užmirštus ir čia nepaminėtus, bet ne mažiau širdžiai mielus daiktus! 
Ir viskas. Visi (ne)realūs dalykai, apie kuriuos svajoju, išvardyti. Sąrašas neilgas, gal net nuobodus, bet vis geriau nei nieko. Tiesą sakant, man ir vieno išpildyto noro užtektų. Juk ne daiktai, ne materialūs dalykai svarbiausi. Galbūt ne visiems, tačiau, mano nuomone, kitaip būti nė negali. 
 Tikiuosi, Seneli, kad nepavargsi keliaudamas ir skraidindamas nesuskaičiuojamą kiekį dovanų. Nepamiršk prie kiekvienos iš jų prisegti kai ko labai svarbaus - tikrųjų vertybių. Tegul vaikai ir suaugusieji šiemet gauna ne tik išmaniuosius ar dovanų čekius, bet ir žmogiškumo, meilės, atjautos ir gerumo.
                                 Lauksiu Tavęs. Gabrielė
                  
                  
                     


     Gražių švenčių, bičiuliai! ♥ 

3 komentarai:

  1. Atsakymai
    1. Sveika! Žinok, man labai labai patinka tie Tavo šuniški nikneimai, nes pati esu pamišusi dėl šių gyvūnų :D.
      Kad ir kaip tai skamba, bet džiaugiuosi, kad nesu viena, kuriai geriausios draugės paieškose nekaip sekasi. Bet vis dėlto tikiu, kad vieną dieną abi surasim tai, ko taip ilgai ieškojom!
      Tau irgi linkiu smagios naujųjų metų šventės ir įkvėpimo kuriant (kaip supratau, turi rašliavų sąsiuvinį, che). Lauksiu sugrįžtant!

      Panaikinti