(Ne)tikri prisiminimai

Spaliui baigiantis pagaliau pasirodė mano įrašas, kurį pradėjau rašyti gal dar pavasarį, o baigtą spalio viduryje vis (kažkodėl) bijojau paskelbti. Iš kur gimė ta baimė dalintis savo mintimis, keliaujanti jau kelerius metus su manim (o juk anksčiau, regis, nebuvo) – nežinia, bet stengiuosi per daug negalvoti, geriau jau – vėl rašyti! Tad šiandien su jumis dalinuosi dar vienu tekstu bei, žinoma, dar viena mylimu tėčio juostiniu fotoaparatu padaryta nuotrauka.

Pirmą kartą stiprų ir nepaaiškinamą laisvės troškimą pajutau dar ankstyvoje paauglystėje – vadinasi, man tuo metu buvo gal dešimt, gal vienuolika metų. Esu beveik tikra, kad tai nutiko vykstant namo iš kaimo arba atvirkščiai. Kelionė į vieną pusę trukdavo daugiau nei tris valandas, o be tų kelių pravažiuojamų miestų bei miestelių nieko daugiau nematydavau kaip tik bekraščius laukus ir kur ne kur pasirodančius didingus lietuviškus miškus, kurie tada žavėjo savomis paslaptimis, o ilgainiui tapo prieglobsčiu, į kurį buvo (ir vis dar yra!) gera grįžti. Taip, manoji laisvės samprata kiek skyrėsi nuo to, kuo ja laikė kiti jauni žmonės – tada man nereikėjo nei cigarečių, nei vakarėlių, nei kitos šalies. Aš troškau tik pabėgti į miškus, kad ir labai trumpam, tam, kad galėčiau viską išjausti, viską išrėkti, viską, kas blogo susikaupę – paleisti. Man atrodė, kad miškuose (o vėliau – apskritai gamtoje) aš nurimsiu, sutvirtėsiu ir galėsiu grįžti į tokį pilką ir man netinkantį, vis bėgantį, netikrą bei purviną miesto gyvenimą.

Deja, retai galėjau tai padaryti. O gal ir blogai dariau garsiai nereikšdama šio noro (turbūt pirmoji išmokta pamoka, kad visuomet reikia kalbėti(s)) – juk, turbūt, pasidalinus mintimis su tėvais, jie dažniau būtų mane vežęsi į miškus. Nors, vis dėlto, esu jiems dėkinga už tai, kad anksti supažindino su įvairiausiais gamtos kampeliais. Aš vis galvoju – turbūt dėl to, jog pirmąsias vaikystės vasaras leisdavau tai Palangoje, tai pas močiutę kieme, ir tapau tokiu visišku gamtos vaiku. Keista suvokti, kad smėlis, kurį bėriau tarp rankų ir dobiliukais nužertas mažytis (o anuomet atrodęs milžiniškas) močiutės sodo plotelis, stebėti prieš kokį penkiolika metų, paliko tokį neišdildomą įspūdį.

Iš tikrųjų tai miškus aš pastebėjau anksčiau nei pradėjau trokšti į juos pabėgti. Savaime suprantama, juk tos kelionės į kaimą neprasidėjo tik paauglystėje – vadinasi, ir vaikystėje nori nenori spoksodavau pro langą ir, manau, tai įstrigo galvoje. Gal ir nesąmoningai, bet visiškai suprantamai tie vaizdiniai galų gale grįžo kitu pavidalu. Yra ir kitų atsiminimų apie lietuviškas girias, kuomet tapdavau ne tik stebėtoja iš šalies. Tik jau nebežinau, ar tikrų. Pamenu, kai skaitydama Granausko knygą radau aprašytą įdomų reiškinį: autorius rašė apie tai, jog sendamas žmogus ima nebeprisiminti kai kurių dalykų, todėl juos arba visai pamiršta, arba iškraipo. Būna, kad sukuria ir visai naujus prisiminimus – keista, turbūt jie taip net neturėtų vadintis, bet kas dabar žino, ar tai tikra, ar ne. Na, ir nors man dar iki senatvės tolokai, aš irgi suabejoju kai kurių įvykių nuotrupų, užsilikusių mintyse, tikrumu.

Pavyzdžiui, jau daug metų man vis į mintis grįžta tokia scena: labai labai šviesi ir šilta vasaros diena, leidžiama miške, mane supa šeima, o aš pati esu maža mergaitė, kuriai gyvenimas – nerūpestinga kelionė. Atsimenu, jog tam miške pasidarėme iškylą, o bevalgant prieš akis praskrido ryškiai geltonas drugelis. Atrodo, girdžiu tėčio balsą: „Tai – citrinukas.“ O po to (net nežinau, ar čia – tos pačios dienos prisiminimas) kartu su sese ėjome lieptu virš ežero, kuris buvo šalia to miško. Vakarėjo, ir šiltą dieną pamažu keitė vėsa, o saulė jau nebetvieskė geltonu atspalviu – ji tapo pasteliniu saulėlydžiu. Tikra? Netikra? Kas bepasakys. Kiekvienam, kuris galėjo dalyvauti šioje išvykoje, šis prisiminimas arba lygiai taip pat išdilęs, arba aš vis tik klystu ir jo net nebuvo. Nors, pripažinsiu, sužinoti tiesos nenorėčiau – taip ir trokštu tikėti, kad toks gražus įvykis iš tiesų kadaise vyko.

Bet vaikystėje, šiaip ar taip, man užteko tų trumpų išvykų ir tokių pat greitų grįžimų namo. Tik vėliau, kai jau labiau pasaulį suprantančiom akim žvelgiau į miškus, suvokiau visai kitokią jų prasmę. Vienas didžiausių mano gyvenimo lūžių (tiek gerąja, tiek blogąja prasme) ir buvo tie vienuoliktieji gyvenimo metai, tad nenuostabu, jog tada ir gamtos suvokimas pasikeitė. Prieš tai visko bijojusi, pajutau nepaaiškinamą, kone svaiginantį norą pabėgti į mišką ir tapti jo dalimi. Viską įsivaizdavau kiek utopiškai: galimybę pagyventi ten kiek nors laiko, galbūt pačios susiręstam namelyje, iš kurio galėčiau stebėti laukinius gyvūnus, paskęsti rudeniniame rūke ir spoksoti į mėnesieną naktimis. Apie tai parašiau beveik visus savo pirmuosius tekstus. Kai ilgiau pagalvoju, gal tai ir davė peno man apskritai pradėti rašyti. Ačiū? Galbūt.

Nuvilsiu ar ne, aš į tuos miškus vis dėlto taip ir nepabėgau. Žinau, viskas skambėtų kiek įspūdingiau, jei papasakočiau kokią neįtikėtiną istoriją, kaip man sekėsi toje gamtos apsuptyje gyventi, kaip gyvenimas klostėsi grįžus ar panašiai. Jei papasakočiau, kaip skautiškai susikūriau laužą, prisijaukinau voverę, miegodama namelyje girdėjau staugiančius vilkus, o ryte šokdavau į upę, tekančią pamiškiu. Bet aš žinau, puikiai žinau – to niekada nebuvo. Jei būtų buvę, atmintis nebūtų ištrynusi iš prisiminimų. Gaila, bet dėl šito esu tikra – nei vienam vingy joks panašus epizodas neužfiksuotas. Gal niekada ir nebus.

Kita vertus, gyvenimas – painus dalykas, ir kuo daugiau metų nugyvenu, tuo labiau nesuprantu, kaip jis veikia. Todėl ką gali žinoti – gal kokią dieną, jau perkopusi trečią, ketvirtą ar balažin kokią dešimtį, aš leisiuosi gyventi į miškus, o gal, blogiausiu atveju (nors ar tai kaip siejas su blogiu?), leisiu savaitės atostogas klajodama lietuviškomis giriomis. Man norisi tikėti, kad tada, po dvidešimties ar trisdešimties metų, jų dar bus. Juk kitaip dužtų visos mano (ne)vaikiškos svajonės, o ilgainiui turbūt net pamirščiau, kaip kutenančiai kvepia pušys ir samanos, kuriom eiti minkščiau nei baltišku smėliu, o juk to negalėčiau išverti.

Ačiū, lietuviška giria, kad mane užauginai.

   Su meile, 

Gabrielė

Visada ateis šviesa

2017 metų gruodį tinklaraštyje parašiau apie vasarą, kurią įamžinau juostiniu fotoaparatu. Nežinau, kas atsitiko, bet antrąją juostą pradėjau tik 2018 metų pavasarį, o baigiau jau šių metų vasarį! Na, o aprašyti prisiruošiau tik dabar. Kai paskęstu darbuose, tinklaraštis lieka kažkur visai toli toli, o taip norėtųsi, kad rašymas čia taptų kasdieniu dalyku. Pabrėžiu – čia, nes šiaip rašiau daug. Telefono užrašinėje, knygutėje, kurią visur tampiausi, dienoraštyje, o kartais, jei visai nieko neturėjau – ten, kur tik rasdavau vietos. Kad ir sąsiuvinių paskutiniuose puslapiuose per pamokas!

Noriu ir vėl papasakoti apie tuos 10 mėnesių su juostiniu. Tik šįkart ne trumpai aprašyti kiekvienos nuotraukos gimimą, o išsirinkti pačias gražiausias ir kiekvienai jų arba sukurti istoriją, tekstą, kuris jai tiktų, arba pritaikyti jau parašytą – nes, kaip jau sakiau, tokių prisikaupė labai nemažai. Pradėsiu su ta, kuri padaryta man labai brangioj, gal net, sakyčiau, vienoj brangiausių vietų – turbūt todėl, nes sentimentai mano gyvenime visada buvo ypatingai reikšmingi.

Lietuvybę savy visada jaučiau ir savo tautybe niekada neabejojau. Ne tik todėl, kad verkdavau stovėdama ant piliakalnių ir virptelėdavau, kai po ilgų žiemų išvysdavau, kaip gamta ima atsitiesti ir sužaliuoti. Dar ir dėl to, nes many labai atsiskleidė tipiškas lietuviškas bruožas – kančios pažinimas.

Vilnijantys rugių laukai, gairinami liepos saulės, mane liūdino, nes priminė dienas, kai žmonės sunkiai sėjo grūdą po grūdo ir prakaitu laistė žemę, kad galėtų išvengti bado žiemą. Tylus beržų šlamėjimas pamiškėse manęs visai nedžiugino – jis buvo toks skausmingai bejėgis, toks tylus, taip priminė mūsų amžinai vargstančius žmones, tuos, kurie žuvo, kovojo. Gal ir ne kare, gal tik toj tręštančioj bakūžėj senam vienkiemy, bet kovojo. Kažkurį pavasarį nejučia suvokiau, kad net ir parskridusio vyturio giesmė girioje suskambo kitaip: matyt, ir joje aš jaučiau visą mūsų tautos skausmą, net ir joje man girdėjosi vien slegiančios minorinės natos, primenančios seną, kadaise gyvavusio lietuviško kaimo raudą. Galbūt anuomet koks tautietis iš tiesų vaikščiodamas miškais išgirdo šį paukštį ir grįžęs namo ėmė niūniuoti melodiją, kuri dabar guli kuriam nors iš tautosakos lobynų, o gal ir vieno kito žmogaus, kuriam ji buvo dainuota vaikystėj, galvoje.

Bet lietuvis nebūtų lietuvis (ar bent man taip atrodo), jei taip gerai pažindamas ir suvokdamas kančią negebėtų patirti pačio tyriausio džiaugsmo. Todėl tie patys rugių laukai kartais prabyla švelnia Čiurlionio sonata, beržai alsuoja ne skausminga, bet didinga ir išdidžia lietuvio kalba (o tokių tikrai būta!), o vyturys, jei pakankamai ilgai ir atidžiai klausaisi, gieda ne tik graudulingai. Kartais, jei leidi sau pernelyg negalvoti ir nors trumpam nuramini tą viduj gyvenantį rūpintojėlį, gimtieji laukai ir paupiai nusišviečia pačiom gražiausiom spalvom ir pabudina tavy nepaprastą suvokimą, kad kančia, kuri, regis, asocijuojasi tik su tamsa, gali būti tokia graži ir šviesi. Arba bent jau tai, kas ateina po jos. 

Gal ir ne mums vieniems – lietuviams – tai būdinga, gal ir nėra čia joks išskirtinumas, bet man šis bruožas – ypatingai lietuviškas. Gal gi dėl to toks artimas, kaip ir visa, kas čia: laukai ir pievos, kurių atrodo nesibaigianti galybė, kuomet sėdi autobuse ir keliauji iš pajūrio į sostinę; senamiesčių plytelės ir bažnyčių kryžiai, besistiebiantys į padanges; lietuviškas žodis ir „Tautiškos giesmės“ akordai; žibučių puokštė, besislepianti po pušele pavasariui bundant ir saulės blyksnis, pažadinantis užšalusias upes. Stebiu aš visa tai ir kad ir kaip vėto gyvenimas, kartoju sau: „Išlaukti. Nes visada ateis šviesa.“ O įkvėpimas šios minties – mana gimtinė ir tauta.

Ačiū, kad skaitei. 

Su meile, Gabrielė

                                                                                                                                                   

Išgyventi. Kartu

Kadangi jau ilgai ilgai nesirodžiau, o tiksliau – nerašiau, netikėtai ėmė ir atėjo gegužė. Nusprendžiau tylą nutraukti pasidalindama beveik lygiai prieš metus sukurtu tekstu. Kad nekiltų klausimų, iš karto pasakau, kad istorija yra mano vaizduotės vaisius ir nėra niekaip susijusi su asmeniniais išgyvenimais. Na, nebent tiek, kad aš iš tiesų nemėgstu gegužės.


– Šiandien taip nuostabiai žydi alyvos, – sakai tu ir giliai įkvepi svaiginančio pavasario kvapo. Aš nieko neatsakau ir užsidengiu rankomis veidą. Tu žinai, kaip jaučiuosi, nes tą patį jautei ir pats, kai prasidėjo žydėjimas. Tada mes sėdėjom kitame Mūšos krante ir skabėme pienes. Tiksliau, skabiau aš, nes tau buvo per sunku būti. Žinojau, kad pienės tau patinka, todėl jas dėjau į seną knygą, kurią tąkart skaičiau. Sakiau: „Tam, kad turėtum jas šalia, kai viskas vėl bus gražu.“ Tu tąkart tik liūdnai šyptelėjai, netikėdamas, kad kažkada viskas vėl bus gražu. Žinau, kaip jauteisi, nes šiandien taip jaučiuosi aš. Giliai širdy suprantu, kad viskas baigsis, greičiau ar vėliau, viskas vėl tekės įprasta vaga, bet šią akimirką norėčiau šokti į upę ir leisti jai mane nunešti. Žinau, kad šoktum kartu, ir tai mane nuramina. Juk niekada nieko nedarysiu žinodama, kad tai pražudys tave.
Pramerkiu akis ir pažvelgiu į tave. Tavo koja ropoja skruzdėlė. Paimi ją į rankas ir įdėmiai apžiūrinėji mažąją būtybę savo giliomis rudomis akimis. Turbūt ji, kaip ir aš, paskendo tose platybėse, nes akimirkai sustoja ir įsistebeilija į tavo veidą. Kartais susimąstau, kiek daug supranta gyvūnai. Ne tik jie, o ir mažiausi vabzdžiai ar vabalai. Galbūt jie supranta net daugiau už mus, žmones. O gal tik man taip atrodo? Įdomu, ar ir jie jaučia liūdesį, pyktį, neviltį. Tikiuosi, kad ne. Juk bent kažką šioj žemėj tos prakeiktos emocijos galėtų aplenkti.
Aš vėl užsidengiu veidą ir bandau sulaikyti ašaras. Šiandien man per sunku uosti alyvų kvapą, per sunku žiūrėti į tokias ryškias pienes, per sunku filosofuoti apie skruzdėles. Gegužė mane prislegia ir, kaip visuomet, žlugdo savo kvapais ir spalvomis. Galiu tik tysoti čia valandų valandas, jausti, kaip teka laikas. Baugu, nes nieko negaliu dėl to padaryti. Bet iš tikrųjų baisiausia tai, kad ta tėkmė manęs, kaip įprastai, negąsdina. Aš tik guliu prieš pasaulį, prieš neaprėpiamą dangų, prieš nuostabius laukus ir miškus, kuriais galėtume bėgti kartu... Bet aš negaliu. Šiandien man per sunku būti.
Kartais pagalvoju, kas nutiktų, jei šis sielvartas, kankinantis tai tave, tai mane, užkluptų mus vienu metu. Juk tai nėra neįmanoma. Susimąstau: ar ištvertume? Ar nešoktume į Mūšos srovę nebeturėdami noro priešintis? Ar aš vis dar netrokščiau tavęs pražudyti? O ar tu nesutraiškytum skruzdėlių, pasitaikiusių tavo kelyje? Ši mintis mane gąsdina, o labiausiai dėl to, nes ji turbūt anksčiau ar vėliau taps realybe. Ir kas dabar gali žinoti, kaip tada pasisuks, o gal net baigsis mūsų gyvenimai?
Bet kol turiu tave – net jei ir didžiausiam sielvarte – stengiuosi nuvyti šias tamsias mintis. Man atrodo, kad visuomet lengviau būti kartu, nei vienam. Lengviau, kai supranti kito kančią, o tavasis sielvartas kažkam pažįstamas. Juk tada išvengi to slegiančio vienišumo ir gali nedrąsiai, tarsi aklasis bandyti apčiuopti gyvenimo prasmę. Gal todėl mes nebegalim vienas be kito ir jau šitiek laiko esam susijungę it medžių šaknys su žeme. Turiu pripažinti, man tai patinka, nors ir skamba it saldi romantika. Suprantu, kad žmogui reikia išmokti gyventi ir pačiam, bet kas gi aš būčiau be šitos pasiutusiai nuostabios mūsų paauglystės meilės?

Su meile, Gabrielė

Kiekvienas yra vertas meilės

Nekenčiu, kai žmonės, norėdami pagirti kitą, sumenkina tą, kuris toks nėra. „Tavo tokia graži, moteriška figūra! Tie modeliai tai visai nemoteriški, paliegę...“. Arba „Džiaukis savo ūgiu! Žemaūgės visai nepatrauklios, niekam nepatinka tokios!“. Nekenčiu, jog tai skamba televizijoje, ryškiai užrašoma žurnaluose, o, blogiausia, nuolat girdima aplinkoje. Kartais net iš žmonių, kuriuos myli ir kurie myli tave.

Vaikystėje buvau daug aukštesnė už kitus bendraamžius. Dėl to labai kompleksavau, įvardydavau kaip vieną svarbiausių nemeilės sau priežasčių. Nes aš kitokia nei kiti, nes visi nustemba, kaip tokia maža mergaitė gali būti tokia aukšta. Tada man vienas artimas žmogus sakydavo, jog džiaugčiausi savo ūgiu, nes tai geriau, nei, cituoju, „būti tokiai žemai ir lieknai kaip [klasiokės vardas]“. Man tai nepadėjo - na, toks bandymas save įtikinti. Bet tada dar nepagalvojau, kad taip galvoti išvis yra kvaila. Ir kuo jau kuo, bet save pamilt žeminant kitus (kad ir mintyse) nėra teisingas sprendimas.

Taip, ta klasiokė buvo mažesnė ir smulkesnė nei kiti. O aš buvau aukštesnė, dėl to ūgio ir daugiau svėriau, be to, ir šiaip niekada nebuvau liekna. Taigi, abi neatitikome kažkokių stereotipų, kuriuos net neaišku kas sukūrė. Bet juk tik dabar pamąstau, kad tada ABI buvom gražios, ABI buvom vertos meilės iš kitų ir iš savęs, kurios niekas neišmokė tinkamai. Abi buvom tokios pat NUOSTABIOS kaip ir visi kiti, kurie tilpo į tuos „normalių vaikų“ rėmus.

Tada iškyla klausimas: kodėl net artimiausi mus netinkamai guodžia? Man atrodo, jog mus labai veikia tai, ką girdim, skaitom, matom. Galim net neatkreipti dėmesio, bet po to kalbi su kuo nors, ir tos sakomos mintys jau ne tavo, o kažkur girdėtos ir nugvelbtos... Ir tada imi mąstyti: ar jos tikrai teisingos? Ar aš noriu jomis gyventi? Deja, ne visi ir ne visada susimąstom, ar tai gerai. Kartais pateisinam tai tuo, kad „Nu gi viskas čia aišku ir suprantama, nuo seno taip yra.“ Arba „Juk visi taip daro“. Blogiausia, kad mokom kitus to paties.

Man pasisekė, jog vaikystėje ir ankstyvoje paauglystėje daug skaičiau, domėjausi, žiūrėjau ne visai „patogų“ kiną. Anksti suformavau nuomonę daugeliu klausimu, kiek tik atmenu save, visada stengiausi mokytis suprasti kitus, pažinti skirtingas kultūras, suvokti kitų gyvenimus. Vis dar mokausi neteisti, priimti, prieš ką nors sakant pasidomėti. Bet užvis sunkiausia ir kol kas man neįmanoma užduotis - pamilti save. Atrodo, jog lengviau būtų atkentėt kontrolinių pilną savaitę, nei pasakyt sau, kad esu enough ir šyptelėt į atvaizdą veidrody.

Gal dėl to, kad tos meilės sau mokykloj niekas nemokė. O visuomenė su savo reklamomis, žurnalų viršeliais ir holivudinių filmų istorijomis irgi nepadėjo. Juk moksliukę merginą mokyklos gražiausias vaikinas pastebi tik tada, kai ji nusiima akinius, pradeda dažytis ir išsitiesina plaukus. Gal todėl ir sunkiausia save pamilti, kai neatitinki tų įsišaknijusių standartų. O juk turi nuolat ir sunkiai dirbti, kad pasikeistum ne išorėj, bet VIDUJE. Gal dėl to ir sunkiausia, nes turi dirbti PATS, turi stengtis, turi atlaikyt spaudimą iš šalies. O tuo pačiu metu - gyventi, mokytis, mylėti kitus ir bandyt mylėt gyvenimą. Ei, bet juk žmogus negali visko pajėgti! Tai kodėl keliam tokias karteles sau ir tikimės to iš kitų?

Nežinau, kiek truks šis procesas, nežinau, ar kada baigsis. Bet pažadu, kad bandysiu, kad stengsiuosi. Ir kad niekuomet, niekuomet kelyje link meilės sau mintyse nepeiksiu kitų norėdama pasijusti geriau. Todėl, nes mes visi verti meilės ir švelnumo, visi esam loveable, kad ir ką transliuotų social media ar televizija, kad ir kaip bandytų įžeisti netinkami partneriai ar toksiški draugai. Kurkim aplink save erdvę be stereotipų, kur kiekvienas žmogus yra gražus, nepriklausomai nuo savo išvaizdos. Pasėkim savyje gražias mintis ir skleiskim jas, nes tik savo stiprybe stiprinsim kitus.

                                      Share love. Gabrielė