Dar viena (ne)skausminga pabaiga

Kad ir kaip ilgai neleidau sau apie tai galvoti, o pagalvojus neleidau nusiminti, vis dėl to reikia pripažinti - vasara baigiasi ir tai kiek liūdina. Kiekvienam, žinoma, ši pabaiga kitokia - dirbantiems galbūt niekuo neypatinga, tačiau moksleiviams mintyse iš karto kyla kontrolinių, vadovėlių ir elektroninio dienyno vaizdiniai. Net ir tiems, kurie mėgsta eiti į mokyklą, rugpjūčio pabaiga dažniau atneša liūdesį, nei džiaugsmą, nes kas gi džiaugsmingai iškeistų tingias dienas paplūdimy į popietes su namų darbų krūva, o šypseną veide į pavargusį veidą su patamsėjusiais paakiais?

Žinoma, nėra viskas taip blogai. Ruduo kartu su pavasariu dalijasi mano mėgstamiausio metų laiko titulą, tad jo aš beprotiškai laukiu. Širdis ima greičiau plakti pagalvojus apie šiltą obuolių pyragą, nesibaigiančius arbatos puodelius, krentančius lapus, Hario Poterio knygų skaitymą, kvepiančias žvakes ir šiltus megztinius. Taip, viso to beprotiškai laukiu, bet kol dar vasara, noriu papasakoti jums apie ją, tiksliau, apie rugpjūtį, o kartu ir pati prisiminti visas nuostabias akimirkas.                                                        

1. Morning pages. Manau, daugelis iš jūsų girdėjo šį pavadinimą ir daugiau ar mažiau žino, ką jis reiškia. Jei ne, trumpai apie ryto puslapius - tai mintys, kuriomis užpildai tris užrašų knygutės puslapius atsikėlęs ryte. Nesvarbu, ar kankiniesi su kūrybine krize ar ne, turi viską, ką tuo metu mąstai, išlieti. Iš pradžių buvo sunkoka, man atrodė, jog rašau visiškai bereikšmius sakinius ir tik gaištu laiką, tačiau kiekvieną rytą atsikėlus vistiek imdavau knygutę į rankas ir vis su didesniu entuziazmu rašiau. Reikia pripažinti, toks rytinis ritualas tikrai atlaisvina kelius pamirštoms mintims ir leidžia kurtis naujoms!

2. Knygos. Rugpjūtį perskaičiau dar vieną mylimos autorės Jurgos Ivanauskaitės knygą „Viršvalandžiai“. Tai neabejotinai viena skaudžiausių ir jausmingiausių mano skaitytų knygų, nuostabiai perteikianti Jurgos jaustas emocijas, keltus egzistencinius klausimus ir atverianti akis tiems akliems, kurie nebemato džiaugsmo ir prasmės gyvenime. Antroji knyga, kurią perskaičiau - ispanų rašytojos Angeles Caso romanas „Prieš vėją“. Iš pradžių skaityti sekėsi sunkiai, bet kuo toliau, tuo labiau susidomėjau pagrindinės veikėjos likimu ir užgniaužusi kvapą rijau puslapius, tikėdamasi, jog pabaiga vis dėlto bus laiminga. Nors šį mėnesį perskaičiau tik dvi, tačiau tikrai geras knygas, tad labai džiaugiuosi ir rekomenduoju jums.

3. Fotografija. Liepai baigiantis atgaivinau tėčio jaunystės laikų juostinį fotoaparatą - įsigyjau juostelę ir ėmiau įamžinti akimirkas. Apie tai tyliai svajojau jau seniai, tad liepą atvykus į kaimą nusprendžiau - surasiu fotoaparatą ir pagaliau įgyvendysiu savo svajonę. Daug gražių liepos ir rugpjūčio akimirkų laukia, kol bus išryškintos, o ir pati nekantrauju pamatyti pirmąsias nuotraukas. Tiesa, liko dar du kadrai, bet juk dar ir rugpjūtis nesibaigė!

4. Muzika. Kaip gi aš be muzikos? Šį mėnesį pagaliau vėl klausiau jos beveik kiekvieną dieną. Atradau (na, tiksliau, pamilau, nes girdėjau ir anksčiau) Mac Demarco, vis dar ištikimai klausiau The Smiths ir Radiohead, karts nuo karto įsijungdavau Pixies ir Nirvana, o jei nežinojau, ko noriu, pasitikėdavau spotify sukurtu „Discover weekly“ playlistu. Labai džiaugiuosi, jog vėl „grįžau“ į muzikos pasaulį, nes čia gera.

5. Kelionė į Nidą. Tai turbūt buvo ne tik geriausias įvykis, nutikęs per šį mėnesį, bet ir per visą vasarą. Sugrįžti į mylimą miestą po dviejų metų buvo visiška palaima. Su šypsena veide (ir skausmu širdy) prisimenu ramų paplūdimį, kopimą į Parnidžio kopą ir ten grojusį smuikininką po pušimi, pasivažinėjimą dviračiu miške dainuojant, nes aplink beveik nėra žmonių, maudynes jūroje, ilgus pasivaikščiojimus vakare, bėgimą pajūriu ir pamariu, daugybę nuostabių žmonių ir šypsenų. Ilgiuosi ir liūdžiu, bet noriu tikėti, jog greitai sugrįšiu ir viskas vėl bus taip gerai, o gal net ir dar geriau.

6. Filmai. Per trisdešimt vieną dieną pažiūrėjau net penkis filmus - man, kaip serialų žmogui, tai yra gana daug. Deja, du iš jų labai nuvylė - tai lietuvių režisieriaus filmas „Šerkšnas“ ir amerikiečių kurtas „Gyvenimas septyniolikos“. Pirmasis nepatiko dėl prastos vaidybos, siaubingų dialogų ir labai jau pilkų, neįdomių personažų. Antrasis man pasirodė labai banalus, be to, niekuo neįdomūs veikėjai ir nuspėjamas siužetas vertė tik laukti, kol greičiau baigsis filmas. Galiu pasidžiaugti tuo, jog pažiūrėjau ir tris labai gerus filmus. Tai trys į praeitį nukeliantys filmai -„Dazed and confused“, leidęs pajausti amerikietišką gyvenimo būdą ir jaunatviškumą, „Dirty dancing“, priverčiantis šypsotis ir žavėtis garso takeliu bei „Lords of Dogtown“, įdomiai perteikiantis realių asmenybių gyvenimą.

7. Abudu ir abii koncertai. Ši vasara buvo pirmoji mano gyvenime, kai pagaliau nuvykau į tikrai gerą koncertą ir net ne vieną (turiu omeny ne klasikinės muzikos koncertus, nes juose esu buvusi daug kartų ir beveik visi man labai patiko). Tris (taip, tris!) kartus gyvai mačiau savo mylimą grupę Abudu. Kažkam gali pasirodyti per daug, bet, jei atvirai - jų koncertai tokie nuostabūs, jog galėčiau eiti į visus. Rugpjūčio ketvirtąją juos išvydau trečią ir paskutinį kartą. Na, bent šią vasarą, che. O kitą dieną vykau į Agluonėnus tam, jog išgirsčiau Abii. Buvo verta, nes ne tik supratau, kaip puikiai jie skamba gyvai, bet ir pasidariau bendrą nuotrauką!

8. Serialai. Rugpjūtį žiūrėjau du serialus - įraše apie liepos mėnesį minėtą ir aprašytą „Skam“ bei naują ir labai gerą serialą „Girls“. Jis man labiausiai patiko tuo, jog nėra nei per daug sunkus, nei per daug lėkštas. Gyvenimiškas, realistiškas, įdomus - štai koks šis naujas mano atradimas. Tiesa, pats serialas ne toks ir „šviežias“ - pirmasis sezonas pasirodė dar 2012m., o šiemet pasirodė paskutinė serija. Labai liūdna, bet dar turiu keturis sezonus, tad viskas gerai!
     

Linkiu nuostabių paskutinių vasaros dienų ir gražios rudens pradžios! Su meile, Gabrielė

Vasaros grojaraštis

Ši vasara, jei kalbant apie muziką, buvo tyli ir rami. Dėl to, nes daugiau klausiau ne grupių ar atlikėjų, bet paukščių čiulbėjimo, jūros ošimo, medžių šlamėjimo. O jei ir klausiau muzikos, tai dažniau ne trankaus roko, kokio įprastai klausau, bet ramių ir lėtesnių dainų. Vasarai prasidėjus spotify programėlėje susikūriau vasaros grojaraštį, kurį pavadinau „magical summer vibes“ ir bėgant dienoms vis ką nors įtraukdavau į šį sąrašą, o geriausiomis dainomis, kurios alsuoja ta magija, šiandien noriu pasidalinti ir su jumis.

1. Mimicking birds - Walking in the air. Pradedu nuo šios ne dėl to, jog ji gražiausia, nes taip dainų niekada neskirstau. Dažnai net paklausta, kokia mano mėgstamiausia daina šiuo metu, nežinau ką atsakyti. Ji pirma dėl to, nes būtent su ja prasidėjo mano vasara, pasivaikščiojimai, atradimai, todėl ją ir įtraukiau į grojaraštį, ir aprašiau čia pirmąją. Melodija nuostabi, bet, sakyčiau, šįkart man netgi labiau už muziką patiko žodžiai.

2. Jake Bugg - Two fingers. Ši daina, sužavėjusi nuo pat pirmo akordo, atrasta buvo likus porai dienų iki vasaros, o tada perklausyta daugybę kartų. Tiesa, prasidėjus liepai ją truputį primiršau, tačiau dabar įsijungus vėl labai gera ir smagu klausyti. Ji nėra tokia rami ir tyki, kaip daugelis kitų klausytų, bet, matyt, karts nuo karto man vis dėl to reikėdavo bent truputį trankesnių melodijų, nes be gero roko negaliu gyventi, rimtai.

3. The Smiths - There is a light that never goes out. Jei praeitą vasarą šios grupės dainą „Asleep“ kokias dvi savaites leidau kasdien po dešimt kartų (jos vis dar neatstoja jokia kita daina), tai dabar negaliu nustoti klausyti šitos. Taip pamilau The Smiths, kad kone kiekviena jų daina man ypatinga ir graži, vokalisto balsas - nerealus, o ką jau kalbėti apie gražius grupės narius (taip, ir tai šį tą reiškia). Jei dar truputį apie konkrečiai šią dainą, tai youtubėj komentaruose kažkas parašė „Jesus, still one of the greatest songs of all time“ ir tam aš labai labai pritariu.

4. Alex Turner - Hiding Tonight. Manau, jog daugelis iš mūsų žino arktines beždžiones (angl. Arctic Monkeys), mintinai moka jų singlus „Do I wanna know?“, „R U Mine“ ir „Arabella“, tačiau ar kada klausėt šios grupės vokalisto Alexo solinių dainų? Jei ne, tikrai rekomenduoju, nes jos nuostabios. Labiausiai man patinka būtent ši - tokia skleidžianti viltį ir raminanti bei kiek liūdnesnė, bet nuostabiai graži „It's hard to get around the wind“. Jei iki šiol žavėjotės Alex Turner, tai dabar tik dar labiau pamilsit, patikinu.

5. Foster The People - Pumped up Kicks. Ši daina vėl gi toli gražu ne rami, todėl ir buvo klausoma ne tokiais ramiais momentais. Ji - viena tokių, kurią paleidus tik ir norisi šokti, juoktis ir švęsti gyvenimą. Puikiai suprantu, jog daina pasakoja ne apie tai, ji daug rimtesnė, kaip sakė pats autorius - „ I wanted to get inside the head of an isolated, psychotic kid“ and „bring awareness“ to the issue of gun violence among youth, which he feels is an epidemic perpetuated by „lack of family, lack of love, and isolation.“, tačiau viename iš ankstesnių savo įrašų jau minėjau, jog paprastai man imponuoja muzika, ne žodžiai.

6. Radiohead - You and whose army? Ilgą laiką bandžiau suprasti, apie ką ši daina, vėliau -išsiaiškinti interneto pagalba. Taip beieškant radau komentarą, kuris puikiai apibūdins tai, ką noriu pasakyti: „Fuck interpretations, this song is incredible. So uplifting but cold and heartless at the same time.“ Radioheadai - stebuklas, ši daina, kaip ir visos kitos - magiška ir kažin, ar dar reikia ką nors pridurti.

Štai kaip skambėjo mano vasara, o jei patiko ir norit daugiau, tai visada galit nueit į spotify ir susirasti mano grojaraštį „magical summer vibes“. Iki (tikiuosi, greito) susitikimo!

Su meile, Gabrielė

Trisdešimt viena diena stiklainiuke

Liepa. Vidurvasaris. Lauke vėsu, apsiniaukę ir lyja. Tačiau nieko negali pakeisti, tad vėl pasiimi knygą į rankas, pažiūri gerą filmą, išbandai naują pyrago receptą, mokaisi groti naujus kūrinius pianinu, nedrąsiai, bet su viltimi bandai tapyti ir nejučia susitvarkai tuos stalčius, į kuriuos anksčiau buvo baisu pažvelgti. Viduje ramu, gera ir, net jei to nepastebi, taip gimsta prisiminimai, dienos, kurių pasiilgsi, įvyksta stebuklai.

Kažkurią dieną ramiai keliaujant miesto gatvelėmis pagalvojau, jog labai norėčiau liepą uždaryt stiklainiuke, o kai prireiks įkvėpimo, šilumos (ar atvirkščiai - lietaus), minčių - atsidaryti ir mėgautis. Deja, tai neįmanoma, bet bemąstant nejučia kilo idėja viską užrašyti. Juk nesinori, kad ši liepa kaip ir visi kiti mėnesiai nugrimztų į užmaršties jūrą. Tad tegul blog'as man bus savotiškas stiklainiukas, o mygtukas „paskelbti“ - jo dangtelis, kuriuo uždarysiu 2017 metų liepą amžiams.


1. Knygos. Pastaruoju metu daugiau skaitau, nei žiūriu serialą ir tai labai džiugina. Liepą perskaičiau dar birželį pradėtą Ray Bradburio knygą „Pienių vynas“. Jau senokai norėjau ją pasiimti, tai įsivaizduokit, kaip apsidžiaugiau pagaliau laikydama ją savo rankose. „Pienių vynas“ iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti paprasta ir lengva knyga, tačiau taip tikrai nėra. Kiek įdomių ir pamokančių minčių ten radau! Taip pat skaičiau pirmąją (tiek autorės pirma rašyta, tiek mano pirma jos skaityta!) J. Ivanauskaitės knygą „Pakalnučių metai“. Nieko panašaus anksčiau nesu skaičiusi, įsimylėjau tiek rašymo stilių, tiek veikėjus ir nostalgiškai prisimenu emocijas, patirtas skaitymo metu. Jurga yra visiškas atradimas!

2. Filmai. Liepą buvo mano grįžimas į filmų pasaulį. Atotrūkis nuo jo gal ir buvo reikalingas, bet užtruko per ilgai. Grįžau gal ir su ne itin įspūdingu filmu („500 vasaros dienų“), tačiau vėliau pažiūrėjau įkvepiantį filmą „Unbroken“. Jį buvau pradėjusi praėjusią vasarą, tačiau niekada taip ir nebaigiau. Tai tikrai vienas iš geriausių mano matytų filmų. Jis, galima sakyti, biografinis, tačiau vyksta antro pasaulinio karo metu. Kadangi šis laikotarpis man labai įdomus, negalėjau praleisti ir kino teatruose rodyto „Diunkerko“. Turiu pripažinti ir pritarti daugeliui - filmas buvo įdomus ir įtraukiantis.

3. Kūryba. Dar birželį prisiminiau pamirštą journal, o liepą į kūrybos procesą tik dar labiau įsitraukiau. Nebijojau ekspermentuoti - į rankas ėmiau ir pieštukus, ir teptukus, ir gelinius tušinukus. Gana dažnai rašiau dienoraštį, labai džiugu, nes kitais metų laikais tam pritrūksta laiko. Gimė net ir pora eilėraščių, tačiau vistiek drįstu sakyt, kad su poezija vėl užstrigau. O ir šiaip liepą daugiau kalbėjau, nei rašiau, bet jau tuoj grįšiu į kūrybos pasaulį. Šis įrašas - pirmieji žingsniai!

4. Muzika. Daugiausia klausiau Radiohead, jie nuramindavo mano galvos skausmą ir įkvėpdavo bandant piešti, ne mažiau ir The Smiths, nes vokalisto balsas man yra vienas gražiausių kada girdėtų, o ir pačios dainos nuostabios. Karts nuo karto vis paklausydavau jautì EP ir abudu albumo, be galo džiaugiuosi, kad turiu abiejų grupių diskus ir tikiuosi, ši kolekcija vis pasipildys naujų grupių darbais. Taip pat paskutinę liepos dieną nauja dviejų talentingų lietuvių grupė charm įkėlė savo dainos vaizdo klipą. Įsimylėjau nuo pirmo akordo, rimtai.

5. Serialai. Būtent šį mėnesį po ilgos pertraukos vėl įsijungiau „Vampyro dienoraščius“ - tai leido man suprasti, jog visai kitaip žiūriu į šį serialą. Prieš tris metus jis man buvo nuostabus, dabar tik trokštu jį kuo greičiau užbaigti. Su liūdesiu baigiau ketvirtą „Friends“ sezoną. Tai neabejotinai vienintelis serialas, kurį literally ryju. Bet kitaip negaliu, nes jis net ir blogiausias dienas nudažo įvairiausiomis spalvomis. Liepą atradau dar vieną serialą - „Skam“. Iš pradžių žiūrėjau skeptiškai, bet kuo toliau, tuo labiau susidomėjau ir nors tema banaloka, vis dėl to šis norvegiškas šedevras siunčia svarbią žinutę ir daug ko pamoko.

6. Išvykos. Jokių įspūdingų kelionių į Paryžių ar Berlyną, deja, nebuvo, bet vistiek šiek tiek keliavau po gimtinę. Trečią kartą apsilankiau nuostabiuose Anykščiuose, porai dienų svečiavausi pas brangią laiškų draugę Eveliną Kelmės raj., keletą kartų vykau ir į netoliese esančią Klaipėdą - tai pasivaikščioti senamiestyje, tai pasideginti prie jūros, o vėliau ir į jūros šventę. Priešpaskutinę ir labai saulėtą liepos dieną leidau Drevernoje, o paskutinę pirmąkart aplankiau Rambyno kalną. Žinokit, po visų šitų išvykų galiu tik dar kartą pasakyt, kad Lietuva - beprotiškai graži!

Jei birželis buvo vienišokas ir ramus, tai liepa visai kitokia - buvau be galo pasiilgusi kelionių, bendravimo, žmonių. Labai džiaugiuosi, jog viskas susiklostė taip, kaip susiklostė, nesigailiu nė vieno poelgio ir jaučiu, kad ši vasara ir toliau stebins. Taip būna, kai myli gyvenimą ir jokie skausmai ar bereikšmės problemos negali įveikti begalinio noro patirti ir pajausti, malonaus kutenimo mąstant apie tai, kas dar laukia (best is yet to come!) ir tikėjimo, kad viskas bus gerai.

                           
                                            Gražaus rugpjūčio! Gabrielė